Kūrybiniai užsiėmimai senjorams: būdas išvengti vienatvės ir galimybė pasidalyti išmintimi

Kūryba – ne tik saviraiškos forma, bet ir jungtis tarp žmonių, patirčių ir įvairaus amžiaus grupių. Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2024 metais vykdyto projekto „Socialinis receptas“ dirbtuvės senjorams leido ne tik įvaldyti naujas technikas, bet ir atrasti tai, ką dažnai užmirštame – džiaugsmą eksperimentuoti, kurti, mokytis bei dalintis. Apie savo patirtis pasakoja užsiėmimų vadovai, dažniausiai jauni žmonės, kuriantys ryšį su vyresniąja karta. 

Jungtinis projektas „Socialinis receptas“ finansuojamas iš valstybės lėšų. Jis skirtas vienišų pagyvenusių žmonių emocinei sveikatai gerinti. Šeimos gydytojai, esant poreikiui, gali nukreipti senjorus į jiems tinkamiausius užsiėmimus. Dalyvaudami juose žmonės atranda įdomių dalykų, turiningai leidžia laisvalaikį, bendrauja, susiranda bendraminčių. 

Semiasi gyvenimo patirties iš senjorų 

Rugilė Šeštokaitė studijuoja tekstilės meną ir dizainą Vilniaus dailės akademijoje. „Socialinio recepto“ projekte mergina senjorams veda audimo klasikinės tapiserijos technika užsiėmimus – jų metu galima pačiam pasigaminti mažą gobeleną ir pramokti gobelenų audimo technikos. Anot Rugilės, darbas su vyresnio amžiaus žmonėmis skiriasi nuo darbo su jaunimu.

„Dažniausiai šie žmonės būna atėję iš visiškai skirtingų sričių, jų darbas ir gyvenimo patirtis kitokie. Į šiuos užsiėmimus jie dažniausiai žvelgia kaip į veiklą, jų įsitraukimas techninis. Labai malonu dirbti, nes dalijuosi savo turimomis žiniomis ir įgūdžiais, o jie gali iš visai kitokios perspektyvos pasidalyti su manimi. Semiuosi gyvenimiškos patirties“, – pasakoja Rugilė.

Anot merginos, jai įdomu buvo įtraukti vyresnius žmones į veiklą, kuri artima ir jos širdžiai. „Dažniausiai vyksta diskusija eksperimentuojant ir bandant“, – sako Rugilė.

Audimo užsiėmimų vedėją nustebino, kad daugelis dalyvių paskutiniame susitikime atsivėrė ir pasidalijo tuo, kad jaunystėje ir vaikystėje norėję užsiimti meniniais dalykais. „Potraukis menui buvo seniai, tačiau gyvenimo vingiai nuvedė į kitas sritis. Bet prisilietimas prie kūrybinio proceso senjorėms labai svarbus. Mane tai nustebino ir praturtino: nesvarbu, ką veiki ir kiek jau esi praėjęs, bet noras kurti išlieka“, – šypsosi Rugilė.

Prūsiško mėlio atspaudai

Meno kūrėjas, Vilniaus dailės akademijos fotografijos laboratorijos vedėjas Gintas Kavoliūnas Lietuvos nacionaliniame muziejuje senjorams vedė cianotipijos užsiėmimus. Šis fotografinių atvaizdų gamybos saulėje ar ultravioletiniuose spinduliuose procesas atrastas dar 1842 metais.

Ši technika išsiskiria dar ir tuo, kad sukurti atvaizdai – ryškios prūsiško mėlio spalvos. Dirbdamas su įvairaus amžiaus žmonėmis Gintas jiems pristato ne tik techniką, bet ir teoriją bei cianotipijos istoriją, pavyzdžiui, pasakoja apie Anną Atkins, kuri pirmoji publikavo cianotipijos būdu padarytas nuotraukas.

Šis procesas – paprastas, tačiau kūrybiškas, įtraukiantis ir jaunus, ir vyresnio amžiaus žmones, sako Gintas. 

„Su senjorais dirbu gerokai rečiau nei su mokiniais. Ši auditorija – specifinė. Dažnai senjorai jaučiasi žinantys ir mokantys, bet nuolat patiria nuostabą, kad gali būti įvairiau, nei įsivaizdavo. Netikėtas momentas. Mane žavi ši akimirka ir suvokimas, kad net ir vyresniame amžiuje stebėtis yra kuo“, – šypsosi Gintas.

„Socialinio recepto“ iniciatyvą Gintas laiko prasminga sau veikla dėl to, kad tokios iniciatyvos pasiekia tuos žmones, kurių galbūt nepasiektų kiti užsiėmimai. Pašnekovas teigia jau daugelį metų dirbantis regionuose, nutolusiuose nuo sostinės, tad įvairių grupių įtraukimas į kultūrinę veiklą jam nėra svetimas. „Norėjau prie to prisidėti“, – dalijasi Gintas.

Maža vienos valandos 

Regina Žvirblienė senjorus mokė dvipusio žakardo mezgimo. Pati moteris gyvena Ukmergėje, tačiau atvyksta į Vilnių, Lietuvos nacionalinį muziejų, padėti mokytis kitiems. Šis užsiėmimas – vienas populiariausių tarp senjorų. 

„Mezgama keliais raštais ir keliomis spalvomis. Ir abi pusės – gerosios, nėra jokių siūliukų kaip tradiciniame mezgime“, – dalijasi savarankiškai šio mezgimo būdo išmokusi, o dabar jo mokanti kitus Regina.

Anot moters, darbas su vyresniais ar jaunesniais nesiskiria. „Žinoma, priklauso ir nuo senjorų, ir nuo manęs pačios. Nereikia „užsiciklinti“, kad jau sena esu ir tik su senyvo amžiaus žmonėmis turiu būti. Randu bendrą kalbą su visais: ir su jaunais žmonėmis, ir su moterimis, ir su vyrais. Taip smagu“, – šypsosi Regina. 

 Tiesa, moteriai norėtųsi daugiau laiko užsiėmimams. „Mums reikėtų bent jau dviejų valandų. Kai turi daugiau laiko, gali ir pasikalbėti – ne tik apie mezgimą. Ateina moterų, kurios jau išmokusios megzti, tuomet jos padeda kitoms“, – pasakoja Regina ir pabrėžia, kad būtent ryšio kūrimas yra vienas iš svarbiausių „Socialinio recepto“ tikslų. 

Mokosi ne tik senjorai, bet ir užsiėmimų vedėjai 

Gražina Aleksandra Škikūnaitė Lietuvos nacionaliniame muziejuje vedė piešimo siūlais užsiėmimus. Įprastai moteris dirba su vaikais ir jaunimu, tad darbas su vyresnio amžiaus žmonėmis jai tapo nauja patirtimi. Piešimas siūlais šiek tiek skiriasi nuo įprasto siuvinėjimo. Ši veikla reikalauja kūrybiškos prieigos: iš pradžių sugalvojamas unikalus piešinys ir tuomet jį bandoma perkelti ant bendros, visų dalyvių puošiamos siuviniais staltiesės. 

„Juk bendravimas labai svarbus: ne tik verbalinis, bet ir vizualinis, pavyzdžiui, kaip derinamasi vienas prie kito su savo piešiniu“, – sako Gražina.

Anot pašnekovės, senjorių grupėje buvo daug skirtumų: vienos jau pažengusios, o kitos tik besimokančios arba bandančios prisiminti, ką buvo išmokusios kažkada mokykloje.

„Man buvo labai smagu sulaukti senjorių klausimų, jautėsi, kad jos domisi. Su vaikais kiek kitaip: jie dažniausiai klauso tavęs ir „vykdo“, o štai su senjorais vyksta diskusija, tad ir bendravimas abipusis. Ne tik jos mokėsi, bet ir aš. Visi dalyviai – su didžiule patirtimi“, – dalijasi pašnekovė.

Anot Gražinos, buvo ir tokių senjorių, kurioms daug mokymosi nereikėjo. „Viena moteris labai noriai improvizavo tarusi, kad atėjo čia piešti, tad ir pieš. Vėliau ji mums visoms parodė savo pačios įvairiomis technikomis padarytų rankdarbių. Buvau sužavėta jos „džiaziniais“ kūrybos principais“, – šypsosi Gražina.

Užsiėmimų vedėja atskleidė, kad į muziejų atėjo ir Vilniaus visuomenės sveikatos biuro atsiųstos moterys.

„Matėsi, jog tikrai nekokia vienos moters sveikata buvo. Baigėsi užsiėmimas ir ji sako: „Mane pagydėt.“ Per kitą užsiėmimą ji paaiškino, kad dėl stipraus rankų drebėjimo jai rekomenduojama dažniau įdarbinti rankas. Siuvinėjimas tiko. Iš pat pradžių buvo sunku nulaikyti adatą, pataikyti dygsnį, bet po truputį rankos nustojo drebėti. Tiesa, šią veiklą reikia tęsti ir toliau. Minėtoji ponia pažadėjo, kad taip ir darys“, – pasakoja Gražina.

Smalsūs senjorai 

Kazio Varnelio namuose-muziejuje vitražo dirbtuves senjorų grupėms vedusi muziejaus edukatorė Brigita Rimkutė sako norėjusi tokį edukacinį užsiėmimą įgyvendinti jau seniai.

„Nuo pat pirmo karto buvo pasisekimas. Žmonėms buvo įdomu ir – tas tikrai svarbu – prieinama. Tokį vitražą turint tikrai lengvai pasiekiamas priemones galima pasidaryti ir namuose“, – dalijasi Brigita.

Užsiėmimo metu yra piešiama ant stiklo. Svarbu turėti rėmelį, į kurį galima įstatyti stiklo gabaliuką. Anot Brigitos, užtenka ir nuotraukos rėmelio. 

„Neįgudusiems piešti ar eskizuoti paruošėme paveikslėlių, pagal kuriuos galima buvo piešti. Kai kurie bandė piešti patys, kai kurie kopijavo paruoštuosius“, – dalijasi Brigita.

Anot pašnekovės, apibrėžus kontūrus galima pereiti prie spalvų, kurios itin svarbios vitražui. Vitražines spalvas galima maišyti ir kitaip eksperimentuoti.

„Senjorai labai smalsūs. Jų tikslas – išmokti naujų dalykų“, – sako Brigita.

 Svarbu įtraukti visas visuomenės grupes į kultūrinę veiklą. Senjorai – ne išimtis.

„Man yra labai malonu dirbti tiek su Trečiojo amžiaus universitetu, tiek dalyvauti „Socialinio recepto“ edukacijose. Jaučiasi iš vyresnių žmonių sklindanti išmintis. Beje, įdomu, kad senjorams buvo netikėta, kad per valandą galima pasigaminti kokį nors objektą, juo labiau vitražą“, – šypsosi Brigita.

Poezija – gimtoji kalba 

Tautė Šumskė prieš prisijungdama prie „Socialinio recepto“ jau turėjo įvairialypės kūrybinio rašymo mokymų patirties: užsiėmimus vedė tiek įkalinimo įstaigoje Alytuje, tiek derindama rašymą su joga.

„Tokios patirtys leidžia rasti priėjimą net prie labiausiai užsispyrusių. Juk kartais žmogus ateina, rašyti nori, bet drauge ateina ir kipšiukas, kuris kiša koją kūrybai, žmogus nepasitiki, bijo klaidų, reakcijų. Todėl dirbti su senjorų grupe buvo įdomu ir tuo požiūriu, kad daugelis nešiojosi norą rašyti jau seniai, bet dėl įvairiausių priežasčių vis atidėliojo“, – pasakojo Tautė.

Anot kūrybinio rašymo dirbtuvių vedėjos, sunku išlydyti vidinį kritiką, tačiau grupė susirinko atvira pokyčiams. „Galėjau drąsiai dirbti man įprastais metodais – su šiek tiek neracionaliom, nebūtinai griežtą tikslą turinčiom užduotim, kurios lyg žaidimas, trenažas ir vidinio kritiko išlydymas, kad būtų galima iš naujo nulieti patirtį, požiūrį. Na, pavyzdžiui, perskaitykit filmo aprašymą ir sukurkit jam tris pavadinimus. Vėliau pasižiūrėjom, kokie originalūs filmų pavadinimai, ir taip plėtėm suvokimą, kiek daug įvairių būdų, skirtingų priėjimų gali egzistuoti kūryboje“, – apie darbo metodus pasakojo Tautė.

Anot pašnekovės, galvojant apie šių užsiėmimų prasmę lygia greta eina du užsiėmimų tikslai – leisti susikurti ryšiams, užsimegzti bendruomenei ir sukurti sąlygas skleistis kūrybiniams impulsams, demaskuoti vidinį kritiką, nokautuoti jį veiksmu, sprendimu dalyvauti tokiose dirbtuvėse. 

„Po paskutinio mūsų užsiėmimo girdėjau, kaip dvi dalyvės keitėsi savo kontaktais. Man tai didžiausia prasmė. Kai kūryba, bendri interesai suveda, pasėja sėklą ryšiui“, – teigė Tautė.

Kaip ir daugeliui rašančiųjų, senjorams irgi sunku įveikti rašymo blokus.

Kūrybinio rašymo mokytojai įspūdį paliko bendrai sukurtas laisvumas. „Kartais, kai pristatydavau užduotį, jausdavau iš išraiškų, kad nėra aišku. Paskutinį užsiėmimą aiškinu aiškinu pratimo vingrybes ir sakau: „Skamba kaip nesąmonė?“ Viena dalyvė: „Nesąmonė tikrai.“ Man toks džiaugsmas, kad susikūrė atmosfera, kur dalyvės buvo atviros, drąsios sakyti, nesutikti“, – prisipažino Tautė ir pridūrė, kad dalyvių pastabos praturtino ir ją kaip užsiėmimų vedėją.

„Per paskutines dirbtuves atlikom tokį pratimą: ant atskiro lapo reikėjo užrašyti priežastį, kas tau trukdo rašyti. Sumaišiau lapus ir išdalinau. Gavusieji turėjo eilėmis parašyti atsaką, kodėl ta priežastis galėtų būti klaidinga ir kodėl neturėtų atgrasyt nuo rašymo. Taip ir planavau palikti. Man vertinga pats pratimas – sąmoningai, raštiškai sudvejoti abejonėm. O grupė pati pareiškė norą gauti atsakymus. Išeidami išsinešė grupės draugių ir draugo rašytus eilėraščius-protestus, skirtus tam antikūrybiniam kirminiukui. Argi ne šventas talismanas? Beje, šiai grupei labai sekėsi rašyti eilėraščius. Atrodė, kad poezija – jų gimtoji kalba“, – dalijosi Tautė.