Labai asmeninis keršto filmas

Menininkas ir eksperimentinio kino kūrėjas Heinzas Emigholzas (g. 1948) neslepia, kad iš savo filmų žiūrovo tikisi šiek tiek pastangų. Daugiau nei du dešimtmečius jis išsamiai gilinosi į modernizmo architektūros monumentus. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rodomas naujas jo filmas „Modernybės skerdyklos“ (Slaughterhouses of Modernity, 2022) – ne tik politinis, bet ir asmeninis. Filme pasakojama apie vietas, kur modernizmas „skerdė“ ir galiausiai yra „paskerdžiamas“ pats. 

„Modernybės skerdyklos“ – tai intelektuali ir hipnotizuojanti praeities studija, kurioje architektūra mezga dialogą su politika ir istorija. Režisierius sutelkia dėmesį į kelis konkrečius architektūros objektus: skerdyklas Argentinoje, Humboldto forumą Berlyne ir utopinius Freddy’io Mamanio pastatus Bolivijoje. Nestokodamas ironijos ir juodojo humoro, jis tiesmukai šaiposi iš absurdu virtusių kapitalizmo idėjų.

Simona Žemaitytė: Sukūrėte nemažai filmų, kurie yra tarsi išsamūs tyrimai. Kas Jus motyvuoja? Kuris filmas Jums pačiam brangiausias ir kodėl?

Heinzas Emigholzas: Visad jaučiau ir tebejaučiu, kad pasakojimo ir dokumentavimo galimybės kine tebėra menkai ištirtos. Susidūręs su įprastomis formomis jaučiausi atstumtas, ypač kinematografine prasme, mat kinematografija reprezentuoja tam tikrą mąstymą. Neteikiu pirmenybės vienam ar kitam savo filmui. Juose nagrinėjamos skirtingos temos, aprėpiamos įvairios plotmės, tad filmai tarpusavyje nekonkuruoja. Tikiu, kad jie vienas kitą papildo ir taip kuria bendrą mano kūrybos paveikslą. 

Simona Žemaitytė: Ar yra filmas, kurį norėtumėte sukurti, bet dėl kokių nors priežasčių to galbūt niekada nepadarysite?

Heinzas Emigholzas: 1978 m. įkūriau kino kompaniją „Pym Films“, kad sukurčiau juostą „Paskutinės respublikos paslaptys“ (The Last Secrets of the Republic), paremtą Edgaro Allano Poe romanu „Artūro Gordono Pimo iš Nantaketo pasakojimas“ (The Narration of Arthur Gordon Pym of Nantucket, 1838). Man iki šiol nepavyko to padaryti. Visada atsiranda kitas filmas, kurį reikia sukurti pirmiau. 

Simona Žemaitytė: Filmas „Modernybės skerdyklos“ kelia daug minčių. Kartais pasitelkus užkadrinį pasakojimą pateikiama nemažai informacijos, kita vertus, daugelis kadrų, rodos, paprasčiausiai stebi, liudija. Kameros perspektyva nuolat keičiasi, žiūrovas, atrodo, negali likti pasyvus. Kažkur skaičiau, kad šią juostą pavadinote „tylaus stebėjimo“ filmu. Kodėl?

Heinzas Emigholzas: Veikiau pavadinčiau jį „koncentruoto stebėjimo“ filmu, nes niekada dukart nenaudoju tos pačios kameros pozicijos. Žiūrovas negali nuspėti, kur keliaus toliau, tad turi aktyviai sekti kameros nurodymus. Jei žiūrovas nenorės įdėti pastangų, filmas neveiks. Atsiduriame nepažintoje teritorijoje ir norėdami suprasti, kas vyksta, privalome sutelkti jusles. 

Simona Žemaitytė: Po filmo prologo paliekate žiūrovus su architekto Francisco Salamones suprojektuotų skerdyklų vaizdais. Tai – ne pirmas kartas, kai filmuose kalbate apie jo darbus. Kodėl vis grįžtate prie jo architektūros?

Heinzas Emigholzas: Prie jo architektūros negrįžau, tiesiog vienu metu kūrėme tris filmus: „Modernybės skerdyklos“, „Mamani El Alte“ ir „Salamone, Pampa“. Du pastarieji – išplėstinės Mamanio ir Salamones kurtų pastatų studijos.

„Modernybės skerdyklose“ nagrinėjamas architektūrinio modernizmo ambivalentiškumas, įtampa tarp avangardo ir politinės propagandos. Juosta prasideda šunų būdų vaizdais, o baigiasi Freddy’io Mamanio projektuotomis švenčių salėmis.

Simona Žemaitytė: Viename interviu minėjote, kad šis filmas yra propagandinis. Kuria prasme?

Heinzas Emigholzas: Šiuo atveju – gėrio kova prieš blogį. Pastatai daug ką ištveria ir reprezentuoja. Jų politinius kontekstus būtina paaiškinti. Žinoma, šiame filme Mamanio ir Salamones pastatai tampa ir satyrinio konteksto dalimi. Norėdami išlikti sąžiningi jų kūrybos atžvilgiu ir plačiau į ją pažvelgti sukūrėme dar du filmus.

Simona Žemaitytė: Ar savo filmų medžiagą perdirbate?

Heinzas Emigholzas: Retai. Filme „Modernybės skerdyklos“ matomi Italijoje ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Angiolo Mazzonio suprojektuoti visuomeniniai pastatai, kuriuos nufilmavau 35 mm juosta 1990 m. Ši seka yra ir filmo „Miscellanea II“, kurio premjera įvyko 2001 m., dalis. Juostoje „Modernybės skerdyklos“ norėjau įrodyti, kad Francisco Salamone kūrė pagal tam tikrą europietišką tradiciją. 

Simona Žemaitytė: Man smalsu, kaip Jūsų mąstymas ir tema atsispindi filmo struktūroje. Ar naudojotės montažo scenarijais? 

Heinzas Emigholzas: Jokių montažo scenarijų. Filmo struktūrą diktuoja tikrovės objektai, situacijos ir jų išsidėstymas. Turi būti atviras vietoms, tuomet jos pradeda tau kalbėti. 

Simona Žemaitytė: Kas atsiranda pirma: vaizdas ar žodis?

Heinzas Emigholzas: Dokumentiniam filmui paprastai parašau esė, ne scenarijų. Lokacijos tuomet esti mano galvoje, nes kelionės jau būna įvykę. Vietos sukelia daug minčių. Kartais ištraukos iš esė tampa filmo užkadrinio teksto dalimi, kaip kad juostoje „Modernybės skerdyklos“.

Simona Žemaitytė: Žiūrėdama Jūsų filmą prisiminiau režisieriaus Georges Franju juostą „Gyvulių kraujas“ (Blood of the Beasts, 1949), o kartu ir incidentą su kino studijų studentais Anglijoje: parodžiau jiems šio filmo ištrauką ir vėliau turėjau aiškintis universiteto administracijai, mat studentams filmas pasirodė per žiaurus ir jie pasiskundė. Todėl noriu paklausti, ar Jums pačiam Jūsų filmas atrodo žiaurus? Ir jei taip, kodėl? 

Heinzas Emigholzas: Jei realybė yra žiauri, kaip filmas gali būti „per žiaurus“? Manau, kad edukacinės prevencinės schemos yra gėdingos. Žmonės, bent jau suaugusieji, privalo išmokti gyventi su tiesa. Galbūt jūsų studentai buvo per jauni ir prieš studijuodami kiną turėjo suaugti.

Simona Žemaitytė: Man daro įspūdį Jūsų režisūrinė drąsa. Filme kalbate be užuolankų. Nebijote pavadinti pastato bjauriu, sakyti, kad kažkas pastatė šlamštą. Kodėl svarbu tiesmukumas?

Heinzas Emigholzas: Filme kritika ir argumentai kuriami labai lėtai ir atsargiai, tačiau galiausiai tai – labai asmeninis keršto filmas. Mano šeima buvo sunaikinta per Pirmąjį pasaulinį karą, Antrasis pasaulinis karas buvo paskutinis lašas. Žudikus reikia vadinti žudikais, o šlamštas lieka šlamštu, kad ir kaip į jį žiūrėsi.

Simona Žemaitytė: Mąstau, kad savo žiūrovui keliate gana aukštus reikalavimus. O gal tiesiog nesistengiate niekam įtikti…

Heinzas Emigholzas: Kaip jau minėjau, žiūrovas turi įdėti šiek tiek pastangų, antraip viskas nueis perniek. Aš myliu savo žiūrovus. Darau prielaidą, kad jie yra protingi, bent jau nemažiau protingi už mane, ir domisi pasauliu, ne tik prekėmis.

Simona Žemaitytė: Filmas – apie pastatus, tačiau jam įpusėjus pasirodo ir žmonės. Vienas tokių personažų – aktorius Stefanas Kolosko, vaidinantis narą nuskendusiame mieste. Jis perfrazuoja ir komentuoja Jorges Luiso Borgeso tekstą, pamažu nusivelka naro kostiumą, paskui vėl į jį įsispraudžia ir dingsta po vandeniu. Koks šio pasakotojo vaidmuo? 

Heinzas Emigholzas: Jis reprezentuoja išmintį kaip prigimtinę teisę, ateinančią iš niekur ir einančią į niekur. Jis taip pat aiškina nacių ideologijos kontekstą Pietų Amerikoje. Personažas ne tik perfrazuoja Borgeso „Vokiškąjį requiem“, bet ir jį kritikuoja. Borgeso teksto necituoju (to mums nė nebūtų leista daryti), bet naudoju kaip tam tikrą supuvusio mąstymo pavyzdį, kuris pranoksta patį rašytoją.

Simona Žemaitytė: Berlyno karališkųjų rūmų (Stadtschloss) istorija Jums – asmeniška. Ar galite papasakoti plačiau? 

Heinzas Emigholzas: Rūmuose buvo įsikūrę žmonės, kurie nužudė mano senelius. Pastatas buvo atstatytas kaip svarbi „istorijos“ dalis, dėl to buvo sugriauti Rytų Vokietijos Respublikos rūmai, ir ši istorija yra besitęsiantis politinis skandalas. Rūmai – tai politinis Disneilendas, iš dalies finansuotas dešiniųjų ekstremistų, kurie tyčiojasi iš istorijos aukų. Aš kaip mokesčių mokėtojas buvau priverstas mokėti už tą šlamštą, ir mane tai siutina.

Simona Žemaitytė: Įdomu, kaip vertinate sovietinio modernizmo projektą? Ar jį galima kaip nors palyginti su modernizmu, apie kurį kalbate filme?

Heinzas Emigholzas: Man labai prie širdies praėjusio amžiaus pradžios Rusijos konstruktyvistinio meno judėjimas – Rodčenko, Lissitzky’is, Tatlinas, Vertovas, Kaufmanas, Tisse, – ir ypač jo indėlis fotografijos ir kinematografijos srityje. Stalinizmas visa tai pražudė.

Filmo seansai „Skalvijos“ kino centre vyks rugsėjo 24 ir 26 dienomis.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) yra seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse ir iki šiol vienintelis festivalis Lietuvoje skirtas vien kūrybinei dokumentikai. 20-asis VDFF vyks rugsėjo 21–spalio 1 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje. Festivalį organizuoja „Skalvijos“ kino centras, finansuoja – Lietuvos kino centras, AVAKA ir Goethe’s institutas Lietuvoje.