Kol manęs čia nebuvo. Tauro Kensmino paroda „Levitavimas“ AV17 galerijoje

2018 m. lapkričio 26 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Monika Valatkaitė

Dažnai kartu žengiantys distopinės ir mokslinės fantastikos kūriniai siūlo hipotetinius siužetus, kokiomis aplinkybėmis žmonija priartėtų prie pražūties slenksčio, vedančio kovoti už rūšies išlikimą. Persipinančių žanrų literatūros ar kino pateikiamose situacijose žmogų – civilizacijos valdovą – nukarūnuoja jo paties tvariniai (robotai ar dirbtinis intelektas). Kitose situacijose, civilizacijos destrukcija vyksta ją paveikus hiperbolizuotų bruožų ideologijoms ar vyksta ekstremalių iššūkių metu (paplitus mirtiniems virusams; nykstant resursams) ir panašiai, taip tęsiantis apokaliptinių pasakų siužetų begalybei. Šiems žanrams būdinga vizualinė išraiška ir nuotaikos vyrauja lietuvių jaunosios kartos skulptoriaus Tauro Kensmino kūryboje vaizduojamame mene, kur distopinė ir mokslinė fantastika atrodo sutinkama rečiau.

Ketvirtojoje personalinėje parodoje „Levitavimas“ menininkas kuria vizionierišką peizažą, dvelkiantį post-apokaliptinėmis nuotaikomis, kurios tęsia ankstesniuose jo kūrinių cikluose (pvz.: „Ateities fosilijos“) pradėtus gvildenti klausimus apie ateities niūriąją pusę. Tokios prognozės nuojautą perša kūrinių šalto kolorito medžiagiškumas, kurio pagrindu jungiami skirtingų pavidalų objektai. Jų įvairovė įžiebia bent kelias naratyvo gaires linijinio pasakojimo neturinčiai ekspozicijai. Tai susiję su tuo, kad menininkas atsisako vertinimo, kas atsakingas už nelaimių pasekmes – žmogus, katastrofa ar neįtartinas atsitikimas. Pastarąjį fantastiniam apsakymui „Nudundėjo griaustinis“ (A Sound of Thunder, 1952), dar ir šiandien skambančiam kaip sapnas, rinkosi Rėjus Bredberis, aprašydamas medžiotojų kelionę į Safarį su laiko mašina. Apsakymo veikėjai iš 2055 metų atsidūrė, rašytojo žodžiais tariant, žiloje, žiloje senovėje, kur vaikšto levituojančiais takais, kad nekontaktuotų su pirmykšte aplinka ir nepakeistų ateities. Tačiau nutinka, kad vienas veikėjas nuo tako nužengia ir tik grįžęs į savo laikus pastebi prie bato pritrėškęs plaštakę (referencija į drugio efektą). Rodos, ką nedidelės, vienos iš begalybės jos rūšies gyvybių, sustabdytas sparnelių plazdėjimas galėjo pakeisti? Visgi po incidento pasaulis buvo, vėl rašytojo žodžiais tariant, ne visai toks pat. Tad galbūt koks neįtartinas atsitikimas, kaip nekaltas sapnas, skleisti post-apokaliptinės nuotaikos kerus parodos žiūrovams paskatino ir Kensminą?

Ilgiau žiūrint pasitvirtina nuojauta, kad įvardyti pražūtingo likimo priežastis Kensminas keliais būdais perleidžia atsakomybę auditorijai. Pirmiausia, kol skulptoriaus nėra parodoje, jis – scenografas, palikęs pasakojimo priešistorę sukurti žiūrovui. Taip iš statisto Kensminas žiūrovą paverčia režisieriumi ar scenaristu, kuriančiu istoriją remiantis vidinėmis baimėmis, nerimu, patirtimi ar besikliaujančiu intuicija, kuriai sufleruoja kūriniuose užkoduotos skulptoriaus užuominos. Kadangi intuicija yra viena varomųjų jėgų paties Kensmino kūrybai, perduodamas estafetę ja kliautis žiūrovui, menininkas kuria ryšį su auditorija apsimainydamas pareigomis. Antra, skulptoriaus betono skulptūrų ir galerijos grindų formuojama vientisa aplinkos kompozicija sustiprina žiūrovui įteigiamą jo padėtį parodoje. Tai yra, medžiagiškumo integralumas kuria aliuziją į scenovaizdį, kuriame sukūręs scenarijų žiūrovas gali pasijusti atsidūręs, kiekvienam skirtingame, mokslinės fantastikos „filme“. Kensmino aikštelių alternatyviuose pasauliuose atsiranda galimybė svarstyti: kas čia nutiko, kol manęs nebuvo?

Nors ekspozicijos perpratimas pagrįstas asociatyviniu principu, tuo pat metu suprantama, kad atpažįstami realybės ženklai ne visai tokie pat, prie kokių esame pratę. Tad, dviejose galerijos salėse skulptorius instaliuoja skirtingų distopinių prognozių scenografiją. Juose panašiai kaip Bredberis, Kensminas levitavimo sąvoką naudoja apibūdinti skirtį tarp persipinančių laiko plotmių, kurios reikšmingos viena kitai, ir simbolizuoti pokyčius, kurie paveikia žmogaus jausenas neužtikrintumo, dvejojimo link pravėrus akis. Kadangi būtent levitavimo būsenoje, kaip priešinantis gravitacijai taip ir atitrūkstant nuo realaus pasaulio, galima pažvelgti į tam tikras situacijas „iš viršaus“.

Scenovaizdis 1: Nutrūkęs ryšys (Lost Connection)

Sekant Kensmino paliktomis užuominomis kūriniuose be antropomorfinių atvaizdų, galima intuityviai nujausti, kad regint jau susiformavusi post-apokaliptinį kraštovaizdį. Jame gamta susigrąžina ankščiau jai priklausiusias, šioje kompozicijoje išnykusio žmogaus okupuotas teritorijas. Dabarties tikrovei inversišką gamtos grįžimą karaliauti planetoje įprasmina kūrinys „Missed opportunities“ (2018), kur natūrali samanų žaluma užšliaužia ant sustingusių cemento „maišų“ – urbanizacijos artefaktų. Paslėpdama žmogaus praleisto laiko Žemėje įkalčius, gamta nutraukia su juo ryšį. Santykių nebuvimui antrina ant atskirų akmenų, kuriančių išdraskyto Žemės reljefo įspūdį, stovintys deformuoti geležiniai elektros stulpai (Dance, 2018), kurie nejungiami elektros (ryšio) laidų tampa atskiromis vienovėmis – pavienėmis ryšio stotelėmis. Kartu tai gali būti objektiškai vaizduojama dabarties žmonių susvetimėjimo levituojant internete simbolika. Antra vertus, galima svarstyti apie stulpų tarpusavio bevielio ryšio tinklą, kuriame įsipainiojęs žmogus įstrigo virtualybėje, įgyvendinęs utopinį amžino gyvenimo tikslą. Tačiau transcendentavusio žmogaus ryšys nutrūko su materialiu kūniškumu, pradėjęs skaitmenizuotos civilizacijos formą.

Scenovaizdis 2: Istorijos kaleidoskopas

Stanley Kubricko filmo „2001: Kosminė Odisėja“ (2001: A Space Odyssey, 1968) schemą, apimančią istoriją nuo žmogaus aušros Žemėje ir pasibaigiančią naujos tarpplanetinės gyvybės formos Starchild embrionu, primena Kensmino lakoniškų pavadinimų kūriniais sudėliota antroji ekspozicijos dalis. Joje susipinantys laiko fragmentai primena žiūrėjimą į istoriją kaleidoskopu, kur praeitis ir ateitis sudaro vis naujas konfigūracijas. Tuščiavidurė betoninė „Galva“ (2018) referuoja į kruopščiai šepetėliais nuvalytą archeologinę dinozauro liekaną, leidžiančią apčiuopti priešistorinius laikus, kuriamus mokslu paremtoje legendoje. Kadaise Žemę valdė gigantiški padarai, kuriuos, anot vienos teorijų, sunaikino kometos (kūrinys „Žvaigždė“ (gelžbetonis, 2018)) susidūrimas su Žeme. Po katastrofos planetoje liko gyvi primatai, iš kurių išsivystė žmonės, perėmę valdančiųjų sostą. Išmokę kalbėti jie negalėjo nulaikyti „Liežuvio“ (plienas, akmuo, 2018) už dantų. Tad kaip statant Babelio bokštą kalba iš pradžių žmones darė nenugalimais, taip Dievo atimta viena kalba sugriovė harmoniją. Sukiršinti žmonės pamažu pamiršo esą viena rasė, vientisos gyvybės grandinės dalis ir pradėjo vardyti tarpusavio skirtumus – žmogus ir antžmogis. Šį beveik tikroviškai susijungiantį naratyvą, paskutiniuoju geležies ir gelžbetonio kūriniu „Trains‘ blossom“ (2018), vaizduojančiu stočių žibintus, kurie referuoja į paskutinę kelionę, galėtume sustabdyti ties tikros istorijos laiko juostos stotelėmis – nacizmo okultizmas arba tremtys. Tačiau patys būdami įrodymu, kad tada viskas nesibaigė, važiuojame toliau vildamiesi, kad žibintais imituojama šviesa tunelio gale, palieka vilties properšą, jog žmonija sugalvos, kaip išsigelbėti iš bet kurios paskutinės stotelės, turint omenyje, kiek jų matyti priešakyje pagal dabartyje besiklostančias situacijas. Politiniai konfliktai, karo grėsmės, nusitaikymas ginklais vienas prieš kitą mokyklose, ekologinės katastrofos, technologiniai iššūkiai ir t.t. Antropomorfinių atvaizdų nebuvimo tęstinumas ekspozicijoje byloja apie stoką, tuštumą, nebūtį, praeities aidų fone besiformuojančiai ateičiai.

Bet kurio scenovaizdžio atveju, galima suprasti, kad distopinė ir mokslinė fantastika vaizduodama ateitį ar jos atributus, iš tiesų referuoja į tam tikro esamojo laiko ar istorinius klausimus, siekiant situacijų filosofinės apžvalgos. Apsiribojant Kensmino kūryboje keliamais klausimais, fiktyvūs fantastikos siužetai naudojami kaip metaforos apžvelgti potencialią žmogaus reakciją į savo rūšies ir planetos naikinimą bei išnykimą, jų egzistavimo ekstremalias permainas bei apskritai gyvosios gamtos ir žmogaus, pamirštančio esant gyvojo pasaulio dalimi, koegzistavimas.

Galiausiai tai, kad prieš kiekvieną žmogų istorija buvo ir bus, atskleidžia, jog visada gyvename pasaulyje, kuriame mūsų nebuvo, nes istorija tęsiasi iš abiejų – praeities ir ateities – pusių. Ta prasme, kad atsirandame jau kažko post faktum ir pre faktum. Tad visada esame situacijoje kas čia nutiko, kol manęs nebuvo. Taip ir levituojama tarp buvimo ir nebuvimo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *