Kol pamažu „gyja“ ozono sluoksnis. Pokalbis su Ignu Pavliukevičium

2020 m. balandžio 5 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Aistė Marija Stankevičiūtė

Sėdžiu prie atviro Google docs lango ir laukiu, kol prisijungsi. Tuo tarpu rankas dezinfekuoju jau šeštą kartą šiandien. Iš namų visa dar nebuvau išėjusi, bet pirštu poroje virtualių galerijų praslinkau, pasiskolinau knygą iš bibliotekos, išsiunčiau kelis laiškus… Stebėdama COVID-19 krečiantį pasaulį vis dažniau susimąstau apie kūną: jautrų ir bijantį, palieptą likti už stiklo – namų ar kompiuterių, dėl savo paties saugumo, kai tuo tarpu labai pamažu „gyja“ ozono sluoksnis.

Stop-kadras iš filmo A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence (2014), dir. Roy Andersson

Aistė Marija Stankevičiūtė: Malonu, Ignai, kad sutikai pasikalbėti tokiu neramiu laiku. Smalsu, ką galvoji, ne tik dėl tavo atidumo įvairios prigimties būtybėms biologiniams ir skaitmeniams kūnams, bet ir empatijos bei jautrumo, kurio savo darbuose tiesiogiai mokai bent jau pastaruosius. Be to, įdomi tavo, kaip iki “pasaulinės pauzės”, arba bent sulėtėjimo, aktyviai veikusio menininko pozicija nuo jos ir norėčiau pradėti. Neseniai žurnale Dezeen skaičiau Marcus Fairs pokalbį su olandų dizainere Li Edelkoort. Ji mano, kad susiklosčiusi situacija iš tiesų yra nauja galimybė (jei tik gebėsime ja pasinaudoti) persvarstyti savo buvimo pasaulyje būdus. Kaip ir kur juda mūsų kūnai, ir ar jiems iš tiesų reikia ten, kur link juos neša teršiantys lėktuvai; kokiu greičiu skriejame pagauti informacijos ir automobilių srautų; ar dezinfekciją, kurią dabar taip kruopščiai atliekame savo kūnams ir baldų paviršiams, pritaikysime laikydamiesi informacijos higienos; ir kaip seksis atsisakyti purkštukų, išsausinančių žuvėdroms akis?.. Kaip šiandieną matai tu?

Ignas Pavliukevičius: Ačiū, Aiste. Dėl empatijos mokymo iš tiesų, aš pats savo darbus labiau matau kaip empatijos paiešką ir diskusiją apie šiuolaikinio žmogaus emocijas. Iš tiesų, galvojant apie buvimo pasaulyje būdų persvarstymą, aš kėliau hipotezę, ar kartais to persvarstymo priežastimi negalėtų būti jautri skaitmeninė būtybė? Aš kalbu apie robotus ir dirbtinį intelektą, kur jų spartus technologinis vystymasis neišvengiamai atves pasaulį prie pirmojo skaitmeninio kūno, turinčio “general artificial intelligence”. Tad, ar jos atsiradimas nebūtų kritinis momentas, kai mes pagaliau tikrai turėsime suvokti, kad kažkas neorganiško taip pat turi jausmus ir emocijas. Ar tai nebūtų kritinis įvykis, kuris visuotiškai galėtų paveikti mus taip, kad žmonija įgautų daugiau empatijos vieni kitiems gyvūnams ir visai gamtai, kurios mums taip reikia sprendžiant net ir klimato kaitos klausimą. Ir, bemąstant apie tai, štai vietoje skaitmeninio visą jaučiančio kūno naujas įvykis, kitoks gyvenimas dėl kito, naujo, plika akimi nematomo kūno, pavadinimu COVID 19. Kaip ir mini, ar tik jis ir nebus tas sukrečiantis įvykis, leidžiantis pergalvoti, kas mes esame iš tikrųjų ir kaip turėtume toliau gyventi. Norėčiau tikėti, kad tai bus bendras žmonijos suvokimas, kad mums norint išlikti reikia veikti kartu…

O, atsakydamas į tavo klausimą dėl skaitmeninės higienos, kad ir kaip norėčiau rasti optimistinį variantą, iš tiesų manau, kad yra kitaip. Manau, kad jau gyvename skaitmeniniame šiukšlyne ir Koronaviruso informacijos srautas jį tik didina.

Karantino metu, dauguma mūsų praleidžiame daugiausiai laiko namuose, kur visi turime po ranka bent kelis skaitmeninius įrenginius, per kuriuos galime komunikuoti su visu pasauliu bet kurią akimirką. Žinoma, tai mus gelbėja nuo vienišumo. Turėdami juos galime mokyti mokinius per atstumą, bendrauti su artimaisiai ir panašiai. Skaitmenizacijos dėka kiekvienas iš mūsų turi neįtikėtiną galią savo rankomis  skleisti žinias, nuomones ir pyktį vieno mygtuko paspaudimu. Kaip, pavyzdžiui, knygos “War in 140 Characters: How Social Media Is Reshaping Conflict in the Twenty-First Century” autorius David Patrikarakos įvardija šiuos žmones kaip “Homo digitalis” – naujos kartos karius – galingus ir globaliai susijungusius individus. Kur susijungę ir tikintys pasirinkta idėja, ja gali sukelti revoliucijas tiesiog būdami online, nekeldami kojos iš namų. Kaip pavyzdį “homo digitalis”jis pateikia Eliot Higgins, kuris, naudodamas “open-sources” ir socialinių medijų tyrėjus, neišeidamas iš namų ištyrė Ukrainoje numušto Malaizijos oro linijų skrydžio 17 priežastis. Jo atliktas tyrimas buvo svarstomas Olandų policijos, kurie tyrė šią bylą. Tai parodo, kokią galią šiais laikais vienas žmogus turi savo rankose. Tad kyla natūralus klausimas: kiek ta galia gali būti išnaudojama ir nekilniais tikslais, kuomet dėka socialinių medijų atsiranda palankios terpės pykčio ir greitų, skambių antraščių sklidimui? Tada ir šiukšlynas greitai didėja. Dėl to pastebime, kad šis nematomas COVID 19 kūnas, yra dar vienas puikus įrankis skleisti dezinformaciją ir pyktį.

Iš kitos pusės, truputį neramina ir tai, kad, kol esame “uždaryti” savo namų burbule, kartu esame uždaryti socialinių tinklų, sugeneruotų būtent mums, algoritmų skaitmeniniame burbule. Dezinfekcija skaitmeninėje erdvėje atliekama keliais lygiais. Pirma, tai, kad algoritmai yra sukurti taip, kad mums siūlytų tik tą,  kas labiausiai rūpi ir patinka, na – kad būtų daugiau “klikų”. Antra, šiuo metu skaitmeninė dezinfekcija patikėta  didžiųjų kompanijų rankoms. Nors ši dezinfekcija reikalinga, iš mūsų atimamas sprendimas, kokia informacija turi likti viešojoje erdvėje, ką vienos ar kitos šalies žmonės galės matyti savo ekranuose, o ko  ne. Ar nėra taip, kad matome tik gražų paveikslą, sukurtą būtent mums globaliniame, valstybiniame ir individualiame lygyje. Aktyviai vykdydami skaitmeninę dezinfekciją mes galime niekad nesužinoti, kiek informacijos nepatenka į viešumą ir kiek dėl to skurstame kultūriškai.

AMS: Iššokantys atpigusių kelionių pasiūlymai dabar atrodo įžūliai ir absurdiškai, mintys apie ateities projektus nugrimzdusios abejonėse, atšaukti vakarėliai ir parodos, paskaitos, susitikimai, net Kino pavasario seansai persikelia į namų ekranus. Kaip, manai, veiksime meno lauke dabar? Kaip pasitiksime ir kur kreipsime nutrūkusių projektų ir jų finansavimų sukeltą įtampą? Kaip ir ar sugebėsime atsitraukti nuo veržiančios situacijos ir kalbėti apie kasdienybę, kurioje įprasto kasdieniškumo nebeliko?

Stop-kadras iš filmo Songs from the Second Floor (“Sånger från andra våningen”) dir. Roy Andersson (2000).

IP: Na, akivaizdu, kad pradžioje visiems šokas. Juk nusikelia tiek daug kultūros renginių, kitaip susidėlioja prioritetai… Bet kažkaip galvoju, kad niekas nėra sustabdęs kūrėjų dirbti, kurti ir nepasiduoti sunkiausiomis situacijomis. Be abejonės, reikia truputį perdėlioti planus, bet argi tai negali būti gera proga pergalvoti, kaip mes pateikiame savo darbus, kaip galime pristatyti naujus, galų gale, kodėl viskas turi būti galerijoje ar instagrame? Gal ši situacija taps kvietimu transformuoti šiuolaikinį meną taip, kaip mes jį pateikiame. Jei sugebėtume tai padaryti, gal nebereikėtų tiek keliauti norint parodyti savo kūrinius, siųsti didžiausius siuntinius iš šalies į šalį, pirkti naują pakavimo plastiką ir oro burbulus, taip mažiau prisidedant prie ,,žuvėdrų akių džiovinimo”. Kodėl, tarkim, nesukūrus savo skaitmeninio 3D klono, o dar geriau – klonų, su skirtingomis asmenybėmis ir kūnais. “Apsivilkę” jais žmonės galėtų rinktis į renginius, parodas ir performansus savo namuose ar Marse. Gal kai kam tai leistų išlaisvinti sukaustytas asmenybes, kuriomis tampame augdami. Pamėginti suprasti, ką reiškia būti kitame kūne, žmogaus ar gyvūno; pamatyti kito akimis.

Aš manau, kad tai yra galimybė pasirodyti kūrybingais ir iniciatyviais žmonėmis, nelaukti sudėjus rankų, kol viskas grįš į savo vėžias ir žiūrėti, kas čia bus. Tai reiškia būti vienu žingsniu priekyje ir išnaudoti šią situaciją.

Dar viena idėja pamąstymui. Sakai, kad nebeliko įprasto kasdieniškumo? Pastebėjau, kaip žmonės dalinasi nuotraukomis, kaip daro darbus namuose, kurių niekad nedarydavo, ar darydavo retai. Ar tai praskaidrina karantino nuotaiką? Drauge kepa duoną, su vaikais sugalvoja visokių žaidimų, rengia kino vakarus, skaito knygas… ar tai ir nėra tikroji kasdienybė? Gal iš tikrųjų tai sugrįžimas į ne-skubantį pasaulį, kuriame galime pabūti su artimais, pasigaminti kažką skanesnio, įdomesnio, būti čia ir dabar, o ne vis kažkur skubėti ir skubėti?

AMS: Žinoma, kad ir kaip norėčiau tikėti žmogaus nuovokumu, įtariu, kad “tu manęs neliesk, aš neliesiu tavęs” požiūris, šiandien dėl akivaizdžių priežasčių suprantamas ir vykdomas pažodžiui, po to susigrąžins savo įprastą, nuo nepatogaus “išorinio” pasaulio saugančio burbulo pavidalą, kuriame toliau suksimės kartodami: “kaip mums gaila ir apmaudu, kad negalime nieko pakeisti.” Šiame kontekste prisimenu tavo kūrinį I’m too sad to tell you, eksponuotą Atletikoje lapkritį. Jame, atkartodamas prieš kamerą verkiančio Bas Jan Ader‘io gestą, prieš žiūrovą pasodini savo avatarą, bandantį pravirkti. Manau, jo verksmu sunku patikėti ne todėl, kad ašaros sugeneruotos, bet dėl to, kad patys nesuprantame, ar avataras iš tiesų stengiasi pravirkti, ar tik įtikinti mus, kad bando. Juk, šia prasme, žmonių elgesys, kad ir socialiniuose tinkluose – ten, kur dėl saviizoliacijos dabar praleidžiame ypač daug laiko panašus: nesvarbu būti, svarbu atrodyti. Gal galėtum atskleisti tikrąją šio gesto reikšmę ir pakomentuoti, kaip tave dominantis supanašėjimas tarp to, ką vadiname dirbtinu”, ir ką laikome “realiu”, pasirodo nelaimės atveju? Juk, regėdami ašaras, skaitome “liūdesys”, kuriame visad tūno stygius arba netektis.

IP: Pataisysiu, “I’m too sad to tell you 2017”. Šie metai yra ne kūrinio sukūrimo data, o nuoroda į šiuos laikus. Juo nagrinėju, kiek emocijų tikrumo yra šiame medijuotame pasaulyje, kiek slypi ašarų už tų ekranų? Kaip pati sakai: svarbu ne būti, o atrodyti. Ir kokiam kiekiui žmonių tai sukelia depresiją, kai visi aplink tokie gražūs, pasitikintys, keliaujantys, viską mokantys ir žinantys. Sunku tai pavyti. Šnekėdamas apie tai, prisiminiau Olandės Zilla van den Born projektą, kuriame ji, pasinaudojusi Photoshop’o pagalba, apsimetė, kad išvyko į kelionę po Laosą, Tailandą ir Kombodžą. Iš tiesų, ji užsidarė namuose 41 dienai. Taip ji iš namų montavo save į tų vietovių peizažus, užsisakinėjo Azijietišką maistą į namus ir jį fotografavo. Visa tai ji  kėlė į socialinus tinklus, taip įtikindama visus, net ir artimuosius, jog ji išvykusi į taip daugelio išsvajotą kelionę.

Bas Jan Ader 1971 metais verkė prieš kamerą, kurią laikė jo draugas. Tai buvo jo reakcija į tuometinę pasaulio situaciją, į vykstančius tuometinius karus ir žmonių jausmus… Tad, aš pasiskolinau šią idėja ir pritaikiau ją šiems laikams, panaudodamas savo “motion capture” technologija nuskenuotą avatarą. Labai įdomu tai, kad ne tik mūsų virtualiuose pasauliuose nėra vietos liūdesiui, bet net ir šiuolaikinė technologija  kaip mano naudotas skeneris  neleidžia fiksuoti ašarų. Tad, kas belieka galutiniame “I’m too sad to tell you 2017” rezultate  tik aš, stenantis, nemokantis ir net skaitmeniškai negalintis išreikšti vienos iš esminių emocijų  liūdesio.

Kai tokią didelę gyvenimo dalį užima virtualūs pasauliai, neišvengiamai mes esame ne tik, kas esame realiame pasaulyje, bet ir virtualiame. Skausmas, patiriamas ten, yra tikras ir čia, bet mums jo parodyti negalima. Ir į ką tai virsta? Pyktį, depresiją?  Savo darbu norėjau žiūrovą priversti pasvarstyti, ar turime vietos liūdesiui savo gyvenimuose, “apverkti” jo ekspresijos netektį.

AMS: Jei jau prakalbome apie ašaras, nemaniau, kad kada nors taip atidžiai stebėsiu vienkartinių servetėlių dėžutę. Ji, “savaime suprantama” buities detalė, apie kurią nekalbama, nes ji tiesiog visada yra: namuose prie lovos, poliklinikose, privačių psichiatrų kabinetuose… Tavo parodoje “Vandeniui atspari širdis” virto traukiančia prisiliesti, tačiau spinduliuojančiu trapumu įpareigojanti laikytis atstumo. Man tai buvo jautriausias parodos akcentas, nes būtent per ją pajutau kažką tiems pasimetusiems avatarams  tarsi turėtume kažką bendro. Rankas, kurias galime link jos ištiesti? Kūną?

Savo praktikoje didelį dėmesį skiri empatijos išraiškoms. Giliniesi į skaitmenines būtybes, sudarydamas joms sąlygas lavinti dirbtinį emocinį intelektą. Mane domina tavo ir tavo replikų santykio kuriamos reikšmės šiandienos įvykių kontekste. Juk, keldamas klausimą, ar skaitmeninės būtybės gali būti empatiškos; kaip jaučiamės dėl jų egzistavimo?, ir atsižvelgdamas į žmogaus ir jo avatarų ryšį, užklausi empatiją sau. Kaip jaučiamės dėl savo egzistavimo pausaulinių nelaimių aplinkybėmis? Nors socialinis atsiribojimas nebūtinai reiškia izoliaciją, į ją nenugrimzti ypač sudėtinga nerimo sutrikimų kamuojamiems jau vien dėl to, kad, pavyzdžiui, depresijos ar priklausomybių gydymui reikalingas fizinis ryšys. Raktažodžiu tampa savipagalba. Ar galėtum tai susieti su savo praktika?

IP: Visiškai pritariu ir jaučiu, jog paroda be šios 3D servetėlių dėžutės nebūtų tokia, kokia yra. Tai yra daiktas sukurtas skaitmenoje, paimtas iš avatarų pasaulio, ir įkeltas į fizinį pasaulį. Tai yra parodos dalis, leidžianti persipinti virtualiam ir realiam pasauliams.

Manau, didžioji dalis mano kūrybos ir yra tam tikra savipagalba. Tie “pasimetę” avatarai tam tikra prasme yra mano atspindžiai. Jie tapo puikia terpe sulyginti save, kuris buvau mokytas visuomenės būti tikru vyru, nereiškiančiu emocijų, su naujomis skaitmeninėmis būtybėmis ir robotais, kurie turi visus jutimus, bet neturi sistemos, kaip išreikšti emocijas. Klausiu savęs, kuo aš tuomet skiriuosi nuo roboto? Bekuriant šį “Vandeniui atspari širdis” ir kitus darbus, kaip “Ko kitas aš noriu”  ir “Sustojusios bangos” ieškau būdų išreikšti savo emocijas technologijų pagalba. Iš tiesų, šie darbai yra pokalbis su savimi sprendžiant savo nelaimę. Ir tai tapo, daugiau, kaip tu ir sakai, savipagalba. Kuriant juos, galvojant, nagrinėjant jų emocinę raišką, su šiomis būtybėmis aš padėjau ir sau.

Toji empatija šios pasaulinės nelaimės metu ir yra vienas svarbiausių sprendimo būdų, nes viso to branduolyje saviizoliacija, tai yra rūpinimasis kitais. Ir tai mums leidžia suvokti, kaip mes jaučiamės ir kas mes esame kaip izoliuotas, depresijos apimtas kūnas, darbininko kūnas, skaitmeninis kūnas. Esame keli kūnai vienu metu, bet yra svarbu žinoti, kad visi šie kūnai, pasaulinės nelaimės metu, yra dalis visuomenės kūno.

Igno Pavliukevičiaus paroda „Vandeniui atspari širdis“ parodų erdvėje „Atletika“.  Nuotr. Laurynas Skeisgiela.

AMS: Tačiau nerimas, apie kurį kalbame, vis dėlto jaučiamas kūnu: kaip kažko perteklius arba trūkumas. Nepravirkstu, nes ašarų neišspaudžia mano kūnas.

Tai, kaip mes dabar jaučiamės, tiksliau, kas mums darosi, kamuoja ir tuos, kuriais operuoji tu. Būtent dėl to tavo avatarai yra puikios priemonės pradėti pokalbį apie tai, kaip laviruojame savaisiais. Juk tavo darbai vienaip ar kitaip yra apie, nors ir neapčiuopiamus, bet vis dėlto kūnus: kitus, nepatogius ir nepageidaujamus kūnus. Jie neverkia, nes dar neišmoko; jie per daug susikoncentravę, narcisistiški, kaustomi savo pačių žvilgsnių; nežinantys, kaip turėtų elgtis elementarioje socialinėje interakcijoje, dėl to griebiasi kiekvieno atėjusio…

Susimąsčiau apie tai, kas nutinka, kai kūnas atšąla, kitaip tariant, kai nustoja pasidavęs empatijai, nukreiptai į save? Kai staiga supranti, kad tavo kūnui kažkas negerai, ir būtent dėl to “kažko” nebetinki ne tik savo darbdaviui, nes staiga atsiranda negalia, bet nebetinki žmonijai – imi jai grasinti savo buvimu to nenorėdamas. Tampi rizika, potencialiu užkrato nešiotoju. Tampi nepageidaujamu kitu. Tampi grėsme. Tokiais atvejais kūnas, atrodo, “atsiskiria” – nebesakai apie jį “aš”, bet žvelgi laikydamasis saugaus atstumo: kaip į mėsą, kuria reikia rūpintis, patraukti kitiems iš kelio ir dezinfekuoti.

Prisiminiau, ekskursijoje po parodą “Vandeniui atspari širdis” užsiminei, kad vieną dieną atėjęs savo “kūrinio” įprastoje vietoje neberadai: avaratas, iš parodos lankytojų mokęsis elgesio, tiesiog išėjo nieko nepasakęs. Gal galėtum priminti tą netikėtą kūno “susavarankiškėjimą”? Kaip šį gestą interpretuotum šiandienos kontekste?

IP: Tikrai taip, kiek kūno dalių įsijungia, kai jaučiam nerimą ar tą patį pyktį, ar ne? Tad taip, jaučiam emocijas visu savo kūnų. Ir iš to kyla klausimas, ar gali tuomet jausti skaitmeniniai kūnai? Aš sakau, kad jie neturi jausti taip, kaip mes jaučiamės. Mes esame linkę į viską žiūrėti iš savo žmogiškosios perspektyvos, viską antropomorfizuojame. Ar žmonija yra gabi pažvelgti į kitas būtybes, neieškodama dalelės savęs jose? Ar empatija yra įmanoma, jei tas, į kurį mes žvelgiame neturi panašumo į mus? Tad, ar tas skaitmeninis kūnas, kuris neturi kuo pajusti nerimo taip, kaip jį jaučiame mes, yra neturintis emocijų? Yra negyvas? Gal tas kūnas jaučia, bet kitaip, ir mes su savo žmogiškos empatijos limitais negalime suvokti, kad gali egzistuoti kita gyvybė su visiškai kito tipo jausmais ir emocijomis, kurių gal net negalima būtų vadinti emocijomis, bet netobula komunikacija neleidžia to įvardinti.

O tavo įvardintą atšalusį kūną šiandienos kontekste aš matau kitaip. Nors jis ir yra užkrato nešiotojas, iš tiesų jis parodo, kad nesvarbu nei rasė, nei šalių sienos, nei vandenynai – visi galime būti kito mirties priežastimi. Kad tai neįvyktų, visas pasaulis turi dirbti išvien. Baisiausia tik tai, kad pergyvenę šį virusą ir pamatę, kaip sulėtėjo klimato kaita, kaip galime dirbti išvien ir suprasti vienas kitą, vos tik virusas dings – gyvenimas grįš į savo vietą, lyg nieko nebūtų buvę. Tokiu atveju aš matau savo susavarankiškėjusio avataro apsisprendimą palikti mus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *