Klausantys kūnai, skambančios erdvės. Interviu su Sandra Kazlauskaite

Sandra Kazlauskaitė yra lietuvių kompozitorė, garso menininkė, tyrėja, daugiau ne dešimtmetį gyvenanti Londone. Meninėje praktikoje Sandra domisi garso galimybėmis ir savybėmis konceptualia prasme, kuria garsinius koliažus, akusmatines kompozicijas, audiovizualines instaliacijas, muziką teatrui, darbus neskambantiems objektams, galerijų erdvėms. Tuo tapu kaip tyrėja, šiuo metu baiginėjanti doktorantūros studijas Goldsmiths universitete, Londone, Sandra gilinasi į įkūnytas audiovizualinio meno garsines patirtis, taip vadinamose, baltojo kubo erdvėse. Tiek akademinėje praktikoje, tiek kūryboje kasdien mūsų kūnus supančias garsines struktūras ji tyrinėja pasitelkdama fenomenologinę, feministinę, patyriminio bei įkūnyto tyrimo strategijas. Akustinės aplinkos bei jų ritmai, anot menininkės, ne tik informuoja apie pasaulį, bei stipriai veikia ir formuoja mus įvairias būdais. Šio interviu metu su Sandra kalbėjomės apie jos kūrybą, tyrimų lauką, požiūrį į garsą kaip būdą tyrinėti atmintį, erdvėlaikiškumą, taip pat per garsą nagrinėti dabarties ir praeities istorines, socio-politines, ideologines bei asmenines temas.

Sandra, kada ir kaip pradėjai domėtis garso menu bei eksperimentuoti šioje srityje?

Eksperimentuoti su garsu bei išplėstinėmis jo formomis pradėjau 2005 m. atsikrausčius į Londoną. Prieš tai įgavusi klasikinį muzikinį išsilavinimą Lietuvoje, jaučiausi vis labiau varžoma insitucionalizmo būdingo klasikinės muzikos tradicijai. Norėjau tyrinėti garsą už jo įprastų ribų, patirti garso atvirumą ir takumą, nuo triukšmo, aplinkos garso iki vizualios muzikos. Man buvo įdomu išgirsti objektų skambėjimą, lankyti vietas ir išgauti jų garsus, per garsą tyrinėti istorijas ir archyvus. Taigi pasirinkau labiau abstrakčią garso meno formą. Nuo to laiko tęsiu šią praktiką.

Gal gali papasakoti daugiau apie savo tyrimų lauką, kaip gimė tavo doktorantūros tema: The Embodiment of Sound in Contemporary Audiovisual Art Gallery Spaces?

Mokslinį interesą padiktavo asmeninės patirtys susiduriant su garsiniais kūriniais šiuolaikinio meno erdvėse. Ne kartą pastebėjau, jog garsas eksponuojamas galerijose metodiškai laikomas mažiau svarbiu už vaizdus, nors, būdamas takus, jis stipriai veikia mūsų bendrą meno kūrinių estetinį patyrimą. Toliau vystant tyrimą, vis daugiau atsirėmiau į taip vadinamo archetipinio modernistinio baltojo kubo tipo erdvių tendencijas ir kritikuoju jo ideologijas per feministinę teoriją. Atsispirdama nuo garso tyrimų, kritiškai apžvelgiu istorinį ir ideologinį meno erdvių vaidmenį, ypač jų maskulinistinę, savarankišką, laikui nepavaldžią, nuo kūniškų patirčių atribotą prigimtį. Tyrime teigiu, jog ši ypatingai kontroliuojama bei regėjimą į pirmą vietą iškelianti erdvė, kurioje, kaip teikė Adorno, meno kūriniai galimai numiršta, iš tiesų yra daug gyvesnė nei pasirodytų iš pirmo žvilgsnio.

Tam, kad suprasti, kokį „egzistavimą“ baltasis kubas sąlygoja, pasitelkiau garsų visumą randamą parodų erdvių architektūroje: nuo balso iki kūno judesių, garsų sklindančių iš meno kūrinių bei atsitiktinio triukšmo. Šiuo būdu gilinausi, kaip neišvengiama garsinė visuma sąlygoja erdvę bei kūnus joje. Tyrime teigiu, jog garsinė visuma bei jos klausymas tokiose aplinkose galimai transformuoja erdvę į išplėstą erdvinę laiko zoną, kurioje sudaromos sąlygos socialiai išreikštam inter-subketyvumui. Taip pat tyrime domiuosi, ar tam tikri kūnai, ypač tie, neretai labiau atskirti baltojo kubo sistemos, naudojant Nirmal Puwar terminą, “įsibrovėliai”, kaip kad pavyzdžiui moterų kūnai, klausant garsinės visumos galerinėse erdvėse gali labiau jaustis kaip namie. Tyrime iš feministinės perspektyvos atlikau fenomenologinę parodų erdvių sukeltų patirčių interpretaciją bei garsinės visumos, patiriamos per moterišką kūną, ritmo analizę.

Sandra Kazlauskaitė, 13.1.91, 2016, daugiakanalė video ir garso instaliacija, nuotrauka iš menininkės archyvo

Ar galima teigti jog tavo tyrimas turi etnometodologiniam tyrimui būdingų elementų, o garsas čia tampa pagrindiniu interpretacijos objektu? Šiuo atveju, etnometodologinį tyrimą matau Clifford Geertz ir kitų simbolinės antropologijos šalininkų kontekste, kurie interpretaciją laikė svarbiausiu metodu, o žmonių kultūrą reikšmių tinklu.

Mano tyrimas daugiausiai paremtas interpretyvizmu ir patyrimine etnografija. Taip pat remiuosi Clifford Geertz „Thick Description“ teorija ir plėsdama žinojimą epistemologiniu požiūriu, savo garsines patirtis laikau išeities tašku. Pavyzdžiui, aš teigiu, kad norint suvokti garsą ir kaip jis paveikia kūnus, tą reikia išgyventi fiziškai erdvėje. Pasitelkdama marksizmo filosofo ir sociologo Henri Lefebvre idėjomis, veikiu kaip feministė, fenomenologė ir ritmo analitikė, atsižvelgiu į skirtingus kūniškus bei aplinkos ritmus, atsirandančius mano patirčių, tiesiogiai susiduriant su pasauliu, metu. Didelę įtaką mano darbui taip pat padarė feminisčių menininkės ir rašytojos Pauline Oliveros ir Ursula Le Guin, teigiančios, jog savo patirtis turime suvokti kaip tiesą. Kaip Le Guin kartą aprašė savo pirmą susitikimą su Oliveros: „Trumpai tylėjome. Tuomet vėl pradėjome kalbėti, nebuvome objektyvios, bet ir nesipykome. Grįžome prie savo idėjų, naudodamos visą intelekto potencialą, ne pusę, kalbant viena su kita, įskaitant klausymą. Pabandėme siūlyti viena kitai savo išgyvenimus. Ne kažką teigiant, bet siūlant“ (There was a short silence. When we started talking again, we didn’t talk objectively, and we didn’t fight. We went back to feeling our ways into ideas, using the whole intellect not half of it, talking to one another, which involves listening. We tried to offer our experience to one another. Not claiming something: offering something)^[1]. Šis jų susitikimas stipriai paveikė mano tyrimo eigą. Kaip kūrėja moters kūne, taip pat pasirinkau ne tvirtinti, bet klausyti, įkūnyti ir kažką pasiūlyti. Tai darau klausydama garsinės visumos bei siūlydama savo patirtį kaip tiesą.

Tavo tyrime taip pat svarbi yra erdvė, kurioje kūriniai pristatomi. Ką manai apie garso meno eksponavimą muziejuje? Ar muziejaus gali būti garso meno konservavimo vieta?

Jau kurį laiką mąstau apie garso archyvavimo ir saugojimo muziejuje klausimą. Tiesą sakant, 2017 m. rudenį kelis mėnesius praleidau Islandijoje, menininkų įkurtame muziejuje The Living Art Museum, kur tyrinėjau muziejaus garso bei video kolekcijas, ieškodama geriausių būdų bei politinio pagrindo kolekcionuoti bei archyvuoti laikišką meną. Man buvo įdomu, kada garso menas tampa meno kūriniu ir ar šią ribą įmanoma nustatyti. Ar kūrinio gyvenimas nutrūksta, kai jis tampa įrašu? Kokias formas archyvinamas garso menas dar gali įgauti? Ar garsas sensta ir nyksta? Tai tema, kelianti tiek praktinius, tiek konceptualius ir abstrakčius klausimus, ypač mąstant apie medijos santykį su laiku ir erdve taip pat fizinę bei institucinę aplinką – ar garso menas konservuotinas ir „įrėmintinas“. Norėčiau galvoti, jog garsas nėra statiškas, net ir įrašytas ar kitaip įamžintas, jis toliau kinta ir transformuojasi su laiku. Manau, jog ši medija nusipelno laiko ir erdvės muziejuje, kaip ir bet kuri kita meno forma, tačiau, kaip jau minėjau, audiovizualinė ekspozicija yra problemiškas klausimas.

Kokia yra garso meno vieta šiuolaikinio meno kontekste tavo manymu?

Garso menas be abejonės tapo viena pagrindinių praėjusio dešimtmečio meno formų. Anot garso teoretiko ir istoriko Jonathan Sterne, mes jau išgyvenome „garsinį pokytį”. Galime teigti, jog garso menas yra pripažintas instituciniu bei meno rinkos požiūriu. Tačiau, tiesą sakant, nesu didelė termino gerbėja. Šiuo klausimu pritariu medijų istorikui Douglas Kahn, garsines meno formas vadinančiui „garsu mene” (ang. Sound in the arts). Manau, jog šis specifinis terminas tam tikra prasme institucionalizuoja garsą, paversdamas jį labiau tinkamu rinkai, o garsinius eksperimentus – mainams bei prekybai. Per daug institucionalizuodami garsą rizikuojame riboti bei kontroliuoti eksperimentus, kurie yra jo pagrindas. Garsas visuomet vaidino tam tikrą anarchinį vaidmenį mene, tikiu, jog taip ir turėtų likti. Taip pat mane neramina, jog šiandien konstruojamas garso meno pasakojimas yra ypač vyriškas. Vis girdime apie svarbius vyrus kūrėjus, tačiau ignoruojame moteris, queer menininkus, stipriai prisidėjusius prie garso meno evoliucijos. Šiuo metu kaip tik rašau skyrių publikacijai, kuriame kalbu apie šį trūkumą bei aptariu garso meno istoriją apžvelgdama garso menininkių praktikas.

Sandra Kazlauskaitė, Oazė, 2016, daugiakanalė garso ir vaizdo instaliacija, nuotrauka iš menininkės archyvo

2011 metais inicijavai internetinį projektą UNMUTE, kurio metu skirtingų disciplinų menininkai buvo kviečiami eksperimentuoti bei kolaboruoti su garso ir vaizdo kūrėjais, kurti darbus tam tikromis temomis. Papasakok daugiau apie šį projektą, ko juo siekei?

UNMUTE yra kuratorinis projektas, kuriuo siekiau tyrinėti tarpdicipliniškumą ir kolaboravimą kūryboje bei audiovizualinės sinkrezės idėją. Projekte klausiama, kas nutinka, kai sujungiame skirtingų, nebūtinai tiesiogiai bendradarbiaujančių, menininkų sukurtus vaizdus ir garsus ir juos pateikiame kaip bendrą kūrinį vienoje patyriminėje erdvėje? Kokią audiovizualinę kalbą bei naujas prasmes suteikia minėtas metodas? Eksperimentas didele dalimi buvo įkvėptas Michel Choin tekstų apie ryšius tarp garso ir vaizdo bei jo praktikos kuriant garsą filmams. Projekto idėja buvo suburti garso bei vizualiuosius menininkus ir per jų disciplinas, ar tai būtų fotografija, kinas, eksperimentinė muzika, tyrinėti įvairias temas, menininkams suteikiant kitokią kūrybinę patirtį. Kai vienoje virtualioje erdvėje sujungiamos dvi disciplinos, suformuodamos sinkrezę, rezultatas tampa paremtas atsitiktinumais ir eksperimentu. Kaip Wassily Kandinsky, Mary Ellen Bute ir kiti, ne kartą teigiau jog vizualus menas niekada nėra grynai vizualus, bet visuomet audiovizualus. Mano susidomėjimas audiovizualinėmis praktikomis didėjo nuo UNMUTE projekto pradžios, o šiuo metu tai mano pagrindinis tyrimų laukas.

Kūryboje dažnai naudoji garsovaizdžius įrašytus skirtingose geografinėse vietose (Islandijoje, apleistose sovietinėse urbanistinėse lokacijose). Kiek tavo manymu, vietos garsiniai parametrai veikia ir formuoja mus?

Garsovaizdžių įrašymas bei įrašų rinkimas visuomet buvo esminė mano kūrybinės bei akademinės praktikų dalis. Tyrinėjau skirtingų, politiškai ir ekologiškai pažeidžiamų vietovių garsovaizdžius. Kūriau vizualines partitūras įvairioms vietovėms ir erdvėms, įskaitant Islandiją ir sovietinius architektūros monumentus. Vystant garsovaizdžius, įkvėpimo semiuosi kitų menininkų ir ekologų kaip Maryanne Amacher, Pauline Oliveros ir Hildegard Westerkamp kūryboje. Šios menininkės savais būdais palietė garsovaizdžio idėją, ar tai būtų gilaus klausymosi praktikos, įsivaizduojant garsovaizdžius ar naudojantis kūnais kaip įrašymo įrenginiais, norint daugiau sužinoti apie mūsų gyvenamąsias aplinkas. Tikiu, jog pastarosios stipriai veikia ir formuoja mus kaip socialines ir politines būtybes bei teikia informaciją apie pasaulį. Įkvėpta eksperimentinės muzikos kompozitorės ir feministės Pauline Oliveros, esu socialinio klausymosi šalininkė ir tikiu, jog aplinkos klausymas ne tik informuoja ir formuoja mus, bet plečia garsinio pasaulio erdvėlaikį. Kitaip tariant, esame ne tik suvokėjai, bet ir garsinio pasaulio kūrėjai. Tuo pačiu, svarbu pastebėti, jog klausymo praktikos stipriai priklauso nuo galios santykių ir klausytojo valios. Turiu galvoje, jog garsovaizdžiai gali įtraukti mus bei praturtinti, bet tuo pačiu gali kontroliuoti ir slėgti. Vietos, kuriose esama, pavyzdžiui, karinės pramonės garsų, gali stipriai veikti klausytojo sveikatą, sužeisti ir riboti veiksnumą.

Sandra Kazlauskaitė, Oro uostas, 2016, daugiakanalė garso ir vaizdo instaliacija, St. James Hatchman galerija, Londonas, nuotrauka iš menininkės archyvo

Kiek garsas gali būti politiškas?

Kaip ir bet kas kitas, garsas visuomet politiškas. Garsai, kuriuos skleidžiame ir priimame visuomet yra formuojami tam tikrų politinių, socialinių bei kultūrinių kodų. Leonardo Music Journal leidime, skirtame garso meno politikai, publikavau straipsnį, kuriame gilinausi į politinį postsovietinio pasaulio garsovaizdžių aspektą. Savo tyrime aptariu garso ir garsovaizdžių temą lyčių klausimu bei kaip galios pasiskirstymas, veiksnumas ir nelygybė yra veikiami akustinių aplinkų, mano atveju, meno institucijų. Garso politiškumas taip pat gali įgauti labai konkrečias, materialias formas. Pavyzdžiui, garsas gali būti naudojamas kaip ginklas ir kaip pasipriešinimo įrankis. Tarkim paskutiniai neramumai Artimuosiuose Rytuose, Okupuokime judėjimo iškilimas, maištai Europoje ir Amerikoje ar protestai prieš Trumpą… Minių sukeltas garsas ir triukšmas, giedojimas, žygiavimas, laužymas tampa būdu kolektyvinei politinei pozicijai sustiprinti. Taigi garsas gali būti tyrinėjamas per darbo, nelygybės, galios santykių klausimus, jis taip pat gali tapti išeities tašku mąstant apie šias problemas tarpdisciplininiu požiūriu.

Video darbe „What Happens When Something Happens“ (http://thedeepsplash.com ) pasakoji apie vaikystės prisiminimus, santykį su garsine aplinka. Ar manai jog garsas gali būti taip vadinamos kolektyvinės pasąmonės dalimi?

Pirmiausia, daugelis mano prisiminimų yra garsiniai ir tik ilgainiui tampa vizualūs. Netyrinėjau garso psichoanalitiniu požiūriu, tačiau norėčiau tikėti, kaip jau minėjau kalbėdama apie garsovaizdžius, jog garsas, patiriamas tiek sąmoningai, tiek pasąmoningai, mus formuoja psichologiškai, socialiai ir politiškai. Esu stipriai prisirišusi prie garsų su kuriais užaugau – iš radijo sklindančių tam tikrų garsų, tėvų leidžiamų lietuviškų ir rusiškų pasakų įrašų, balsų skambančių kaiminystėje, kurioje užaugau, šalimais tekančios upės, senyvų žmonių, ilgas valandas leisdavusių ant suoliukų netoli mano buto, pokalbių, centrinės parduotuvės ar valgį ruošiančios mamos garsų – visi šie garsai vis dar yra man svarbūs ir veikia mano santykį su pasauliu. Nesu tikra, kiek šios individualios garsinės patirtys gali būti bendros, tačiau, apskritai, kolektyvinis garso patyrimas, politiniu ir istoriniu atžvilgiu, turėtų būti tyrinėjamas ateityje. Tikiu, jog kolektyvinė garso patirtis nulemta bendros istorijos veikia bendruomenės formavimąsi bei jos tapatybę.

Sandra Kazlauskaitė, Vizualios partitūros

Kokias matai sąsajas tarp garso ir atminties konstravimo?

Norėčiau teigti, kad garsas ir atmintis veikia vienas kitą skirtingais būdais. Sutinku su rašytojo Sean Street mintimi, jog garsinė atmintis gali atrakinti jusles; neabejotinai pagerinti mūsų regimąjį ir apčiuopiamą vietų ir įvykių suvokimą. Garsinė medija, kaip kad fonograma, radijas, kasetė ar CD stipriai formuoja klausytojų garsinę atmintį. Užaugau nuolat klausydama radijo, įrašinėdama programas, balsus bei triukšmą į kasetes. Ieškodama medžiagos garsiniams performansams, kartais grįžtu prie jų ir akimirksniu jaučiuosi sugrįžusi į tam tikrus erdvėlaikio momentus, kurių metu įvyko įrašymo veiksmas. Kittler, Ernst ir kiti medijų teoretikai nagrinėję medijų daromą poveikį žmogaus gebėjimui saugoti atmintį teigė, jog garso įrašymo priemonė surenka nepertraukiamą, ką Kittler vadina, „tikrovę”, ir visą, kas su ja susiję, įskaitant triukšmą ir trukdžius, tačiau tuo pačiu tai riboja mūsų gebėjimą mąstyti ir įsivaizduoti. Nors iš dalies sutinku, jog visuomet esame veikiami mediatoriaus, taip pat tikiu, jog kūnai yra pajėgesni už mašinas bei geba saugoti garsinę atmintį daugiau ir plačiau nei įrašymo priemonės. Garsai pasiekia ir įsiskverbia į mus įvairiais būdais, žmogus surenka ir išanalizuoja viską.

Kuo dabar gyveni ir kokių turi ateities planų?

Šiuo metu baiginėju doktorantūros tyrimą, kurį tikiuosi priduoti šių metų vasarą. Taip pat rašau skyrių knygai The Bloomsbury Handbook of Sound Art apie feministinę garso filosofiją, kuri turėtų pasirodyti 2019 metais. Birželį keliausiu į Art Villa Garikula, Gruzijoje, ten kartu su kitais tyrėjais vykdysime tarpdisciplininį projektą „Tracing Displacement”, kuriame per kolektyvinę daugia-disciplininę praktiką gilinsimės į su priverstine migracija susijusius klausimus. Lapkritį su kolegomis organizuojame November FIlm festivalį Londone, Close-Up kino teatre, skirtą eksperimentiniam kinui bei menininkų video darbams. Kalbant apie mano kūrybinę praktiką, šiuo metu kuriu vizualines partitūras, jas kartu su įrašais planuoju publikuoti knygos formatu. Taip pat dirbu ties keliomis eksperimentinėmis radijo programomis skirtoms resonance.fm. Vasarą planuoju laiko skirti konceptualiam muzikiniam albumui bei pradėsiu naują praktinį tyrimą „Klausant postsovietinių namų”, kurį tikiuosi tęsti podoktorantūroje. Šiuo metu esu Nidos meno kolonijoje, leidžiu dienas skaitykloje, vaikščiodama ir įrašinėdama garsus bei stengiuosi užbaigti doktorantūros darbą.

Ačiū, Sandra, už pokalbį.

^[1] Ursula K. Le Guin, Dreams Must Explain Themselves: The Selected Non-Fiction of Ursula K. Le Guin (Hachette UK, 2018).

Sandra Kazlauskaitė, Vizualios partitūros

Iliustracija viršuje: Sandra Kazlauskaite, performansas renginyje Apologies in Advance #2, IKLECTIK Arts Lab, 2017, Londonas, nuotrauka iš menininkės archyvo