.
2024    02    14

Kokį muziejų matome šiandien? Apsilankymas Šiaulių „Aušros“ muziejuje

Monika Eidėjūtė
Venclauskių namai-muziejus. T. Eitučio nuotrauka.

Pasaulyje yra daugiau nei 100 000 muziejų ir kiekvienais metais jų užregistruojama vis daugiau. Galima įsivaizduoti, visiems jiems aplankyti vieno gyvenimo neužtektų. Tačiau turint laisvo laiko, kodėl neaplankius jo bent vieno? Taip nutariau padaryti vieną darganotą savaitgalį ir išvykau į Šiaulius aplankyti „Aušros“ muziejaus. 1923 metais Pelikso Bugailiškio įkurtas „Aušros“ muziejus yra vienas didžiausių muziejų Lietuvoje, apimantis net devynis padalinius. Juose saugomas istorijos, technologijų ir kultūros paveldas. Jis pristatomas muziejų nuolatinėse ir keičiamose parodose bei virtualiose ekspozicijose. Per porą dienų Šiauliuose aplankiau penkis padalinius: Venclauskių namus-muziejų, Chaimo Frenkelio vilą-muziejų, Šiaulių istorijos muziejų, Fotografijos muziejų ir Dviračių muziejų. Visi jie labai skirtingi, kai kuriuose jų norėjosi užsilikti ilgiau, o kiti paliko ne itin gerą įspūdį. Šis apsilankymas privedė prie apmąstymų, koks turi būti muziejus šiandien? Nusprendžiau paanalizuoti aplankytus „Aušros“ muziejaus padalinius ir pasižiūrėti, kaip jie atrodo šiandienos muziejų kontekste.

Muziejininkystės pradininku laikomas XVII a. gyvenęs Samuelis von Quicchebergas (1529–1567), suformulavęs pirmines mintis apie muziejaus organizavimą ir rinkinių formavimą.1 Tačiau aptariamu laikotarpiu muziejininkystė buvo siejama su privačia kolekcionavimo praktika, kuri tik daug vėliau tapo visuomeninė. Įsikūrę mezeologijos tyrimų centrai, Tarptautinė muziejų taryba (ICOM) siekia suformuluoti pagrindinius muziejaus konceptus, sekti kaitą ir tendencijas. Bėgant laikui keičiasi ne tik idėjos, bet ir muziejaus veidas.  Pastaruoju metu vis dažniau kyla debatų apie muziejininkystę, jos turinį ir aktualumą. Dar 2015 metais paskelbtame tyrime „Kokia yra muziejaus ateitis?“, kuriame dalyvavo 96 muziejų lyderiai iš viso pasaulio, išskiriama, jog muziejai taps labiau orientuoti į asmeniškumą, stiprės dėmesys bendruomenėms, o muziejaus dizainas taps atviresnis ir patogesnis publikai.2 Šis tyrimas perteikia tuo metu suformuluotus daugumos pasaulio muziejų siekius, kuriuos galime pamatyti ir įvertinti šiandien. Todėl jis tapo atspirties tašku siekiant įvertinti „Aušros“ muziejaus padalinių ekspozicines erdves, parodas ir jų pristatymą bei bendruomenės kūrimą, palyginant su kitais Lietuvos ir pasaulio muziejais.

„Muziejus“ neretai kelia ne itin teigiamas asociacijas, įsivaizduojamas kaip nuobodus, šaltas, tylus, pasenęs, negyvas ir pan. Pats žodis dažniausiai yra siejamas su praeitimi, su tuo, kas jau tapo svetima. Todėl natūralu, jog šiuolaikinis muziejus turėtų siekti priešingo efekto – būti atviras, įtraukiantis, patogus. Pastatas, ekspozicinės erdvės ir saugyklos yra labai svarbu, tačiau visa tai netenka prasmės be vieno aspekto – lankytojo. Muziejuje surinkti objektai pasakoja istoriją, tačiau be ten dirbančių žmonių, be ekspozicijų ir naratyvų ji liktų užmarštyje. Kalbame apie bendruomenių instituciją, nes tik žmonės istoriją „prakalbina“, išklauso ir tęsia. Todėl nuolat kylantis klausimas „Kaip atrodo šiuolaikinis muziejus?“ yra susijęs ne tik su patraukliu ir patogiu dizainu, bet ir su institucijos ir jos lankytojo kontakto kūrimu. 

Ištarus žodžius „šiuolaikinis muziejus“, turbūt daugelis iš mūsų įsivaizduoja šiuolaikinės architektūros pastatą, pripildytą naujausių technologijų. Lengva pasakyti, kad erdvės turi būti pritaikytos eksponavimui, su tinkamu apšvietimu ir patogios. Todėl muziejuose daromos rekonstrukcijos, statomi visai nauji pastatai. Prieš mažiau nei trejus metus atidarytas Muncho muziejus Osle yra įdomus šiuolaikinio muziejaus pavyzdys. Nors pati architektūra galbūt ir nėra labai patraukli – veikiau primena prekybos centrą, o ne muziejų, ekspozicinės salės yra puikios. Įėjus į parodų erdves, kiekviename aukšte  tarsi patenkama į atskirą pasaulį, kuriame apsilankymas yra neblaškomas ir orientuotas į žiūrovo patirtį. Nuo Muncho kūrybą ar biografiją pristatančių salių iki tamsių muzikinių erdvių ar keičiamų ekspozicijų – kiekviena erdvė turi aiškią temą ir atmosferą. Jos – tuo pačiu ir įdomios, ir išryškinančios eksponuojamus meno kūrinius. Būtent tokias ekspozicines erdves ir eksponatų pateikimą tikimasi matyti šiuolaikiniame muziejuje.

Šiaulių istorijos muziejus. K. Steponavičiūtės nuotrauka

Tačiau tikrai ne kiekvienas muziejus įsikuria specialiai jam suprojektuotame naujame pastate ir dažnai  atsiveria pastate, turėjusiame visai kitą paskirtį. Net jei tai ir gali sukelti sunkumų, visa ko pagrindas – eksponavimas, apšvietimas ir patogumas. Po rekonstrukcijos atsidaręs Šiaulių istorijos muziejus iš karto sužavi savo naujomis salėmis, gerai pritaikytu apšvietimu, o taip pat liftais, kurie palengvina apsilankymą daugeliui žmonių. Venclauskių namai-muziejus taip pat yra puikus pavyzdys, kaip ne tik prisitaikyti prie savito, unikalaus interjero, bet ir jį atskleisti pasitelkiant autentiškus objektus ir šiuolaikinius eksponavimo sprendimus. Todėl akivaizdu, jog svarbu ne pati šiuolaikinė architektūra, o tinkamas ekspozicinių salių įrengimas. Tai tampa dar labiau matoma palyginus šiuos „Aušros“ muziejaus padalinius su renovacijos laukiančiais Chaimo Frenkelio vila-muziejumi ir Dviračių muziejumi, kuriuose trūksta elementaraus tinkamo apšvietimo. Sena nušiurusi kiliminė danga ir zvimbiantys šviestuvai tikrai nenuteikia teigiamai, nes toks interjeras nėra nei patrauklus, nei patogus eksponatų apžiūrai. Todėl akivaizdu, jog architektūra ir šiuolaikiškai įrengtos ekspozicinės salės turi itin didelės reikšmės kuriant šiuolaikišką muziejų. Tačiau ar tikrai tai yra vienintelis pagrindas muziejų laikyti šiuolaikiniu?

Dar prieš apsilankydamas ekspozicijoje, lankytojas susiduria su muziejaus idėja ir tema, kurių atskleidimas institucijos rinkiniuose bei ekspozicijoje yra visa ko esmė. Gali atrodyti, jog kai kurios institucijos lengviau susidoroja su šia užduotimi; pavyzdžiui – Šiaulių Fotografijos muziejus, kurio tikslas ir ekspozicija yra gana aiškiai apibrėžti ir pasakoja fotografijos istoriją. Tačiau Dviračių muziejus, turintis tokį patį potencialą, parodo, jog tai nėra taip jau paprasta. Šio muziejaus ekspozicija atrodo pernelyg chaotiška: dviračių modeliai, fabrikas, sportas, įdomybės ir t. t. – visko pateikta po truputį, tačiau ekspozicijos visuma iki galo neišspręsta. Atrodo, jog dėl nuolatinio, harmonijos neturinčio pildymo muziejus prarado savo pagrindinę idėją; ką jau kalbėti apie sudėtingesnius atvejus, kai nėra vieno konkretaus eksponatų tipo. 

Fotografijos muziejus. E. Tamošiūno nuotrauka.

Apsilankiusi Venclauskių namuose-muziejuje susipažinau su šia šeima ir jos aplinka, indėliu į Šiaulių ir Lietuvos istoriją bei kultūrą. Salėse kuriamas naratyvas gana aiškus ir nuoseklus. Išėjusi galėjau ilgai pasakoti apie tai, ką naujo sužinojau, tačiau to paties negalėčiau pasakyti apie analogišką Chaimo Frenkelio vilą-muziejų. Vienose salėse eksponatai buvo susiję su Frenkelio darbu, kitose pristatomi meno kūriniai, baldai ir kt. Prie įėjimo į pagrindinę ekspoziciją pasitiko lentelė, skelbianti „Provincijos dvaras“, tačiau nedaug kas bylojo apie tikrą dvaro kultūrą. Nors eksponuojami objektai yra išties vertingi, susiduriama su ta pačia problema kaip ir Dviračių muziejuje – trūksta aiškumo ir nuoseklumo. Konkreti idėja (nebūtinai viena), ką pamatys lankytojas, yra labai svarbi. Jei pats muziejus nežino, ką nori papasakoti, kaip galima tikėtis, kad lankytojas ką nors supras?

Muziejaus idėja ir eksponatai vienas nuo kito priklauso, nes būtent jais yra perteikiamas naratyvas. Neretai tenka susidurti su įsivaizdavimu, jog muziejus yra tik saugojimo vieta, kurioje kaupiamas žmogaus pasiekimų palikimas. Tam tikra prasme tai yra tiesa. Tačiau muziejus nėra daiktų sandėlis. Gal būtent todėl tokį įspūdį man paliko Dviračių muziejus, kuris greičiau priminė parduotuvės nei muziejaus ekspoziciją. Šį įspūdį lėmė ne tik dviračių išrikiavimas, bet ir kitų objektų – žemėlapių, plakatų ir kt. – netolygus bei ne itin aiškus eksponavimas. Būtent jie išdavė, kad daug objektų prie ekspozicijos buvo pridėti vėliau; pavyzdžiui, informacinės lentelės apie Artūro Zuoko oranžinių dviračių akciją. Jai įvykus, jos, regis, pakabintos ten, kur tuo metu buvo vietos. Tačiau kas iš to? Tikrai nereikėtų manyti, jog tik patys objektai nulemia tokį pojūtį. 2022 metų vasarą duris atvėrusiame Oslo nacionaliniame muziejuje, be antikvarinių dirbinių, dailės kūrinių, galima pamatyti ir skandinaviško dizaino istoriją. Ekspozicija labai greitai galėjo tapti IKEA parduotuve, tačiau to buvo išvengta vien dėl eksponavimo nuoseklumo. Galima turėti pačius brangiausius ir gražiausius objektus, bet jei jiems nesuteikiamas tinkamas eksponavimas, jie nieko nepasakys. 

Dviračių muziejus. E. Tamošiūno nuotrauka.

Vienas iš prasčiausiai nuteikiančių variantų yra atrasti spintas, pilnas prikrautas neaiškių rakandų, krūvas nieko nesakančių daiktų ir neleidžiančių arčiau prieiti maketų. Tokie pasenę eksponavimo sprendimai apkrauna lankytoją ir sukuria tą nemalonų sandėlio pojūtį. Nors kai kurie Europos muziejai gali pasigirti turintys Meisseno porceliano, tačiau dėl jo eksponavimo, pastarasis kartais atrodo nebeįdomus. Jau minėtame Oslo nacionalinio muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje galima pamatyti tokių servizų. Vis tik porcelianui skiriamas dėmesys, kuris išryškina kiekvieno dirbinio ypatingumą. Tuo tarpu ne viename kitame Lietuvos ar užsienio muziejuje, tokie servizai būna sudėti kaip indai virtuvėje ir paslepia jiems būdingą piešinio unikalumą. Tokių variantų dažniausiai pasitaiko seniai atnaujintuose muziejuose. Todėl nenuostabu, jog ir Chaimo Frenkelio viloje matomas įspūdingas porcelianinis servizas neprikausto taip, kaip suknelė ar akinukai Venclauskių namuose, kurie intencionaliai pasirinkti siekiant atskleisti Stanislavos Venclauskienės portretą. Kiekvienas eksponatas, nesvarbu koks didelis ar mažas būtų, muziejuje saugomas yra ne šiaip sau. Tinkamai parinktas ir išeksponuotas, jis perteikia lankytojui informaciją. Būtent dėl to svarbu, kaip ir kokie objektai yra eksponuojami.

Tam, kad ekspozicija įtrauktų ir sudomintų, kartais muziejus turi ieškoti naujų eksponavimo galimybių, būti drąsus ir nebijoti iššūkių. Net turint įdomiausius objektus ir naujausias technologijas, kartais reikia priimti netradicinius sprendimus, kad ekspozicija iš tiesų atsiskleistų. Todėl Šiaulių istorijos muziejų palikau suglumusi. Kiekvienas aukštas turi savo naratyvą: rūsyje eksponuojamas baltų paveldas, antrame aukšte pristatomi svarbiausi Šiaulių istoriją formavę faktai nuo XVIII a. iki 1918 metų, o trečiame – atviros Lietuvių liaudies paveldo saugyklos. Nors išdėstymas atrodo elementarus ir įprastas, susidūriau su pasakojimo problema, būdinga daugeliui istorijos muziejų. Jaučiamas labai staigus šuolis nuo archeologinių, Baltų kultūrą pristatančių radinių, prie vėlesnių laikų. Tik keli tekstai užsimena apie tai, kokie įvykiai yra susiję su Šiauliais, tačiau tam didesnio, eksponatais paremto dėmesio, neskiriama. Antrame muziejaus aukšte esanti ekspozicija „šuoliuoja“ per dalį pagrindinių įvykių ir staiga nutrūksta. Kai kurie objektai, nors ir be galo įdomūs bei išeksponuoti individualiai pritaikytose vitrinose, atrodė tarsi be vietos bendresniame naratyve. Suprantama, jog visko viena ekspozicija nepapasakosi. Taip pat didelę dalį istorijos galima užpildyti kitų muziejų aplankymu. Vis tik, atrodo, jog Šiaulių istorijos muziejus turėtų būti pirmoji vieta, kurioje susipažįstama su miesto istorija. Kitas klausimas – atviros saugyklos. Tik įėjus į salę, pribloškė liaudies meistrų palikimo gausa. Tačiau greitai šis susižavėjimas nublanko, supratus, kad visko tikrai neapžiūrėsiu. Nuo grindų iki lubų siekiantys paveikslai ir verpstės, vienas šalia kito sukabinti liaudies kostiumai, šimtai skulptūrėlių –primena senuose istorijos muziejuose pristatomas perkrautas liaudies dirbinių ekspozicijas. Prieiga tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nauja. Iš vienos pusės – atviros saugyklos atrodo kaip drąsus ir naujas sprendimas, iš kitos – nežinau, ar tai iš tiesų labai skiriasi nuo jau įprasto lietuvių liaudies meno pristatymo? Tad atrodo turime viską: atnaujintas erdves, šiuolaikišką ekspoziciją, technologijas, tačiau paties muziejaus koncepcija yra pernelyg klasikinė.

Reikėtų pastebėti, jog muziejų veikla neapsiriboja tik nuolatinėmis ekspozicijomis, juose neretai pristatomos ir keičiamos bei virtualios parodos. Tai yra puiki galimybė suteikti muziejaus programai dinamikos, paskatinti lankytojus atvykti ar sugrįžti bei kurti pokalbį. Tik dėl Oslo nacionaliniame muziejuje mano apsilankymo metu pristatomų Piranesi, Greyson Perry ir Lauros Prouvost parodų nusipirkau lėktuvo bilietą. Nors pirmiausia pakvietė mėgstamų, ir meno istorijai svarbių autorių pavardės, mane sužavėjo parodų koncepcijos, ekspozicijos, savitos autorių ir kuratorių prieigos. Vis tik gerų pavyzdžių tikrai nereikia ieškoti toli. Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniuose niekada nestokojama lankytojų, nes į juos sugrįžti visada skatina įdomios ir profesionalios parodos, dažnai kuriamos su kuratoriaus, parodų architekto ir dizainerio pagalba, taip atskleidžiant individualumą ir asmeniškesnę prieigą. Tikriausiai geriausias sprendimas – kai keičiamai ekspozicijai pasirenkama atskira salė, suteikiama sava parodos architektūra ir stilius. Būtent Chaimo Frenkelio viloje pristatoma paroda, skirta muziejaus šimtmečiui, išsiskyrė savo šiuolaikiniu pateikimu, eksponavimui naudojant laikiną konstrukciją bei nuoseklų dizainą. Įdomu, jog paroda neapsiriboja tik vieno muziejaus erdvėmis, lankytojai skatinami ieškoti objektų visame mieste. Toks būdas padeda išeiti iš uždaros institucijos ribų ir atveria daugiau galimybių pasiekti aktyvų lankytojų įsitraukimą.

Chaimo Frenkelio vila-muziejus. E. Tamošiūno nuotrauka.

Muziejus turėtų būti atvira vieta, kurią galėtų lankyti įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės. Tam, kad kiekvienam jų ekspozicija būtų prieinama, praverčia papildomi informacijos šaltiniai. Pats populiariausias ir paprasčiausias būdas, kurį pasitelkia dauguma muziejų, yra trumpi tekstai, pristatantys eksponatų kontekstą. Atsiradus galimybėms, muziejai pasitelkia šiuolaikines technologijas, kurios suteikia patogesnį apsilankymą. Venclauskių namuose ir Šiaulių istorijos muziejuje pristatoma vaizdo medžiaga – fotografijos ir filmukai – papildo ekspoziciją ir leidžia geriau įsigilinti į temą. Įdomus pasirinkimas Dviračių muziejuje, kurio kiekviename aukšte yra po dviratį ar velomobilį su planšete. Juos minant, galima ne tik išbandyti transporto priemonę, bet ir „pasivažinėti“ Šiaulių gatvėmis, susipažinti su archyvine medžiaga. Tad reikia pripažinti, jog naujų technologijų įtraukimas yra puikus būdas papildyti ekspozicijos turinį. 

Tinkamai muziejuje pritaikyti šiuolaikiniai sprendimai taip pat padeda įtraukti platesnį lankytojų spektrą. Ilgą laiką muziejai atrodė uždari didelei daliai žmonių, nes jų ekspozicijos dažnai buvo sutelktos į galimybę matyti, pastatuose gausu neįveikiamų laiptų, aukštų vitrinų ir pan. Šiuolaikinės technologijos nėra vien banalus būdas pritraukti jaunimą. Labai dažnai tai gali tapti galimybe parodose lankytis negalią turintiems žmonėms. Vienas tokių pavyzdžių – audiogidai Šiaulių fotografijos muziejuje. Pastarieji ne tik palengvina ekspozicijos suvokimą, nes joje sumažėja teksto skaitymo, bet ir nepertraukia objektų apžiūros. Vis tik, vienas iš svarbiausių privalumų, kuriuos suteikia tokia paslauga, – galimybė įtraukti žmones, turinčius regėjimo sutrikimų. Muziejuose vis dažniau atsirandančios lytėjimui skirtos lentelės, audiogidai, liftai ir kitos priemonės yra labai svarbi šiuolaikinės muziejininkystės dalis, siekiant suteikti daugiau galimybių atverti institucijų duris platesniam lankytojų ratui.

Reikia pastebėti, jog mano aplankytuose muziejuose technologiniai sprendimai arba buvo numatyti rengiant ekspoziciją, arba konkrečiai pritaikyti muziejaus kontekstui. Vienuose muziejuose vaizdinė medžiaga ir ekranų pozicija buvo suplanuota prieš atidarant muziejų, o Dviračių muziejuje panaudotos planšetės yra pritaikytos prie jau ten esančių eksponatų. Lygiai taip pat yra Pinigų muziejuje Vilniuje, kurį įkuriant buvo suplanuota visa ekspozicija. Vos atsidaręs, jis buvo vertinamas kaip itin šiuolaikiškas. Įvairūs ekranai, svarstyklės ir kitos priemonės yra skirtos praplėsti lankytojų žinias, faktams suteikti interaktyvumo, asmeninės prieigos prie žiūrovo. Ši ekspozicija ilgą laiką buvo technologijų muziejuje. Tuo metu muziejai buvo itin linkę į besaikį technologijų naudojimą, tačiau neatrodo, jog gerai žinojo, kaip jas panaudoti. Dažnai planšetės būdavo padėtos be aiškaus tikslo, jose rodoma medžiaga (įvairūs filmukai, žaidimai) orientuota tik į vaikus. Dabar kone kiekvienas turi išmanųjį telefoną savo kišenėje ir kompiuterį namuose, o technologijoms sparčiai tobulėjant, buvę įrenginiai greitai sensta ir juos reikia keisti. Taigi, tradiciniai sprendimai nieko nebenustebina, o per didelis dėmesys ekranų ir kitų technologijų kiekiui atitraukia žiūrovą nuo svarbiausio dalyko – eksponatų. Rekonstrukcijai uždarytas Pergamono muziejus Berlyne, pristatantis Šumerų archeologinius radinius, savo ekspozicinėse salėse veikiau kūrė šou. Neoninės spalvotos šviesos, neaiškūs įrašyti garsai ne tik neturėjo jokios intelektualinės prasmės, bet ir apsunkino gyvą susipažinimą su eksponatais. Galbūt prieš 15 metų tai padėjo pritraukti lankytojų, tačiau šiandien atrodo ne tik lėkšta ir nereikalinga, bet ir pasenę. Technologijos pačios savaime nėra vertybė, jos gali pasitarnauti muziejaus veiklai, bet nereikalingas jų naudojimas sukelia priešingą efektą.

Vienas smagiausių būdų burti ir auginti muziejaus bendruomenę yra edukacinė veikla. Daugelis institucijų vykdo užsiėmimus grupėms, o kai kurie, kaip, pavyzdžiui, Adomo Galdiko muziejus, parodos lankymą glaudžiai sieja su edukacija. Nors edukacinė veikla vykdoma įvairaus amžiaus žmonėms, daugiausia matomų sprendimų būna sukurta vaikams. Galima paminėti Mo muziejaus pastangas dalį parodų skirti konkrečiai mažiesiems lankytojams. Pati parodų architektūra būna interaktyvi, žaisminga, daug dėmesio skiriama taktiliniam patyrimui ir, žinoma, edukacijai. Peržvelgus „Aušros“ muziejaus padalinių veiklą, galima pastebėti, jog ir jie daug dėmesio skiria įvairioms programoms ir joms skirtoms priemonėms. Vienas iš įdomiausių sprendimų, matytų tekste aptariamuose muziejuose, buvo Venclauskių namuose. Edukacinė erdvė nebuvo atskirta nuo viso muziejaus, todėl galima įsivaizduoti, jog dalyvis yra įtraukiamas į ekspozicijos pažinimą. Iš medžio sukurta edukacijai skirta architektūra gražiai papildo erdvę, nesudaro kakofonijos su kitomis muziejaus dalimis. Matosi, jog apie ten vykstančią veiklą yra pagalvota, stengiamasi sudėtingą istoriją papasakoti žmogaus amžiui tinkama kalba. Pasivaikščiojusi vaikų edukacijai skirtose erdvėse, nudžiugau pamačiusi ir solidžią biblioteką, rodančią, jog muziejus orientuojasi ne tik į vaikus. Knygos lentynose kvietė užsilikti ilgiau ir įsigilinti. Tad atrodė, jog muziejuje laukiami visi – nuo tik pradedančio savo miestą pažinti mažamečio iki jau nemažai žinių turinčio lankytojo.

Paskutinis, bet ne ką mažiau svarbus dalykas – muziejaus atmosfera. Prisiminusi, kaip atrodydavo apsilankymas muziejuje prieš 15–20 metų, pamenu nuolatos lydintį piktų salės prižiūrėtojų žvilgsnį, ant palangių padėtus kryžiažodžius ir mezginius. Užėjus į salę, visada atrodydavo, kad kažką darai ne taip, esi nelaukiamas. Gerai, kad ši praktika liko praeityje. Šiandien muziejuose siekiama sukurti individualų, kuo mažiau apribojantį lankymąsi. Salės konsultantai ne tik perspėja prie paveikslo per arti priėjusį lankytoją, bet ir geba pristatyti ten esančius eksponatus. Ryškiausiai tuo Lietuvoje pasižymėjo MO muziejus, ruošiantis savanorius. Atvykus į man nepažįstamą miestą, į seniai arba visai nelankytą muziejų, norisi ne tik kažką sužinoti, bet ir maloniai praleisti laiką. Nenuostabu, jog yra siekiama, kad žmonės sugrįžtų. Lankytoją pasitinka malonus darbuotojas, suteikiantis informacijos apie muziejaus erdves, atsakantis į klausimus bei kartais pasiūlantis, kur apsilankyti vėliau, o esant kameroms ir garsiniams signalams, ekspozicija yra pakankamai prižiūrima, nesukeliant lankytojui diskomforto. Toks paprastas žmogiškas kontaktas padeda sukurti teigiamą atmosferą, į kurią norisi sugrįžti.

Net ir sparčiai bėgant laikui, muziejaus koncepcija išlieka nepakitusi – tai yra vieta, kurioje saugomos ir kitoms kartoms perduodamos istorijos ir žinios. Keičiasi tik būdai, kaip tai pateikiama. Pastarųjų metų tendencijos rodo, jog muziejai yra orientuoti į bendruomenes, patrauklų ir patogų parodų lankymą. Aplankiusi ir įvertinusi penkis „Aušros“ muziejaus padalinius pastebėjau, jog atnaujinti muziejai seka šiomis tendencijomis, siekiant sukurti atvirą ir patogų muziejų, kuriame rinktųsi bendruomenės. Muziejų ekspozicijos įrengtos profesionaliai, o papildoma tekstinė ir vaizdinė medžiaga yra ne tik informatyvi, bet ir įtraukianti. Architektūros ir informacijos pateikimo sprendimai daugumoje vietų buvo atviri įvairaus amžiaus ir galimybių žmonėms. Muziejai, kurie nukrypo nuo šių tendencijų, akivaizdžiai laukia savo renovacijos eilės. Reikia tikėtis, jog Chaimo Frenkelio vila ir Dviračių muziejus taip pat netrukus galės pasidžiaugti savo atnaujintomis ekspozicijomis, kurias, kaip ir kitus Šiaulių muziejus, lauksiu galimybės aplankyti ateityje.

  1. https://www.vle.lt/straipsnis/muziejininkyste/ [žiūrėta: 2024-01-27] ↩︎
  2. https://www.gensler.com/gri/museum-futures [žiūrėta: 2024-01-27] ↩︎