Kur slypi ąžuolo stiprybė? Apie Antano Mončio namus–muziejų Palangoje. Interviu su Loreta Birute Turauskaite

Antanas Mončys (1921–1993) yra pasakęs: „Ąžuolo stiprybė yra ne šakose, o šaknyse“. Ši sentencija taikliai iliustruoja menininko kūrybinę poziciją, kuri nepaisant to, kad po emigracijos į Vakarus (1944), Lietuvoje jis buvo apsilankęs tik vieną kartą (1989), atspindėjo itin glaudų ryšį su gimtuoju kraštu. Tai lėmė, kad dar A. Mončiui gyvam esant (1991–1992) dalis jo kūrybinio archyvo (58 kūriniai) buvo padovanota Lietuvai. Po metų A. Mončio perduotų kūrinių paroda buvo surengta Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre. Iš sostinės ji keliavo į Kauno paveikslų galeriją. Beveik tuo pat metu (1993) buvo įkurtas ir A. Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo fondas, o 1998 m. Palangoje, netoli menininko gimtinės – Mončių (dabar – Mančių) kaimo, duris atvėrė Antano Mončio namai–muziejus. Juose veikia nuolatinė vieno žymiausių XX a. menininkų modernistų kūrybos ekspozicija, taip pat pristatoma ir kitų menininkų kūryba. Tačiau tai – tik dalis veiklos, kurią vykdo ši įstaiga. Apie A. Mončio namų–muziejaus 24 metų gyvavimą kalbamės su menininko dukterėčia Loreta Birute Turauskaite, vadovaujančia šiam muziejui nuo pat jo gyvavimo pradžios.

Mončio namai–muziejus įkurdintas XX a. prad. grafo Tiškevičiaus žemių prižiūrėtojo sūnaus Vlado Navicko pastatytame name. Po architekto Petro Lapės parengtos rekonstrukcijos jo fasadas tapo ryškiai mėlynos spalvos, buvo atlikta ir kitų pakeitimų eksterjere, kurių metu panaudoti A. Mončio kūrinių motyvai. Tačiau nei su Palanga, nei su šiuo pastatu menininkas neturėjo nieko bendro. Kas lėmė tokį sprendimą, kodėl A. Mončio kūriniams buvo parinkta būtent ši vieta ir šis pastatas? Kaip pastatas buvo pritaikytas šio muziejaus veiklai?

Mončio tėvas, taipogi Antanas, važiuodamas į Palangos turgų, atsiveždavo ir savo vaikus. Turgui pasibaigus, jie visi eidavo prie jūros, į parką. Tie įspūdžiai iš vaikystėje lankytų vietų Palangoje A. Mončį lydėjo visą gyvenimą, taip pat ir gyvenant Prancūzijoje. Prisiminimai dar labiau sustiprėjo 1989 m., kai po keturiasdešimt penkerių metų jis vėl sugrįžo į Palangą, dabar jau lydimas vyriausiojo sūnaus Źano-Christofo ir apsistojo sesers Birutės namuose. Kristupui (taip vadinome Žaną Chsristofą) netrukus reikėjo grįžti atgal į savo tėvynę, o A. Mončys liko su mumis Palangoje. Tačiau kad ir kaip jam norėjosi pabūti kuo daugiau su artimaisiais, aplankyti tas vietas, kurias 45 metus naktimis sapnavo, o dienomis apie jas svajojo, vis tuos planus kažkas sutrukdydavo. Tai buvo žmonės, kurie veržėsi į Vakarus. Kaip žinia, kad būtų galima išvykti, tais laikais buvo reikalingas iškvietimas. Menininkai atveždavo net stintų, kad tik Antanas juos iškviestų į Prancūziją. Nemažai jų tokiu būdu išvyko ir sukasi tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje iki šios dienos.

Kaip buvo nuspręsta A. Mončio darbus dovanoti Palangai? Visų pirma, skulptoriaus bičiulis semiotikas A. J. Greimas inicijavo kūrybos dovanojimo Lietuvai klausimą. Jis prašė ir sesers Birutės, kuri tuo metu lankėsi Paryžiuje, kad ši įtikintų Antaną kūrinius dovanoti Lietuvai, nes tik čia jais bus pasirūpinta. Jo nuomonė buvo tokia, kad kai Antano nebebus, Prancūzijoje jo kūriniai tiesiog niekam nerūpės ir pražus. Tiesa, A. J. Greimas viename iš laiškų A. Mončiui siūlė kūrinius dovanoti Druskininkams, nes ten yra „gauja“ menininkų, rašytojų, intelektualų ir ten būtų sudarytos geros sąlygos. A. Mončys pasirinko Palangą.

Pastate, kuriame dabar veikia A. Mončio namai–muziejus, iki tol veikė Sanatorinių kurortinių įstaigų susivienijimo „Jūratė“ biblioteka, kuri 1988 m. buvo perkelta iš Kurhauze (dabar – Palangos kultūros ir jaunimo centras) veikusios bibliotekos. Fondai buvo persmelkti sovietine spauda, literatūra lietuvių ir rusų kalbomis. Perėmiau bibliotekos vedėjos pareigas iš anksčiau dirbusios rusų tautybės vedėjos, po Sovietų Sąjungos griūties išvykusios gyventi atgal į Rusiją. Gerbiu jos savalaikį apsisprendimą. 1989 m. lapkritį su A. Mončiu vaikščiodami po apsnigtą Palangą trumpam užsukom ir į mano darbovietę. Tačiau, apie apsisprendimą dovanoti savo kūrinius Lietuvai jis man prasitarė tik po mėnesio. Kaip jis sakė: „Noriu papuošti Palangą, nes Vilnius, Kaunas meno ir taip daug turi, o čia buvo ir bus kurortas, į kurį suvažiuos žmonės iš viso svieto“. Kai Kultūros ministerijos dėka kūriniai iš Prancūzijos ir Vokietijos jau buvo atgabenti į Palangą, reikėjo nuspręsti kur bus įrengtas muziejus. Ir tada pasipylė įvairūs siūlymai: išstatyti skulptūras lauke, eksponuoti tuometiniame Parodų paviljone ir pan. Aš A. Mončiui pasiūliau kitą galimą variantą – tuometinę savo darbovietę, S. Daukanto g. 16. Ir jis man parašė, kad „būčiau kaip pono Dievo užantyje“. Tai ir lėmė muziejaus vietą Palangoje, o paskui jau ir jo įkūrimo sprendimą. Dar 1991 m., kai tame pastate veikė biblioteka, surengiau pirmąją A. Mončio parodą skirtą jo 70-osioms gimimo metinėms. Tą ekspoziciją sudarė jo kūrinių nuotraukos ir keletas mažųjų skulptūrų, kurias A. Mončys buvo atsiuntęs ir įdavęs parvežti lauktuvių mano mamai. Anuomet, dar sovietinio turinio fondų aplinkoje, ši lentyninė paroda su keliomis mažosiomis skulptūrėlėmis, nors ir originalais, dabar atrodytų kiek juokingai. Tada tai buvo iššūkis, o kartu – ir padėtas taškas šios erdvės sovietiniam turiniui. 

Ryto Jurgelio parodos atidarymas A. Mončio muziejuje. 2019 m.

Muziejus pradėjo veikti praėjus aštuoneriems metams po šalies Nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.) ir gyvuoja jau beveik ketvirtis amžiaus. Tai ilgas laikas, kurio metu keitėsi šalis, taip pat ir Palanga. Svarbia Palangos kultūrinio gyvenimo dalimi ilgainiui tapo ir A. Mončio namai–muziejus. Kaip prasidėjo šio muziejaus veikla, kaip ji vystėsi, kas lėmė ryškiausius pokyčius? Kokie muziejaus pagrindiniai tikslai yra šiandien?

Užsienio lietuvių menininko muziejaus atsiradimas tuometinėje Lietuvoje buvo naujas reiškinys.

Dar sovietiniais laikais Vilniuje atsirado K. L. Žoromskio muziejus. Beveik tuo pat metu, kai A. Mončys dovanojo savo darbus Palangai, Vilniuje tai vyko su K. Varnelio kolekcija. Daugiau nieko panašaus nebuvo, todėl tokios patirties Lietuvoje trūko. Tačiau, A. Mončys turėjo didžiulį bičiulių ratą JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Australijoje, kurie muziejaus įkūrimo idėją ne tik palaikė, rėmė finansiškai, bet ir dovanojo kūrinius, leidinius ir kt. JAV gyvenęs dailininkas Pranas Lapė į Palangą atsivežė savo brolį architektą Petrą, kuris projektavo pastato ir patalpų pritaikymą muziejaus veiklai. Prieš jį darbavosi architektė Gražina Pajarskaitė. O Rolandas Rastauskas prikalbino Valdą Ozarinską sukurti A. Mončio kūrinių nuolatinę ekspoziciją, kuri visuomenei buvo atidaryta 1999 m. vasarą. V. Ozarinsko sukurta ekspozicija – tobula, nors šiam jo kūriniui jau 23 metai. Įprastai kituose muziejuose ekspozicijos keičiamos kas 5–10 metų, bet mūsų atveju tokio reikalo nėra. Parodą nebent tik papildome naujai gautais kūriniais, interaktyviais sprendimais. Na, ir kartais vyksta atnaujinimo darbai – keičiame rėmus, stiklus ir pan. Visa tai darome atsakingai, nepažeisdami V. Ozarinsko sukurtos ekspozicijos vientisumo.

Šiuo metu Palangos miesto savivaldybė rengia muziejaus modernizavimo techninį projektą, tai esu tikra, kad netolimoje ateityje pastatas maksimaliai bus pritaikytas muziejaus veikloms.

Mončio namai–muziejus vykdo ne tik muziejinę, bet ir galerinę veiklą. Pastatas padalintas į dvi dalis: pirmame aukšte – periodiškai besikeičiančios šiandieninių menininkų parodos, antrame – nuolatinė A. Mončio kūrinių ekspozicija. Ar šioje ekspozicijoje pristatoma visa A. Mončio kūrinių kolekcija? Kiek kūrinių ir kokie šiuo metu ją sudaro? Pirma kūrybinio palikimo dalis – 35 kūriniai – Lietuvą pasiekė 1991 m., po metų buvo atvežti dar 23 kūriniai, 2017 m. padovanota skulptūra „Pamatinė grandis / Chaine de base“. Ar ši kolekcija buvo papildyta dar kokiais nors kūriniais?

 Muziejus galerinę veiklą vykdo neturėdamas atskiro padalinio ar skyriaus parodinei veiklai  organizuoti. Dar kuriant muziejų kai kurie menotyrininkai siūlė nuolatinę A. Mončio ekspoziciją įrengti abiejuose aukštuose. Teko paprieštarauti, nes būtų buvęs užkirstas kelias lankant A. Mončio ekspoziciją tuo pačiu susipažinti ir su meno įvairove, kuri neišsenka iki šiandien.

Nuolatinė A. Mončio paroda vis po truputį papildoma, bet ateityje gauti naujų kūrinių nereikėtų tikėtis. Esame gavę dovanų iš JAV, Kanados, Australijos, Lietuvos žmonių, kurie buvo įsigiję A. Mončio darbų, bet toji karta jau išeina. A. Mončio vaikai, pirmoji žmona taipogi yra perdavę muziejui archyvinių dokumentų, kūrinių. Pastaraisiais metais stebime, kad skulptoriaus darbai pardavinėjami aukcionuose. Todėl muziejui dabar lieka tik viena galimybė – pirkti A. Mončio kūrinius aukcionuose. Dėl finansinės muziejaus padėties šiuo metu tai neįmanoma ir vargu ar kada situacija pasikeis.

Dabartinė A. Mončio ekspozicija yra papildyta kūriniais iš privačių rinkinių, dovanotais kūriniais. Nuolatos veikiančiuose interaktyviose ekspozicijose eksponuojami ir A. Mončio vaikų Sabinos ir Jean-Christophe’o paskolinti A. Mončio sukurti švilpiai, papuošalai, mažosios skulptūros. Taigi, tų kūrinių fiziškai mes neturime, bet bent virtualiai pristatyti galime.

Dar reikėtų paminėti, kad muziejus A. Mončio kūrybą pristato ir kitose erdvėse. Buvo surengtos parodos Danijoje (Kunstcentret Silkeborg bad), Vokietijoje (Riugeno salos sostinėje), Suomijoje (Ekenaes). A. Mončio parodas organizavome ir Lietuvoje: Telšiuose, Anykščiuose, Druskininkuose, Darbėnuose (Kretingos r.), Palangos ir Grūšlaukės bažnyčiose.

Su pusbroliu Žanu-Christofu Mončiu. 2022 m.

Patricijos Gilytės parodos „Šalti kraštai” atidarymas A. Mončio muziejuje. 2022 m. Fot. Aldas Kazlauskas

Jeigu muziejaus ekspozicinėse erdvėse pristatoma tik dalis A. Mončio kūrybos, kur saugomi kiti jo darbai? Kaip dažnai keičiama, atnaujinama pagrindinė ekspozicija, kas ją formuoja? Pastaraisiais metais Muziejų nakties metu rengiami vieno kūrinio pristatymai. Kokie tai kūriniai, kas lemia jų atranką ir išskirtinumą, kodėl jie pristatomi atskirai nuo visos kolekcijos?

Didžiausią dalį muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje pristatomų darbų sudaro pačiam A. Mončiui buvę brangiausi darbai, kuriuos jis norėjo padovanojo Lietuvai, Palangai. Muziejuje eksponuojamos  visos skulptūros, kurias turime. Oficialiai žinoma, kad šio menininko sukurtos „Kryžiaus kelio stotys“ eksponuojamos Laon’e esančioje bažnyčioje, skulptūra „Gaidys“ – Saint-Gilles-Croix-De-Vie kurorto atviroje erdvėje. Kiti kūriniai – Turbil šeimai priklausančioje erdvėje, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Kretingos pranciškonų gimnazijoje, Grūšlaukės kapinėse, Modernaus meno fonde. Žinoma, darbų turi šeima, vaikai, bičiuliai, privatūs kolekcininkai. Tačiau mes žinome tik kai kurias kolekcijas ir jų eksponavimo vietas. Daugelio nežinome, nes nedaug tokių, kurie atėję į muziejų parodo, ką turi ar įsigijo iš A. Mončio kūrinių. Nors kartais pasitaiko, ypač iš Vakarų Europos, Skandinavijos.

Nedidelė A. Mončio kūrybos dalis yra susijusi ir su jo kurtais papuošalais žmonoms, bičiulėms, seserims. 1989 m. atvykęs į Lietuvą, jais apdovanojo pažintąsias ir artimąsias, mane – taipogi. Beje, keletas jų sukurti su gintaru ir yra tikrai unikalūs – mončiški. Pamatei ir iš karto aišku, kad tai A. Mončio kūriniai. Kadangi skulptoriaus vaikai taip pat padovanojo muziejui keletą papuošalų, o jų eksponavimui kol kas neturime sąlygų, juos pristatome Muziejų nakties metu. Eksponuojame po vieną papuošalą su leidimu jį trumpam užsidėti ir įsiamžinti. Be to, įgyvendinome projektą „A. Mončio inovatyvūs papuošalai“, kurio metu suteikėme lankytojams galimybę susipažinti su menininko papuošalais ne tik iš muziejaus fondo, bet ir iš privačių kolekcijų.

Rimanto Olšausko ir Marijos Olšauskaitės paroda „Laimingas atsitiktinumas” Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje, 2022 m. Fot. Rosana Lukauskaitė

Ne mažiau įstaigos veikloje svarbi ir galerinė veikla, nuolat pristatomi šiuolaikiniai autoriai. Kokius kriterijus taikote atsirinkdami menininkus, ar ieškoma sąsajų su A. Mončio kūryba ir jo deklaruotomis idėjomis?

Pagrindinė sąsaja – A. Mončio kūryba, jo aplinka, deklaruotos idėjos. Kaip jau minėjau, atskiros galerinės veiklos muziejus nevykdo, tai yra dalis muziejaus veiklos su įstaigos įstatuose nustatytais tikslais, kurie apima tiek A. Mončio kūrybos saugojimą, kaupimą, populiarinimą, tiek ir Lietuvos nacionalinio meno pristatymą, tarptautinius kultūrinius mainus.

Gal imatės misijos atstovauti Palangos menininkus? Jeigu taip, su kokiais iššūkiais susiduriate atstovaudami vietos meno lauką regione ir šalyje?

Palangos menininkai veikia jų įsteigtoje kūrybinėje grupėje ir jie turi savo misiją, tikslus. Tuo tarpu muziejus savo iniciatyva vis surengia iš Palangos kilusių ar čia gyvenusių menininkų parodas. Tie menininkai yra nepriklausomi, tokie kaip Sonata Lepaitė (Nyderlandai), Tomas Daukša, Marija Olšauskaitė ir kt.

Pristatant A. Mončio kūrybą Lietuvoje – savaime pristatoma ir Palanga. Vis dažniau su turimu skulptoriaus kūrybos rinkiniu, archyvais esame kviečiami į Vilniuje rengiamas parodas. Kartais susiduriame ir su iššūkiais. Vienas iš jų – Vytauto Kasiulio muziejuje A. Mončio paramos fondo rengta paroda „Veidai ir dvasios“. Šiai parodai jau nebe prašant, o reikalaujant buvo į mus kreiptasi dėl didelės dalies nuolatinės ekspozicijos kūrinių skolinimo. O ką visus keturis mėnesius, kol šie kūriniai bus Vilniuje, matys A. Mončio muziejaus lankytojai? Teko kartu su Palangos miesto valdžia nuspręsti kiek duoti eksponatų, kad ir mūsų ekspozicija neliktų išdraskyta, ir kad padėtume Vilniuje rengiamai parodai. Žinoma, sulaukėme parodą Vilniuje organizavusių kuratorių nepasitenkinimo ir kritikos. Tačiau galiausiai paroda ir su tokiu kiekiu eksponatų buvo įvertinta labai gerai, sulaukė daug lankytojų.

Smagu, kad mūsų muziejus gali prisidėti prie kitų organizacijų rengiamų parodų. Ne be reikalo, prieš keletą metų berods Čekijos ambasadorius man pasakė: „Šią A. Mončio meno darbų kolekciją, kurią turite Palangoje, norėtų turėti kiekvienas didžiausias Europos miestas“.

Kokius menininkus, su kuriais dirbate nuolat ir kurių kūrybą pristatote dažniau, galėtumėte išskirti? Kodėl pasirinkti būtent šie menininkai?

Pats svarbiausias menininkas, su kuriuo dirbame – skulptorius Antanas Mončys, t. y. jo kūrybos palikimas! Jis ir yra ta ašis, kurią gali supti kiti menininkai. Neseniai vyko jaunosios kartos tapytojos Mykolės Ganusauskaitės tapybos darbų paroda „Apsemtas miškas“. Kaip ši paroda susijusi su A. Mončiu? Mykolė po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje yra pirmoji, kuri baigė Paryžiuje meno akademiją, ji vaikščiojo po tuos pačius muziejus, kuriuose lankydavosi A. Mončys, ji pagyveno toje pačioje aplinkoje, kurioje gyvendamas ir kurdamas Mončys vis ilgėjosi Lietuvos ir savo artimųjų.

Neseniai vyko Donato Bielkausko ir Godos Giedraitytės audiovizualinis projektas „Mončys pasitinka Meką“. Jo metu išryškėjo daugybė šių abiejų menininkų sąsajų, kurias apjungė projekto autoriai, o man muziejaus archyvuose pavyko surasti 1968 m. Niujorke vykusios Mončio-Mikšio-Prano parodos lankytojų žurnalą, kurio paskutinis įrašas su parašu yra būtent Jono Meko.

Algio Griškevičiaus parodos atidarymas A. Mončio muziejuje. 2019 m. Fot. Ričardas Šileika

Yra įsteigtas A. Mončio vardo apdovanojimas menininkams. Už kokius nuopelnus jis skiriamas, kokie menininkai jau buvo apdovanoti? Ar jis skiriamas kiekvienais metais?

Tas apdovanojimas buvo įsteigtas dar V. Ozarinsko laikais už geriausio metų menininko darbus. Buvo apdovanoti, berods, du menininkai – Dainius Liškevičius ir Jurga Barilaitė. Apdovanojimui buvo įteiktas A. Mončio darbelis, kurį skirdavo skulptoriaus sesuo Birutė Mončytė–Turauskienė. Paskui parodos ir projektai tapo vienas už kitą geresni. Premijoms A. Mončio darbų mano mama nebūtų užtekusi pinigų, o muziejus tokiai paskirčiai jų neturėjo. Todėl visa parodinė, projektinė veikla vyksta toliau, tik apdovanojimų jau atsisakyta.

Antanas Mončys buvo skulptorius. Gal organizuojami skulptūros simpoziumai, ar skiriamas papildomas dėmesys šiai meno šakai?

Skulptūra visada buvo ir bus prioritetas, bet vienas dalykas yra surengti pvz. fotografijos ar tapybos darbų parodą, o visai kitas – skulptūrų parodą ar simpoziumą. Savo laiku vyko tęstinis projektas – ciklas „Baimės“, kurio metu buvo pristatytas visas būrys jaunųjų Lietuvos skulptorių. Buvo surengta ir vyresniosios kartos atstovo – L. Striogos (1930–2022) asmeninė paroda. Iš pastarųjų dešimtmečio skulptūros parodų galėčiau paminėti Mindaugo Navako, Kęstučio Lupeikio, Beno Šarkos, Algio Kasparavičiaus, Rimanto Milkinto, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentų, Romualdo Inčirausko, Dariaus Čiutos ir Tomo Grunskio, Stefano Viežbickio (Lenkija), Dano Aleksos, Žanetos Jasaitytės ir kt. Bet vėlgi turiu sugrįžti prie paties A. Mončio kūrybos ir jos pristatymo ne tik Lietuvoje. Danijoje, Silkeborgo meno centre vyko tarptautinis projektas „Trees of Life. Art-nature-culture“ („Gyvybės medžiai. Menas-gamta-kultūra“), kuriam iš Lietuvos skulptorių danai pasirinko A. Mončį ir jis užėmė centrinę parodos vietą tarp parodoje pristatytų 58 skulptorių iš viso pasaulio. Vykdant naujausią projektą „New and Traditions“ („Naujienos ir tradicijos“) tame pačiame meno centre, po A. Mončio sparnu pristatėme ir devynis Lietuvos skulptorius. Dalis projekto dalyvių turėjo galimybę ten nuvykus dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse.

Esu tos nuomonės, kad A. Mončio sukurta skulptūra turėtų atsirasti lauke prie muziejaus. Dabar jos visos eksponuojamos uždarose erdvėse.

Muziejus vykdo ir edukacinę veiklą. 2005 m. buvo surengtas tarptautinis A. Mončio vaikų ir jaunimo kūrybos konkursas–paroda „Mitinės būtybės“. Kokius dar edukacinius renginius vaikams ir jaunimui išskirtumėte? Kaip dažnai jie vyksta?

Edukacinei veiklai kol kas muziejus neturi pritaikytos erdvės, todėl sukamės tomis sąlygomis, kokios yra. Pastato modernizacija pasitarnaus ir edukacinei veiklai. Po įvykusio projekto „Vasaros akademija pagal Mončį“ VDA Telšių fakulteto studentų sukurti darbai liko muziejuje tam, kad lankytojai galėtų ne tik juos matyti, bet ir pasidaryti antspaudus, pažaisti jų sukurtais mončiškais žaidimais. Tiek vaikai, tiek tėvai, tiek garbaus amžiaus lankytojai nepraleidžia progos savarankiškai užsiimti kūryba.

2021 m., minint A. Mončio gimimo 100-metį,  lankytojai kūrė kolektyvinį koliažą, skirtą skulptoriaus jubiliejui. Nors kūrybinė stovykla vyko neremontuotose muziejaus patalpose, bet niekas neturėjo jokių priekaištų ir buvo tik dėkingi. Tokia mūsų muziejaus publika!

Paroda „Malonės cirkas“ Antano Mončio namuose-muziejuje, kur. Auridas Gajauskas, 2018 m. Centrinės salės vaizdas. Gedimino G. Akstino „Kompanionai“, 2017

Paroda „Malonės cirkas“ Antano Mončio namuose-muziejuje, kur. Auridas Gajauskas, 2018 m. Justina Barzdaitė „Erdvėlaikio perrašinėjimai. Šviesa, atsinaujinti”, 2018 m.

Paroda „Malonės cirkas“ Antano Mončio namuose-muziejuje, kur. Auridas Gajauskas, 2018 m. Žiūrovai rytinėje namų-muziejaus salėje vykstant parodai

Paroda „Malonės cirkas“ Antano Mončio namuose-muziejuje, kur. Auridas Gajauskas, 2018 m. Žygimanto Kudirkos „Malonės būsena”, 2018 m. ir Jono Vaitiekūno „Lytį turinti lova“, 2018 m. Lova skirta Žygimanto Kudirkos apps‘o pristatymui. Galima atsigulti

Paroda „Malonės cirkas“ Antano Mončio namuose-muziejuje, kur. Auridas Gajauskas, 2018 m. Ross Birrell „Pasiuntinys: Martino Heideggerio „Juodųjų sąsiuvinių“ pelenai išbarstomi Baltijos jūroje“, 2018 m. ir Kazimiero Sližio „Liniuotė nr6“, 2017 m., objekto fragmentas

Kas sudaro jūsų komandą? Su kokiomis organizacijomis vyksta bendradarbiavimas, kiek jis svarbus įstaigos veikloje? Ar turite verslo ir valdžios struktūrų palaikymą? Bendradarbiaujate ir su A. Mončio šeimos nariais, vyko bendras projektas su autoriaus dukra menininke Sabina Moncys.

Komanda nedidelė, ji minimali pagal muziejaus vykdomas veiklas. Tačiau finansavimas, kurį skiria Palangos miesto savivaldybė, užtikrina muziejaus išlaikymą. Projektams, parodoms ir kt. veiklai teikiame paraiškas Lietuvos kultūros tarybai ir nuo skirto ar neskirto finansavimo didžia dalimi priklauso mūsų veiklos. Džiugina tai, kad pastaraisiais metais į gerąją pusę pasikeitė vietos valdžios požiūris į A. Mončio kūrybos palikimo svarbą Palangai. Jau nebe žodžiais, o konkrečiais sprendimais ir darbais jaučiame palaikymą ir paramą. Muziejaus dalininkai yra du: Palangos miesto savivaldybė ir A. Mončio paramos fondas. Deja, pastarasis jau daugelį metų muziejaus finansinėse ataskaitose žymimas nuliais…

Su A. Mončio vaikais bendrauju, nes jie yra mano pusbroliai ir pusseserė. Bendradarbiauti su jais tenka ir kaip įstaigos vadovei. Mano idėja A. Mončio gimimo 100-čiui buvo pristatyti menininko kūrybą kitose Lietuvos vietose, išleisti vinilinę plokštelę ir suorganizuoti eilę tai progai skirtų renginių. Be viso to, man buvo svarbu parodyti ir A. Mončio vaikų kūrybą. Palangos miesto savivaldybės, Lietuvos kultūros tarybos ir muziejaus veiklą remiančių privačių asmenų dėka tiek šią parodą, tiek visą mūsų muziejaus programą skirtą skulptoriaus jubiliejui įgyvendinome sklandžiai. Be pompastikos, didelių masių, savireklamos, bet užtikrinome išliekamąją vertę – Palangos miesto savivaldybė sutvarkė muziejaus prieigas, kurioms buvo suteiktas pavadinimas „Antano Mončio skveras“.

Daugumai Palanga asocijuojasi su atostogomis, žmonės čia dažniausiai atvyksta ilsėtis prie jūros. Kaip atrodo Palangos kultūrinis laukas, ar jame juntamas sezoniškumas? Ar rengiant parodas muziejuje, atsižvelgiama į vasaros periodu atvykstančių turistų įpročius?

Bent jau mūsų muziejuje sezoniškumo senokai nesijaučia. Daugelis yra įsigiję Palangoje nekilnojamąjį turtą, savaitgaliais atvažiuoja dar daugiau žmonių. Vis daugėja tokių, kurie vasarą čia išvis nesilanko, o atvyksta rudenį, žiemą, pavasarį, kai Palanga nebūna perpildyta. Dalis menininkų tradiciškai tebenori savo parodas rengti tik vasarą. Tačiau ta dalis mažėja, nes jie patys įsitikina, kad ir ne vasaros metu pas mus lankytojų netrūksta.

Kaip jau minėjau, mūsų tikslas buvo ir tebėra pristatyti meno įvairovę, nepataikaujant ir neturint tikslo įtikti visų skoniams.

Prieš kokius penkiolika metų, kai taksi vairuotojo paprašiau nuvežti mane į A. Mončio muziejų, jis mane nuvežė į kitą muziejų. Dabar taip neįvyktų, nes visi jau žino mūsų įstaigą. Ar jau visi žino A. Mončį? Tikrai ne! Prieš mėnesį pas mus apsilankė amerikiečių pora iš Kalifornijos, pirmą kartą keliavę po Lietuvą. Jie nežinojo A. Mončio iki šiol ir liko sužavėti jo unikaliais kūriniais. Pripažino, kad tai pasaulinio lygio menininkas.

Muziejaus atsiradimas ir A. Mončio kūrybos rinkinio pristatymas bei sklaida savaime turi reikšmės jo vardo garsinimui. Žinoma, tai prisideda ir prie jo kūrinių patekimo į meno rinką, augina vertę, kuri niekada nekris, nes naujai sukurtų kūrinių po menininko mirties nebūna.

Pirmoji fotografija: A. Mončio gimimo 100-mečiui skirtos parodos atidarymas Palangos bažnyčioje. 2021 m. Nuotrauka Aldo Kazlausko