Kęstučio Zapkaus paroda „Tapybos esmės paieška“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune

Iki liepos 9 dienos galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veikia menininko Kęstučio Zapkaus paroda „Tapybos esmės paieška“.

Parodai atrinkta 2010–2022-aisiais sukurtų kūrinių kolekcija – labiausiai reprezentuojanti to laikotarpio kūrybinius užmojus. Šį ciklą pavadinčiau savo vėlyvąja tapyba – ji tęsiasi, keičiasi ir sugrįžta. Tikiu ypatinga tapybos svarba žmonijos istorijos sampratai ir žmogaus savivokai. Tapybos evoliucija prasidėjo olose. Pirmųjų piešinių atsiradimą grindžiame teorija, kad jie buvo kuriami ne tik kaip medžioklės dokumentacija, bet ir ritualiniu, magiškuoju tikslu – siekiant užburti medžiojamus gyvulius. Nebeegzistuojančių gyvūnų atvaizdai atspindi to laiko medžioklės netobulumą ir maisto trūkumą. Piešiniai, savotiški istorijos metraščiai, suvaidino svarbų vaidmenį perteikiant tų laikų gyvenimą, žmogaus būsenas. Egipto šventyklų piešiniuose kanoninė vaizdų kalba vystėsi per naratyvo simbolius fiksuodama vietas, daiktus, tikėjimus, žmones. Graikijoje, ankstyvosios Krikščionybės ar Renesanso epochose kūriniuose vaizdavimas prasiplėtė iki emocinio, monumentalaus religinių, figūrinių ir ornamentinių motyvų stilizacijos, filosofinio naratyvo. Tikslesnio atvaizdo atkūrimo beieškant atėjo laikas, kai „vaizdų gaudymus“ sėkmingai perėmė fotografija. Tapybai teko reikštis įvairesniais būdais ir siekti kitokių tikslų – perduoti emocijas, jausmus, psichologiškumą bei kritikos, teorijų, politikos ir kitokias simbolines reprezentacijas.

Nebeįžvelgiant evoliucijos galimybių, visuomenėje pasigirdo kalbos apie „tapybos mirtį“. Man asmeniškai tapyba liko neišsižadėtas siekis. Viliojo perspektyvi galimybė kurti abstraktų meną naudojantis tik vizualiais elementais, tokį pat komplikuotą ir turtingą, kaip Renesanso vaizdinėje kultūroje, tokiu būdu išlaikant ir tęsiant aukštosios tapybos evoliuciją. Tapybos reikšmė žmonijos vertybių sampratoje – neabejotinai turtingas mokslinis palikimas. Tarp žmonių egzistuojanti „socialinė sutartis“ priskiria nepaprastą svarbą kultūros reiškiniams – menams – iš ten auga žmogaus kilnumo, išmintingumo ir savigarbos idėjos. Tai išskiria žmoniją iš gyvūnų pasaulio, tai yra svarbiau nei istorijos, ekonomikos ir karo mokslai. Kaip muzikoje ekspresiją galima sukurti garsų kalba, taip mano siekis yra kurti ekspresiją vizualiais elementais, tapybinėmis užuominomis. Vaizdinės kalbos išraiškos elementai slypi spalviniuose deriniuose, šviesos, judesio, potėpio, gesto, erdvių technologijose. Tai matome Rembranto, Van Gogo, Sutino, Mondriano tapybinės formos deformacijose. Siekiu „kalbėti“ šiais elementais, ženklinimais.

Vizualioje raiškoje komplikuotumas, daugialypiškumas, simultaniškumas man yra labai svarbūs ne tik iš intelektualiosios, bet ir iš emocinės pusės (dėl karo patirties vaikystėje, įtakojusios mąstysenos sudėtingumą). Pavyzdį matau Siksto koplyčios lubose, kur tūkstančiai veidų, natiurmortų, debesų ir mitų sukūrė formų junginį, prilygstantį simfoniniam veikalui. Man labai svarbu, kad vizualioje kalboje išliktų jausmo užuomina. Tapyboje siekiu tvarkos tarp daugelio aktyvių elementų. Jie įkvėpti kompozicinių muzikos idėjų, dabartinio pasaulio informacinio pertekliaus ir globalizmo. Kūrinio dvasios esmė yra vaizdas, naratyvinis pradas lieka antraeiliu.

Taip formavosi mano kūryba. Visiškai abstrakti, sakyčiau, komplikuota, pilna užuominų, ekspresyvi, įkūnijanti pergyvenimus, pajausta per struktūras, kuriama suvaldant daugybę detalių.
Taigi, ką per menininko išreikštas nuostatas, „pareiškimus“ pamato žiūrovas ir kuo jis gali pasidžiaugti? Juk dažnai progreso ar evoliucijos reikalai mene jam nėra aktualūs. Ar menininko gebėjimas iš anksto nuspėti ir kurti būsimos kultūros dalį, dažnai ne taikliais estetiniais svarstymais, frustruoja žmogų, išsiilgusį mene pažįstamų vaizdų, bet jų negaunantį?
Menas, kad būtų prieinamas ir suvokiamas, turi atitikti laikmetį, be to, reikalauja pakankamo žiūrinčiojo išprusimo, kaip ir kiti šių dienų mokslai. Šiandieninis menas, muzika, mokslas turi atsispindėti šių laikų tikrovės reiškiniuose.

Tekstas: Kęstutis Zapkus

Fotografijos: Airida Rekštytė / Galerija „Meno parkas”