Konservatizmo griuvėsiai ant liberalizmo likučių. Rygos Skulptūros kvadrienalė 2016

2016 m. rugsėjo 26 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Aušra Trakšelytė
mindaugas-navakas_swimmer-ii

Rygos skulptūros kvadrienalė rengiama nuo 1972 metų. Iš pradžių ji buvo skirta apžvelgti naujausius sovietinių Baltijos respublikų skulptorių darbus. Nuo 2004 m. kvadrienalę organizuoja Latvijos dailės akademijos nevyriausybinė organizacija „Meno vadybos ir informacijos centras“. Pakito ne tik kviečiamų menininkų geografija (prisidėjo Europos sąjungos šalys), bet ir siekis – nuolat ieškoti naujų požiūrių į šiuolaikinius meno (skulptūros) procesus, išryškinti visos Europos šiuolaikinio meno (skulptūros) raidos tendencijas.

Rengėjų dėmesys pastaraisiais metais stipriai pakrypo ne tiek į meno (skulptūros), kiek į politikos aktualijas („Europos erdvė“ (2004), „Daugumos diktatūra“ (2008), „Integracijos anatomija“ (2012)). Šie metai – ne išimtis. Pagrindinė kvadrienalės tema – dvi skirtingos (politinės) ideologijos – konservatizmas ir liberalizmas. Temos sumanytojo latvių skulptoriaus Aigaro Bikšes siekis – permąstyti konservatizmo ir liberalizmo sąvokų poliariškumą; atkreipti dėmesį į tai, kaip šios dvi skirtingos politinės ideologijos sugyvena, kaip reaguoja, save pozicionuoja permainų, tokių kaip konkurencija, globalizacija, migracija ir kt., akistatoje.

Žvelgiant paviršutiniškai, renginio formatas gana konservatyvus (vertinant kvadrienalės rengimo tradicijos tąsos aspektu), o liberalizmui reikšmingas individualizmas (kaip viena iš puoselėjamų idėjų), svarbus kuriančiam asmeniui, t. y. menininkui. Be to, liberalizmo (kaip politinės jėgos) pagrindiniai principai išsivysčiusiose šalyse (šiuo konkrečiu atveju – Europos sąjungoje) yra įgyvendinti. Tad šių (politinių) ideologijų problematika kvadrienalės kontekste netenka aktualumo.

Pagrindinę parodą „Being Good“ („Būti geram“) viešojoje miesto erdvėje bei Wagner Hall pastate sukomplektavo trys kuratoriai – menininkai Aigars Bikše (Latvija), Kirke Kangro (Estija) ir menotyrininkė Elona Lubytė (Lietuva). Tiesa, parodos pavadinimas pristatomų kūrinių atžvilgiu taiklesnis ir tikslesnis nei kvadrienalės tema.

Bet kurios kuruojamos parodos susitelkimas į tam tikrą temą ar diskursą įspraudžia į rėmus ne tik jos dalyvius (menininkus), bet ir auditoriją (žiūrovus). Natūraliai imama svarstyti, kuriame kontekste menininkas siekia būti geras (geresnis) – formos, medžiagos, turinio, … ar tiesiog menine prasme, o „atsakiusiems“ į konservatizmo ar liberalizmo temą „klijuojama“ politiškai angažuoto menininko etiketė.

„Being Good“ parodoje pristatomi 24 menininkų darbai. Jie, siekiant atliepti tematiką, pasižymi poliariškumu, dvilypumu, o kartu ir dviprasmiškumu (tiesiogine ar perkeltine prasmėmis). Pavyzdžiui, danų menininkas Jacobas Jessenas („Un-future“) ant baltos sienos pakabino įvairių pusiau perpjautų daiktų, kurie asocijuojasi su skirtingomis profesijomis. Kapitalistinės ekonomikos kritiką, jos įtaka mūsų socialiniam gyvenimui, taip pat pasitelkdamas įvairius daiktus, sudėtus ant stalų, išreiškia menininkas Kasparas Mülleris kūrinyje „Untitled“. Daiktai parinkti siekiant iliustruoti šiuolaikinio žmogaus sąmonę. Latvių menininkė Ieva Saulīte instaliacijoje „Kafkaesque sensitivity. Tasks, repetitions and leftovers“ erdvinius tūrius išpiešė atpažįstamais masinės kultūros produkcijos simboliais (pavyzdžiui Burrbery – ikoniniu britų prabangos ženklo ornamentu arba lengvai atpažįstamu saldainių After Eigth pakuotės simboliu), išryškindama santykį su mus supančia vartotojiška aplinka, o integruotuose video ekranuose – vidinį (individualų).

jacob-jessen_un-futureiii

Jacobas Jessenas, Un-future, 2016

Naują erdvinę patirtį ir savirefleksiją joje konstruoja Markus Kåhre instaliacijoje „Untitled“. Dviejuose kambariuose sukurto interjero „atspindys“ dubliuojamas ne veidrodžio, o kiaurymės pagalba. Ši iliuzija „ištrina“ suvokėją priversdama susimąstyti apie savęs identifikavimo reikšmę.

Kvadrianalėje neapsieita be teatrališkų egzistencialistinės ir nūdienos politinių aktualijų pakraipos instaliacijų, daugiausia eksponuotų viešojoje erdvėje. Menininkai Krista ir Reinis Dzudzilo ant apgriuvusio Rygos senamiesčio namo stogo instaliavo lotynišką užrašą „RESPICE POST TE. HOMINEM TE MEMENTO“ (antikinis Romėnų posakis „Apsižvalgyk aplink. Atsimink – tu (tik) žmogus“). Tai dramaturgija natūralioje urbanistinėje aplinkoje klasikine memento mori tema. Švedų menininkė Hanna Stahle kūrinyje „Trespasser“ aktualizuoja pabėgėlių temą. Ji miesto gynybinėje sienoje (!) instaliavo iš jos besiveržiantį amorfinės formos skulptūrinį objektą. Sąlyginai šią temą kvestionuoja ir suomių menininkė Kaarina Kaikkonen instaliacijoje „Ups and Downs“. Menininkė savo kūriniuose daugiausia naudoja perdirbtus daiktus, o šį kartą pasitelkė švarkus iš dėvėtų rūbų parduotuvės. Sujungtus tarpusavyje švarkus menininkė pakabino virš žiūrovų tarp dviejų senamiesčio namų ir buvusios Wagner Hall kavinės erdvėje.

reinis-un-krista-dzudzilo_respica-te

Reinis ir Krista Dzudzilo, Respica te, 2016

Net kelias interpretacijas siūlo prie Dailės akademijos įkurdintas menininkės Jaanus Samma kūrinys „Nettles“. Užsodintas gėlynas savo forma atkartoja barokinį ornamentą, naudotą Versalio soduose, tik vietoje gėlių čia susodintos dilgėlės. Kultūros ekstravagancija kombinuojama su nekultūriniu augalu, kuris, nepaisant jo gerųjų (medicininių) savybių, daugelio vertinamas kaip greitai plintanti ir kultūrinius augalus nustelbianti piktžolė.

jaanus-samma_nettles

Jaanus Samma, Nettles, 2016

Lietuviškąją parodos dalį kuravusi Elona Lubytė atsigręžė į naujas tradicinės skulptūros raiškos galimybes ir priemones – materialumą, trimatiškumą, erdviškumą, o tai, jos manymu, geriausiai įprasmina trys lietuvių menininkai – Juozas Laivys, Žilvinas Landzbergas bei Mindaugas Navakas.

Nors menininkas Juozas Laivys 2015 m. suspendavo savo meninę veiklą, iki šiol išradingai operuoja ankstesniais kūriniais. Pradinė menininko mintis kūrybinių dirbtuvių kartu su Latvijos dailės akademijos studentais metu buvo rasti tinkamą vietą ir būdą skulptūrinio objekto „Atominė elektrinė“ (iš ciklo „Mobilios skulptūros“) pristatymui. Dirbtuvių metu paaiškėjo, kad miestelis Seda yra ne tik Lietuvoje (Sedoje 2011 m. „Atominė elektrinė“ pirmą kartą buvo pristatyta), bet ir Latvijoje. Todėl kvadrienalės metu skulptūrinio objekto dokumentacija, atlikta latviškoje Sedoje, papildė lietuviškąją.

Prisimenant „Mobilių skulptūrų“ idėją, svarbus tampa ne pats objektas, o meninė akcija, kaip komunikacijos priemonė. Todėl paties objekto eksponavimas parodoje tampa nereikšmingas.

J. Laivio foto dokumentacija „SEDA (LT, 2011) = SEDA (LV, 2016)“ atliepia kvadrienalės temos dipoliškumą, o dedamas lygybės ženklas išryškina menininko apolitiškumą. Dokumentacijoje kaimyninių šalių panašumai niveliuoja individualius kalbinius ar valstybinius skirtumus, o konkurencingumą tarp šių ar kitų valstybių mažina energetinių išteklių poreikis.

juozas-laivys_seda-lt-seda-lv-ii

Juozas Laivys, SEDA (LT, 2011) = SEDA (LV, 2016), 2016

juozas-laivys_seda-lt-seda-lv

Juozas Laivys, SEDA (LT, 2011) = SEDA (LV, 2016), 2016

Nors Žilvino Landzbergo kūrinys „Be karūnos“ (2015) su kvadrienalės tema mažai kuo siejasi, jam parinkta ekspozicinė erdvė Wagner Hall pastate – pagrindinėje koncertų salėje – palieka ne ką mažesnį įspūdį nei faktas, kad 1837–1839 m. joje dirigavo kompozitorius Richardas Vagneris.

Dešimt kartų išdidintas elnio ragus imituojantis „fizinis skulptūrinis kūnas“ (ne medžioklės trofėjus) reflektuoja konkrečią „buvo/yra“ situaciją. Skulptūrinio objekto pagalba menininkas kuria erdvinius bei laikinius naratyvus, pastatydamas žiūrovą akistaton su savimi. Tačiau tai daro ne pasitelkdamas mizansceną ar nuvalkiotas frazes, o provokuodamas kūrinio masteliu. Savirefleksija šiandien reikšmingesnė nei informacijos srautai, o tai ir padeda įsisavinti Ž. Landzbergo kūrinys.

zilvinas-landzbergas_crown-off

Žilvinas Landzbergas, Be karūnos, 2015

Vienintelis lietuvių menininko kūrinys viešojoje erdvėje – Mindaugo Navako du skulptūriniai objektai „Plaukikai. I–II“ (2015–2016), sumerkti į miesto kanalą. Menininkas, neabejotinai tūrių ir erdvių, kultūrinių prasmių ir formų dialogo meistras, eksponuoja rankų gamybos plūdurus, kurie gyvybingoje spalvingų laivelių su triukšmingais irkluotojais aplinkoje disonuoja formos santūrumu. Nors plūduriuojantys objektai atrodo lyg nebylūs svetimkūniai, tačiau yra gana aiškus gestas. O išraiškingų gestų M. Navako kūryboje buvo ir yra ne vienas.

Taigi, nors kvadrianalės tema bei pagrindinės parodos pavadinimas komplikuoti (daugelio kūrinių atžvilgiu), šis renginys atkreipė visuomenės dėmesį į menininkus, ypač jaunus, kuriuos verta įsidėmėti ateičiai.

mindaugas-navakas_swimmer-i

Mindaugas Navakas, Plaukikai. I–II, 2015–2016

Nuotraukos: Lauris Aizupietis

Straipsnio autorius:
Aušra Trakšelytė yra menotyrininkė, parodų kuratorė ir įvairių kultūrinių renginių organizatorė. Pagrindinė tyrimų sritis – įvietintas šiuolaikinis menas. Gyvena ir dirba Vilniuje. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *