„Kuriu dabarčiai“. Interviu su Kazimieru Brazdžiūnu

Vieną iš gražių dienų savo kaimyninėj Pamėnkalnio gatvėj sutikau migloje paskendusius Dievo Motinos, Sfinkso atvaizdus, regėjau atominės bombos sprogimą ir seniai naudotą Nintendo aparatą. Ir tai nebuvo sapno nuotrupos ar pavargusio nykščio reminiscencijos iš klajojimo virtualioje erdvėje. Į šį susitikimą pakvietė Kazimieras Brazdžiūnas (g. 1991), kovo mėnesį surengęs personalinę parodą „Postprodukcija“ Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje.

Kazimieras yra tapytojas, aktyvus Lietuvos meno lauko kūrėjas, menininkas, rengiantis personalines bei dalyvaujantis grupinėse parodose, taip pat – jaunųjų Lietuvos tapytojų meno platformos „Kontr-argumentas“ įkūrėjas. Dabartinis laikotarpis Brazdžiūnui aktyvus – žiemą kūrėjas buvo surengęs parodą „Paroda Counter Strike“, o beruošiant interviu apie jau pasibaigusią „Postprodukciją“, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose pradėta eksponuoti „X / Y“, atidaryta kartu su tapytoja Vita Opolskyte. Šiame interviu daugiausia kalbėjomės apie kovo mėnesį veikusią parodą „Postprodukcija“, taip pat – apie originalumą, informacijos srautą, naujas pradžias ir nepakantumą.

Kovo mėnesį baltas Pamėnkalnio galerijos erdves pavertei spalvota didelio formato paveikslų paroda „Postprodukcija“. Minėjai, jog pastaruoju metu aktualu mintys apie tapybos tapatybę, asmeninius įkvėpimus, tad parodoje kaip pagrindinis motyvas atsirado įvairių populiarių motyvų postprodukavimas, leidžiantis atitolti nuo asmeninių temų. Kodėl pasirinkai gerai žinomus kultūrinius simbolius? Koks jungiamasis parodos dėmuo?

Mano naudojami motyvai yra nuasmeninti bei lakoniški dėl gausaus jų naudojimo ar dažno matymo. Pats juos vadinu kūriniais prostitutėmis. Kas svarbiausia, jog tie banalūs motyvai dažniausiai net nebūna matyti gyvai, savo akimis, juos žinome tik perleistus per filtrą, tarkime, ekrano. Tad universalių simbolių perpanaudojimą pro dar vieną, jau – mano filtrą – vertinu kaip tam tikrą ironiją, sarkazmą. Kitaip tariant, naudodamas visiems žinomus, tačiau galimai mažai pažįstamus motyvus, sukuriu nuvalkiotos, nudėvėtos kultūros memus.

Ašis, ant kurios buvo veriama parodos ekspozicija, paremta vizualumo kriterijais – kalbu apie frontalumą, monumentalumą, tam tikrą spalvinį kodą. Pasakojimų ar juos jungiančio prasminio dėmens šioje parodoje nebuvo ieškota, tačiau net ir paveikslų nesusikalbėjimas kuria tam tikrą bendrą kalbą. Manau, jog išvengti naratyvo tapo nebeįmanoma. Visgi sąmoningai pasakojimo nekūriau, o žiūrovui darbus pateikiau 9gago skrolinimo žemyn arba instagramo primetamo vaizdinio triukšmo principu, visa tai pateikdamas viename „Pamėnkalnio“ galerijos puslapyje.

Parodoje kūriniai matomi tartum per miglą ar neseniai iš miego pramerktas akis, objektai juose – be ryškių veido bruožų, siluetiški, tartum nutolę nuo į juos žiūrinčiojo. Pasakodamas apie šią parodą sakei, jog atsisakai asmeninių ir personalizuotų pasakojimų. Visgi ankstesniuose darbuose dažnai pristatydavai fragmentus iš savo kasdienybės. Kodėl nusprendei kūrybą „depersonalizuoti“? Ar tai naujo kūrybinio etapo pradžia?

Pati depersonalizacijos sąvoka reiškia pakitusį savęs suvokimą. Šiai jausenai artima sapno būsena, netikrumas, miglotumas ir atsiskyrimas nuo savo veiksmų. Būtent šiais principais vadovaujuosi kurdamas, tą jauseną noriu perteikti ir kitam ją patiriančiajam. Kodėl? Suvokiau, kad ne aš vienas jaučiu panašius sumeluotos patirties, įteigtų prisiminimų, nebūtų įspūdžių simptomus, o nesibaigiantis netikrumo jausmas tampa tam tikru mano kartos bendravardikliu, o gal net simboliu.

Kūrybos „depersonalizuoti“ nepasirinkau. Jau ir anksčiau bandžiau kalbėti panašiomis temomis, tik kitokia forma. Ji, manau, nepasiteisino, tad teko ieškoti kitos, gebančios labiau ištransliuoti kuriamą žinutę. Taip priėjau prie pačios tapybos „depersonalizavimo“, tai yra – aliejinės tapybos technikos atsisakymo, kuri man kelia asociacijų su romantizavimu, bohemizavimu, tam tikru motyvų taurinimu. Purškiami dažai labiau kviečia mąstyti apie tapybos mediją, jos tapatybę. Tai permąstyti padeda banalūs, lakoniški motyvai, su kuriais neturi artimo asmeninio santykio. Taip pat – manieros, potėpio, gesto, apskritai prisilietimo prie drobės atsisakymas, to, kas yra bene pagrindinis tapybos arkliukas, jau savaime kalba apie intencionalų nusititulavimą. Na, o kalbant apie naują kūrybinį etapą, – šią parodą įvardinčiau įžanga, kurioje matomos formos paieškos, diskursų analizė, prieigos prie žiūrovo, suvokėjo tyrimas. Manau, esu kelyje link išsigryninimo.

Kazimiero Brazdžiūno paroda „Postprodukcija“ „Pamėnkalnio“ galerijoje, 2021. Nuotr. Laurynas Skeisgiela

Naudojami aerozoliniai dažai, grafičiai, lengvai atpažįstami simboliai, didelio formato drobė asocijuojasi su gatvės menu. Lankytojus pasitinkantis raudonas taškas, išpurkštas ant vienos iš galerijos kolonų, kaip ir gatvės mene esantys tagai tartum teigia „Aš buvau čia“. Paprastai gatvės menas šią žinutę savyje talpina kartu su nūdienos įvykių įprasminimu, tačiau tuo pačiu tai – laikinas menas. Kazimierai, ar parodoje ir kūriniuose naudotos priemonės – rodo maištą prieš tradicines galerines tapybos formas ar naujų išraiškų paiešką? Galbūt abu arba nė vieno?

Nauja išraiška to nepavadinčiau, kadangi šalia aliejinės tapybos dažus purškiau jau nuo antro tapybos studijų kurso. Ir maištu neįvardinčiau, nes purškiamus dažus praktikuojančių pripažintų menininkų turime ir artimoje aplinkoje, ir dar daugiau už sienos. Gal labiau tiktų tai vadinti nepakantumu? Nepakantumu aliejinės tapybos negebėjimui efektyviai perteikti vaizdo, privalomos kontempliacijos tepant, dėl jos nuvalkiojimo, sudvasinimo, pervertinimo. Apskritai grafičio kultūra ar gatvės menas nėra mano atspirties taškas ar ideologija. Ir minėtas raudonas taškas ant vienos iš galerijos kolonų nereiškia „aš buvau čia“, nėra užuomina į tag‘ą. Tai labiau kolonos paženklinimas kaip medžio, kuris nereikalingas ar trukdo. Gatvės menas laikinas dėl to, jog gali būti uždažytas, užpurkštas, šiuo atveju savo darbuose siekiu bent jau fiktyvaus užkonservavimo – sustabdau spalvotas dulkes, kas, matyt, yra mus supančio laikinumo metafora. Jeigu kalbėsime apie technologiją, purškiamieji dažai yra nauja priemonė, tad skirtingai nei aliejinė tapyba, jų išliekamoji vertė nėra visiškai žinoma. Tikriausiai mane ir žavi nežinia, nes kuriu dabarčiai, taigi ir paveikslų būtis man svarbi tokia, kokia yra šiandien.

Kiekvieną dieną užgriūva išorinės informacijos perteklius. JAV autorius Neil Postman, analizuodamas JAV visuomenę po televizijos atsiradimo, teigė, jog žinios, pateikiamos ekrane, yra fragmentuotos, o sukuriamas pseudo kontekstas skirtingas naujienas suniveliuoja – pranešus apie karo neramumus ir po to rodant reklamą apie lūpų dažus, pirmoji naujiena subanalinama. Ironiškai pateiktų asociacijų radau ir Tavo parodoje, pavyzdžiui, atominės bombos „grybas“ šalia Peliuko Mikio. Ar nesiliaujanti defragmentuota informacija turėjo įtakos Tavo kūrybai?

Pirmoji mano paroda ir vadinosi „Defragmentacija“. Šalia fragmentacijos atsiradęs priešdėlis de- kalbėjo apie išskaidytos, fragmentuotos realybės susisteminimą, sutalpinimą į vieną būtį, na arba paprasčiau – nesusijusių tarpusavyje paveikslų įkurdinimas vienoje erdvėje. Taigi jau nuo šios parodos galima žymėti, jog informacijos srautas, vaizdinis sąvartynas mane veikia, aš, kaip ir dauguma kitų, esu tokios situacijos įkaitas. Tačiau šioje parodoje neieškoma paradoksų, paveikslų konfrontacijos siekiant hierarchijos ar slaptos žinutės kūrimo. Šiuolaikinis žmogus tai gali įžvelgti, dėl jau mano minėto nepasitikėjimo, nejaukumo ar netikrumo būsenos. Iš prigimties esame linkę siekti aiškumo, saugumo. Tačiau visi mano paveikslai man reiškia tą patį, yra lygiaverčiai, juos matau ir teigiu kaip vaizdą. Taigi mano užduotis buvo visus juos paversti vienu reginiu.

Kazimiero Brazdžiūno studija

Šalia tapybos, turi ir kitų talentų – esi didžėjus ir kuri muziką. „Posprodukcijoje“ kyla simboliniai panašumai, kadangi įgalinai esamus kultūrinius simbolius veikti naujame kontekste, juos miksuodamas ir perkurdamas. Galvoju, jog mūsų kuriami dalykai yra išorinio pasaulio įtakos visuma, pereinanti per mūsų supratimo prizmę. Kaip manai, kur yra riba tarp kūrybos panaudojimo ir jos originalaus, naujo apvalkalo? Kas Tau yra originalumas?

Nesu DJ ir nekuriu muzikos, nebent tuo vadinsime parodas ir jose selektinamus mano sukurtus perkurtus vaizdus – mano kalba yra vaizdai, tad ir muzikuoju tik plokštumoje. Tad galiu tik pasveikinti menotyrininką, sukūrusį apie mane šį mitą arba kitaip, padariusį dar vieną memą. Kalbant apie originalumą, kyla klausimas, ką šiuo atveju galime vadinti originaliu? Masinėje produkcijoje originalumu laikytume kokį nors patentą ar firmą, išleidusią pirminę daikto versiją, tarkime – „Adidas“. Atsiradęs padirbinys jau bus nebe originalas, o jo kopija, plagiatas. Tuo tarpu kultūroje viskas kiek kitaip, čia ir „Adidas“ perdirbtas į „Adibao“ gali būtų laikomas originaliu kūriniu, kadangi jis, nors ir perimdamas pirminiam variantui būdingus bruožus, sukuria naują produktą, kitą estetiką, taip nejučia ironizuodamas ar kritikuodamas pirmąjį. Ką gali padaryti menininkas, tai suvaldyti šį reiškinį ir paversti jį intencija – štai tuomet galima kalbėti apie meninį originalumą. Todėl šia savo paroda ir kalbu apie produkuojamą vaizdą, skirtumą nuo mūsų pamėgtos apropriacijos naudojimo, kuri yra viena iš stadijų ar sudedamųjų postprodukcijos dalių. Gyvename laikais, kai plečiasi originalumo ribos, išsikvepia mūzos, o taisyklės, kaip turime ar galime elgtis vaizdinių pasaulyje, kinta, lieka tik vertybiniai ir etiniai klausimai. Ar galima kritikuoti, keisti, postproduktuoti religines, kultūrines, socialines ikonas, ar ne? Ar liekame citatų vergais?

Esi aktyvus Lietuvos meno lauko kūrėjas, ne tik dalyvaujantis grupinėse, rengiantis personalines parodas, bet ir pats įkūręs Lietuvos tapytojų meno platformą „Kontr-Argumentas“. Ar jautiesi atradęs savo vietą meno lauke, „vietą po saule“?

Turiu drobių, dažų, studiją, galiu pakalbėti su kolegomis, įgijau bendraminčių ar priešų, surengiu parodų… Taigi atradęs kažkokios vietos nesu, greičiau ją susikūręs. Tačiau kodėl po saule, ar po mėnuliu nebereikia? J Jeigu „vieta po saule“ vadintumėme komercinę sėkmę ar galimybę iš to išgyventi menininkui – sakyčiau, kad ne, bet nekompleksuoju. Ne visi kosmonautai išskrenda į kosmosą.

Į tapybą, kaip, matyt, ir į kitas meno šakas, galima žvelgti iš vizualios perspektyvos, atsiejant naratyvą, kontekstą ar simbolius. Kam pats teiki pirmenybę – vizualiniam įspūdžiui ar tapybos kūrinio pasakojamai istorijai?

Pirmiausiai patikslinsiu, jog savo darbų nelaikau tapyba, o žvelgiu kaip į kūrinius su tapybiniu palikimu. Vizualinis įspūdis ar tapybos kūrinio pasakojama istorija? Manau, jog tai yra ir turėtų būti neatsiejami dalykai, tačiau šiandien pirmenybę teikiu reginiui, vaizdo didingumui. Mane žavi pasirinktos technikos įtaka turiniui bei išliekantis kūrinio afterimage – ne tik vaizdinis, bet ir prasminis.

Kazimiero Brazdžiūno paroda „Postprodukcija“ „Pamėnkalnio“ galerijoje, 2021. Nuotr. Laurynas Skeisgiela

Esi minėjęs, jog kūriniuose tyrinėji savo kartos žmones, jų būklę, įmanomus sąlyčio taškus. Ir smalsu, ir aktualu sužinoti, kokias bendras gijas suradai? Koks yra tasai šių laikų trisdešimtmetis?

Nenorėčiau atsakyti į šį klausimą, dėl jo spekuliatyvaus pobūdžio. Jeigu kalbėčiau apie kažkokias bendrybes tai labiau kalbėtų apie mano burbulą, o ne apie visumą – tai taip pat vienas iš bruožų.

Ačiū už pokalbį, Kazimierai!

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) nuo 2021 m. balandžio 9 d. eksponuojama Vitos Opolskytės ir Kazimiero Brazdžiūno paroda „X / Y“ veiks iki gegužės 2 dienos. Norintiems gyvai pamatyti Kazimiero kūrinius, kviečiame saugiai apsilankyti.

Kaizmieras Brazdžiūnas. Nuotr. Vita Opolskytė

Kazimiero Brazdžiūno paroda „Postprodukcija“ „Pamėnkalnio“ galerijoje, 2021. Nuotr. Laurynas Skeisgiela

Kazimiero Brazdžiūno paroda „Postprodukcija“ „Pamėnkalnio“ galerijoje, 2021. Nuotr. Laurynas Skeisgiela

Kazimiero Brazdžiūno paroda „Postprodukcija“ „Pamėnkalnio“ galerijoje, 2021. Nuotr. Laurynas Skeisgiela

Kazimiero Brazdžiūno paroda „Postprodukcija“ „Pamėnkalnio“ galerijoje, 2021. Nuotr. Laurynas Skeisgiela

Kazimiero Brazdžiūno paroda „Postprodukcija“ „Pamėnkalnio“ galerijoje, 2021. Nuotr. Laurynas Skeisgiela

Kazimieras Brazdžiūnas „Babilonas“, drobė, aliejus, aerozoliniai dažai, 2018

Kaizmieras Brazdžiūnas. Nuotr. Vita Opolskytė