Kompostas: Cassis saitai 

Po mistralio padu

Filantropas, kompozitorius, dailininkas, kino kūrėjas Jerome Hill’as Jonui Mekui padėjo finansiškai išlaikyti avangardinio kino žurnalą, o ilgainiui, įsteigdamas mėnesinę 40 USD stipendiją, tapo jaunųjų filmininkų patronu. 7-ajame dešimtmetyje JAV užsimezgusios dviejų kameros eksperimentalistų draugystės liudijimą galime aptikti ir 1978 m. Pietų Prancūzijos saulės nutviekstoje ir Viduržiemio jūros druska nublyškintoje J. Meko filmo juostoje-elegijoje „Notes for Jerome“ („Laiškai Jerome‘ui“). 

Šį filmą pirmą kartą žiūrėjau 2024 m. rugsėjo 12 d., vos atvykusi į Cassis, sėdėdama virtuvėje ant dirbtine oda aptrauktos sofutės, kurią išjudinti taikėsi pro svetainės langą plūstantys mistralio gūsiai: baldas sunkus, tad vėjui pavyko apversti tik ant stalo padėtą druskinę ir priversti skraidyti „Camargo Foundation“ atmintinę. Vėjo stichijos ištara prasideda ir minėtoji J. Meko praeities dokumentacija: „Radau Cassis mistralio apsiausty.“ 

Du mėnesius gyvenau valanda kelio iki Marselio ir plaštaka iki jūros. Nuo buto terasos atsiveriantį vaizdą matau ir dabar: Cassis švyturys, kadaise įkvėpęs Virginia Woolf, dabar ant savo molo suburiantis tingius turistus, poreles, moksleivius ar rytinę mankštą praktikuojančius prancūzus; jo stoiškas abejingumas bangoms, neretai sukylančioms piestu taip, kad geba vandens mase kliudyti jo vyskupo kepurėlę. Kepurėlę, kuri atmušusi saulės atšvaitus skyla ir ima striksėti bekraščiu vandeniu įvairiausiais zuikių pavidalais – laivais, motorinėmis valtimis, irklais vairuojamomis valtimis, irklentėmis, baidarėmis, jachtomis ar vorele surištomis vaikučių vandens rogutėmis – „Optimist“ burlaiviukais.  Švyturiui už nugaros – Cap Canaille uola, savo forma ir reljefu mėgdžiojanti austrės namelį, turinti savąją, tik nuo galvos atsiskyrusią, autonomiškai besimainančią skrybėlaitę – mėnulį. Išvien veikianti saulės, jūros ir mistralio trijulė šį vaizdą nuolat nudažo netikėčiausiomis, neretai dramatiškomis spalvomis, tarsi subtiliai primindama, jog dabartinė mano rezidavimo vieta pažymėta ir militaristinės praeities – tingus kurortas antrojo pasaulinio karo metais dėl savo lokacijos pasitarnavo kaip gynybinis ir žvalgybinis taškas. Jūros skleidžiamas riaumojimas čia taip pat nebūtinai raminantis – rodosi, jog nuolat esi triukšme, akustinio veiksmo aky, kuri į savo nenutrūkstamai garsų motorą įsuka ir dėmesį, ir miegą, palikdama erdvinėje disorientacijoje – sutrikusią, lyg aukštyn kojomis pakabintą. 

Atpažinti skraidantys objektai (ASO)

Įprastų pavakarių scena: spalio mėnesį vilkėdama bikini terasoje skaitau iš atokiojo „Camargo“ bibliotekos kampo nugriebtą C.G.Jungo knygą apie NSO sapnuose. Temsta: stebiu iš kažin kurio dangaus kampo prapliumpančius laigyti ASO – šikšnosparniukus. 

Kur jie būna, kai nemedžioja? 
Ar kabo žemyn galva į jūrą, į tą bekraštį smaragdo spalvos plotą? 
Ar apsisapnavę nukrenta? 

Minima smaragdo geografija pasiglemžė vaikų mylimą rašytoją, Prancūzijos karo lakūną ir specialųjį oro šnipą –Antuaną de Sent-Egziuperi, medžiojusį vokiečių informaciją. Jo paskutiniojo skrydžio liekanos po ilgų nežinios metų rastos ir atpažintos pakrantės atkarpoje tarp Cassis ir Marselio. Ta kryptimi dabar driekiasi nacionalinio Calanques parko teritorija: kalkakmenio, dolomito, granito, smiltainio ir kitų uolinių darinių suformuotos kalninės struktūros – stačiais šlaitais ir slėniais, išgraužtos lietaus, vėjo, druskos, gelminių šaltinių ir audrų, pilnos įlankų, grotų, urvų, paveldo ir kopinėjimo trasų – dovanų ir atradimų, kurias aktyviai tyrinėja tiek gamtos turistai, tiek įvairių sričių mokslininkai. Calanques parkas – šio peizažo ekosistemos brangakmenis, anksčiau brangintas kiek kitokiais būdais (pvz., garsusis šio regiono kalkakmenis, vadinamas „Cassis akmuo“, gausiai naudotas vonios kriauklių gamyboje ir netgi tokiose megalomaniškuose projektuose kaip Sueco kanalas ar JAV Laisvės statulos gamyba). Kalbant apie brangiuosius akmenis, Jerome‘as Hill‘as taip mėgęs žalią spalvą, jog savo filme „Film Portrait“ („Filmas-portretas“, 1972) užsimena apie norą gyventi smaragdo viduje. Esą Airijos vėliava vaikystėje turėjusi galią nuraminti jo verkimą (turbūt – vienas iš jos spalvinių segmentų? – aut. past.). Gal viena iš priežasčių, kodėl menininkas ir filantropas, amerikietis Jerome‘as persikėlė į Pietų Prancūzijos kurortą, kur jo naujieji namai išaugo į kūrėjus ir mąstytojus iš viso pasaulio sutelkiančią erdvę – rezidencijų vietą „Camargo Foundation“, buvo spalvinis akstinas: gili žalios privilegija, besidriekianti bekrašte jūros vėliava. 

Žvelgiant pro bibliotekos langus, smaragdo idilė seka paskui. Sutemus Cap Canaille skrybėlė tampa lempa – aukštyn pakilęs mėnulis apšviečia visą klasiką, pasiskirsčiusią į prancūzų ir anglų kalbos krantus: proga perversti sau įskaitomus grandus (O. Wilde‘ą, J. Joyce‘ą, S. Becett‘ą, W. B. Yeats, E. Dickinson…), pasikartoti aukso fondą, protarpiais panyrant į Zen poezijos lentynėlę, panaršant regioninius gamtos atlasus, istorinio rišimo fotografijos ar meno leidinius ar iš už mažiau apšviestų kampelių susižvejojant retesnį laimikį – G. Stein libretų. Didžiausia tokios šiuolaikiniais leidiniais nepraskiestos kolekcijos vertė – kad nuo visų knygų galima nuimti filantropo Jerome Hill‘o pirštų anspaudus. Kartą sapnavau juos – šių knygų savininko pirštų rieves. 

Jomis lyg takais, kurie, žinojau, yra nutiesti iš Jerome‘o pirštų barkodų, vingiuodama patekau į grotą, išpieštą mėsingais buliais, kalnų ožiais ir pingvinais. Užsidegusi kišeninę žvakę žiūrėjau į tuos piešinius tol, kol pakilo požeminės upės vanduo, pradėjęs semti ledynmečio piešinius ir siekti burnos. Paskendau kartu su žinduoliais. 

Numirę mes persikėlėme į menę, kurioje kavą su kruasanais geriantys anglakalbiai žmonės vaikė vapsvas ir pagarbiai tūpčiojo aplink narvelį su kanarėlėmis. Bulius, ožys ir pingvinas, susiprastinę iki vienaskaitos, pradingo vos išvydę amerikiečius (identifikuotas akcentas) ir kanarėles. Likau viena su pusryčiaujančiais žmonėmis, iš kurių atpažinau Jerome‘ą ir jo pusseserę – etnologę, rašytoją Maud Oakes. Ji su vis aktyviau filmuojančiu pusbroliu 1951 m. aplankė C. G. Jungą Šveicarijoje, jo Bollingen pilaitėje ir, likusi paveikta didžiojo analitinės psichologijos patriarcho graviruojamo akmens magijos, tapo ištikima Jungo mokine. Maud čia elgėsi visiškai paikai: skundėsi vapsvų įkyrumu. Lygsvarą tarp valgymo ir ramybės turėjo įnešti naminiai įkaitai – paukštukai, vabzdžių priešnuodis. Pabudau nuo tradicinio kylančios saulės raudonio ir mistralio užgarsintos jūros – žadintuvo, nesulaukusi atomazgos. 

Pavyko suprasti štai ką: vėjas čia pučia kiaurai, per kelias realybes, maišydamas kitų įspūdžius su savais sapnais – sunku atpainioti, kas yra kas. Lokacijos sapnuose taip pat liko atpažintos: pabuvojau J.Hill‘o filmo „Casiss“ (1950) epizode bei šių apylinkių garsenybėje – „Grotte Cosquer“ – paleolitinės tapybos urve, į kurio imitacinį kloną, esantį Marselyje, vakar vyko keli rezidentai. 

Rezidentai

Dėl Lietuvos sezono Prancūzijoje proga Nidos meno kolonijos ir „Camargo Foundation“ įsteigtos programos „Krantas, žemė ir jūra: tarpusavio saitai“ reziduoju čia su akademikais ir menininkais iš viso pasaulio. Mums visiems apie 35–60 m., tad dažniausiai susitinkame tik darbinėse sesijose – visi panirę į asmeninį gyvenimą, darbus ir interesų sferas. Joms persiklojus, sunku nurimti po sukeltos intelektinės stimuliacijos – rezidencijos sesijų temos varijuoja nuo Indijos DNR paieškų, antipsichiatrijos judėjimo Maroke, negalios sampratos 18 a. prancūzų teatre, iki konceptualios poezijos skaitymų ar šokio filmo apie Ugandos ekologinio landšafto jautrumą. Lietuvių šiemet čia dauguma – architektė Indrė Umbrasaitė tyrinėja mistralio veikiamą peizažą ir plečia skrupulingai vykdomo žiemos tyrimo lauką, menininkė, meno doktorantė Simona Rukuižaitė gilinasi į geologinius Calanque parko sluoksnius ir dirba su uolienų mėginiais. Aš – stebiu ir gyvenu unikalią kultūrinių ir ekologinių sąsajų kasdienybę, o paskui, sumetusi tuos tyrinėjimus ir įspūdžius į krūvą, liepiu jiems kompostuotis. 

Tarpusavio saitai

Einu iki J. Meko filmuoto komposto išpilti organinių liekanų (kitas gyvenamojo korpuso galas, t. y. 1 min kelio. Jei sustoju iš prieskonių darželio pasiskinti šalavijo ar čiobrelių marinatui – 7 min.), privalu gerai užrakinti langus – dėl vėjo. Komposto sluoksniai lyg geologinis liudijimas leidžia daugiau sužinoti apie čionykščių rezidentų mitybą: avokado lukštai, svogūnų lukštai, bulvių, kiaušinių lupenos, kavos tirščiai, ryžių likučiai, lašišinių žuvų ir mangų kaulai, bananų žievės, grybų skuteliai. 

Išpilu gerą kilogramą midijų, austrių geldelių, krevečių uodegėlių. Jūros gėrybių už komiškai žemą kainą galima įsigyti ūkininkų turgelyje penktadieniais arba trečiadieniais. Jerome‘o dar 6-ajame dešimtmetyje suformuotas bio kampelis, kupinas vertingųjų jūros proteinų, fermentuojasi veidu atsisukęs į Bestouan pliažą – tiesiai prieš senelių kartos prancūzių koloniją. 

Liesos, nuplikusios, nuskrudusios saulėje, tačiau garsiai klegančios, su knyga ir cigarete rankoje, geru manikiūru kaustytais nagais, vintažiniu auksiniu laikrodėliu arba perliukų apyranke ant riešo moterys nesigaišina skaičiuodamos jų kūnams padarytos laiko žalos ir nuogas krūtis (kartai – tiesiog plokščią korpusą su randais toje vietoje, kur turėtų būti biustas) nardina į šaltą rudeninį Viduržiemio jūros vandenį ir supasi, turškiasi druskų malonėje. Vakarais senjorės suka namo kepti krevečių arba gerti austrių, taip prisodrindamos savo kaulus geležies, cinko, fosforo, magnio – vandenynas ir žemė anksčiau ar vėliau tuos mikroelementus atsiims, susisiurbs atgal.  

Eilutės, įkvėptos pusryčių scenos iš filmo „Cassis“ 

1.

Kanarėlės kviečiamos
išvaikyti vapsvų:
jos lenda į kavą ir kruasansą ketina
pasiversti lizdu.

(Du ir tu,
keturi.
Keturi, du ir tu,
aštuoni.
Šešiolika,
trisdešimt du ir
tu.

Tiek buvo tavo ir mano
tėvui
kai jie žuvo.

Vapsvų gabalėliai figose –
saldi elegantiška dėžutė,
karstas, suteikiantis energijos vėjuotą dieną.

Trys ir du – penki.
Penkis metus kinkė kiti vėjai
ir pakinkę visą tą
penkių metų laiką
nulaužė cukrus
inkstus
jų:
Kalkakmeniais
sprogo)

2.

Kanarėlės kviečiamos
Išvaikyti vapsvų:
Vėjas užbėgo už akių šiam kvietimui ir
Išvaikė visus.

3.

Slepiuosi savo kambaryje nuo
audros.
Austrė užsidariusi irgi.
Atveriu jos buto duris:
geldelės šeimininkas keičia lytį priklausomai nuo
vėjo krypties.
Šįkart tai – šeimininkė.

Mes abi išsigandusios,
ir aš ją
suvalgau.

4.

Kanarėlės kviečiamos
Išvaikyti vapsvų:
Cap Canaille riaumoja – tokio dydžio austrė gali būti tiktai sapne.
Tik toks sapnas netilps niekaip nei į burną,
nei į komposto gardelį.

5.

Kanarėlės kviečiamos
Išvaikyti vapsvų:
Bet paukštukai išvaiko pusseserę
Ir vietoj jos lieka 32 vapsvos. 

6.

Vapsvų pusseserės bitės
Renka nektarą nuo Alepo pušies –
Netrikdomai.

Kino ir uolų industrija

Broliai Lumjerai – Ogiustas ir Lui – sinematografu nufilmavo dešimtį dokumentinių minutės netrunkančių scenelių. Kameros pirmtaku užfiksuota ir šio stebuklingo aparato bendraamžė – Ogiusto dukra, pirštais stikliniame inde mėginanti sugauti auksinę žuvelę, bei vienas iš jo išradėjų, prašmatnaus pusryčių servizo apsuptyje maitinantis minėtąją naujagimę. Broliai įamžino sodininką, komiškai apsilaistantį vandens srove, ant arklio nugaros mėginantį užšokti jojiką ir kitas juos supusios aplinkos akimirkas. Garsiausiai į kino istoriją 1895 m. įsirašė į La Ciotat traukinių stotį atvykstantis garvežys, smarkiai išgąsdinęs pirmuosius šio filmuko žiūrovus, ir iš Liumjerų fabriko sparčiu žingsniu išeinantys darbininkai – daugiausia moterys ir vienas kitas dviračiu ar arkliu raitas vyrutis. 

Visus tris kartus iš Casiss į La Ciotat atvykstu automobiliu, važiuodama milžiniškos austrės – Cap Canaille nugara – rytine Calnques parko dalimi. Čia randu įspūdingą Lumjerų kino teatrą, prie kurio užkaltų durų savaitgaliais vyksta bulsturgis, broliams Lumjerams skirtą atminimo kambarį viename keisčiausių miesto muziejų „Ciotaden“ (eksponatai išdėlioti tokia tvarka, kad pelėsis galėtų niokoti kuo platesnį atsitiktine tvarka išdėliotų daiktų asortimentą – nuo romėninių vazų šukių, sagų, iki XX a. miestiečių gyvenimo sceneles vaizduojančių lėlių), prabangių jachtų sangrūdas, laivų pramonės ir jų statybos veiklą atveriančius dokus. Bandau įsivaizduoti: jeigu iš savo 36 kambarių vasarnamio (kambarių daugiau nei sugebėjau išgalvoti vapsvų eilėraštyje!) broliai išradėjai būtų pakopę su sinematografu aukštyn, į kalnus, turėtume dramatiškesnius nei lekiantis garvežys industrinės istorijos liudijimus: dabartinio nacionalinio parko teritorijoje rūktų kaminai, dinamito prievarta atvėrinėtų reljefines struktūras – kalkakmenio klodų vidurius, metalurgijos karjerus. Matytume darbininkus, plušančius pavojingose sodos, stiklo, sieros išgavimo praktikose. Milijonus metų siekiančių gamtinių procesų ir pramoninės žmogaus veiklos suformuotas peizažas dabar paliktas ramybėje, saugomas. 2012 m. oficialiai įsteigtas Nacionalinis Calanques parkas stabdo žalingas ekonomines veiklas, kurių mastą čia išdidina reljefo bei oro architektas vėjas mistralis, linkęs chemikalus sparčiai pernešti tankiai apgyvendinto uostamiesčio – Marselio – kryptimi arba paskirstyti sroves po jūrą taip, kad vandenų gyvastis kuo efektyviau kentėtų.

Trečiąjį apsilankymo La Ciotat kartą drauge su „Tarpusavio saitų“ programos rezidentėmis plaukiame parko reindžerio ir jūrų biologės vairuojamu motoriniu laiveliu – mokslininkai pasakoja apie po mumis esančius povandeninius kalnus, vešlią posidoniją ir anksčiau veikusį pramoninį aliuminio oksido vamzdyną. Mano telefonas ne ryšio zonoje. Grįžusi į krantą ir atgavusi internetą išsiaiškinu: Oigiusto Lumjero dukros, to sinematografu užfiksuoto kūdikio, vardas buvo Andrėja. O parke ant olų gausiai augančios Alepo pušys savo egzotišką pavadinimą pelnė atsitiktinai, per škotų bonatiko Filipo Miller‘io neatidumą. 

Austrės koja ir Alepo pušys

Oi!!!.. 

Šią pastraipą išpustė vėjas, neuždariau gerai lango… 

Pabaigos titrai, išvados

1. Remdamasi „Notes for Jerome“ filmo vaizdais ir apsilankymu laikinųjų mano Casiss namų terasoje (galimybė sutikrinti vaizdo į švyturį rakursą), kultūros atašė Prancūzijoje A.Zdančiūtė patvirtina spėjimą, jog tuos du mėnesius tikrai gyvenau bute, kuriame buvo apsistojęs ir J. Mekas. – J.Hill‘as buvo labai dosnus.  Dėl jo dosnumo prasilenkiame su Jonu.
2. Tiesioginio sąryšio tarp kanarėlių ir vapsvų – esą paukšteliai turį išskirtinę kompetenciją išgaudyti plėšriąsias smaližes, išsiaiškinti visgi nepavyko (konsultavausi ne tik su „Google“, turėjau ne vieną susitikimą su gamtininkais) –

 J. Hill‘as savo filmuose ne tik žaismingai eksperimentavo, bet ir purslojo autoironija.

3. Jūra ir krantas – neatsiejami.
4. Ką vėjas išpūtė, tas telieka jam.