Kęstučio Vasiliūno grafikos paroda „Memento Mori“ VDA „Titanike“

Sausio 5 d., 17 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, I aukštas) atidaroma Kęstučio Vasiliūno personalinė grafikos paroda „Memento Mori“.

Kęstučio Vasiliūno paveikslinis Ekleziastas

„Prisimink Mirtį, kai tu miegi, nes Mirties Angelas niekada nemiega.

Prisimink Mirtį, kai tu keliesi ryto saulėje, nes galėjai pasilikti tamsybėse.

Prisimink Mirtį, kai tu dirbi, nes gal tai tavo paskutinis darbas.

Prisimink Mirtį, kai tu ilsiesi, nes Mirties Angelas niekada nesiilsi.

Prisimink Mirtį, kai tu stovi prie Mirties Vartų, nes už jų yra Gyvenimas.

Prisimink Mirtį, nes tu esi nemirtingas. “ (Kęstutis Vasiliūnas)

     Memento Mori! Pakalbėkime apie mirtį, nebijokime apie tai pasikalbėti. Bijome, nepatogu, nemalonu, užsimiršome savo tuštybėse paskendusioje kasdienybėje?

Kęstutis Vasiliūnas nebijo kalbėti apie mirtį, nebijo kalbėti, paversdamas ją įpaveikslinta ikona, atpažįstamu, nuo XV a. pasikartojančiai vaizduojamu Danse Macabre pavidalu arba pakviesdamas sudalyvauti ne iškart arba iškart, perskaitomose alegorijose.

Menininkas savo ekspresyviuose, „sunkiuose“, dažnai nepatogias temas preparuojančiuose darbuose, kurie yra taip nutolę nuo godaus hedonizmo, vartotojiškumo ir saviapgaulios idilės, kalba apie būtį, egzistenciją, operuoja bendražmogiška išmintimi, priverčia stabtelėti ir susimąstyti, „sau pasicituoti“ Biblijos išmintį, gyventi kasdienį gyvenimą, suvokiant, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, kad užmigdami mes tarsi numirštame, o atsibudę pamirštame padėkoti Pasauliui, Dievui už dar vieną dieną, dar vieną galimybę nugyventi ją ne tuščiai, kažką suvokiant, pakeičiant arba padarant savo pasaulėlį, pasaulį nors kiek vertesnį, žmogiškesnį bei tobulesnį.

     „Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangum. Yra laikas gimti ir mirti, laikas sodinti ir rauti, yra laikas verkti ir juoktis, laikas gedėti ir šokti. Yra laikas mėtyti akmenis ir juos surinkti, laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apsikabinimų. Yra laikas įgyti ir prarasti, laikas laikyti ir išmesti. Yra laikas mylėti ir nekęsti, laikas karui ir taikai, Visi eina ten pat, visi esti iš dulkių ir dulkėmis vėl pavirsta…“ (Ekleziastas, III dalis).

Šios citatos iš Biblijos, Senojo Testamento, Ekleziasto III-iosios dalies, nusako visa, ką Kęstutis Vasiliūnas aktualiai vizualizuoja, tiesiog „įpaveikslina“. Ekleziasto išmintį ne iliustruoja, o naudodamas ikonografines, artefaktines vaizdines replikas iš žymiųjų kūrėjų paveikslų, paverčia vaizdiniu, šiuolaikinėmis alegorijomis. Tai ir Giotto, Diureris, Dega, ir kitos, jau labai šiuolaikinės vizualikos ikonos, mūsų nusivartojusios visuomenės ženklai bei „prekių ženklai“. Gaunasi gana keistas, bet įtikinantis stilistinis derinys, toks, tarsi Egzistencionalistinis Pop Art…

Pasitelkdamas klasikines citatas, jungdamas jas vienoje plokštumoje su kasdienės vizualikos klišių grafiniais vaizdiniais, Kęstutis Vasiliūnas sukuria tik sau būdingos ikonografijos alegorijas, priverčiančias atsigrįžti į tai, kas vyksta aplinkui, ką turėtumėme matyti, bet nuo ko baimingai nusigręžiame, bijodami savo laikinumo, bijodami savo arba savos „civilizacijos“ gęstančių blėnių, mirties, bijodami karo, kulkos ir išdavystės.

Jėzus Kristus, nešantis sunkią kryžiaus naštą tarp geltonųjų New York taksi, Jėzus, bučiuojamas Judo ir dar eilė už jojo tokių pačių, Šv. Jono Krikštytojo galva, kažkada nusiritusi Judėjoje, besiilsinti karo apsėstoje Sirijoje, ir dar daug tokių galvų oranžiniais mirtininko marškiniais, staiga „nušvitęs“ Jėzus-Buda Paryžiaus knaipėje ant sienos, šalia frustruojančios absento gėrėjos, vienodai dūlantys turtuoliai ir vargetos, vienodai nuvystančios gėlės ir vis pasibaigiančios, mirtinai nuodingos „Marllboro“ cigaretės. Vaizdai iš mūsų kasdienybės, vaizdai, nuo kurių bėgame, prieš kuriuos užsimerkiame ir prisiekinėjame, kad niekada nieko neišduosime.

Kas yra nesutikęs pavargusio Jėzaus? Gal ir sutiko, tik jo nepastebėjo. Aš mačiau kažkada Vienoje, prie Operos teatro, tokį pavidalą: apsiaustas, kryžius ir pamokslas kažkam nenutylančiame automobilių gaudesyje. Ar išklausiau to pamokslo? Ne, nuėjau savais kelias, gūžtelėjusi pečiais, matyt, pagalvojusi, kad labai jau trenktas tas keistuolis, įgavęs Jėzaus pavidalą.

Kęstučio Vasiliūno estampai – ne tik kupini „persiklojančių prasmių“, metaforų bei alegorijų, jie pakankamai sudėtingi ir techniniu požiūriu. Didžiausio formato drobėje, kartais ir popieriuje atspausti darbai yra sutverti koliažiniu principu, kai medžio klišės viena po kitos gula plokštumoje tarsi „beorėje erdvėje“, kiekvieną kartą kitaip, atgydamos įvairuojančiomis spalvomis, kintančiu figūrų ritmu. Kęstutis, gerai pažinęs tiek klasikines europietiškas medžio raižybos technikas bei galimybes, tiek nemažai praktikos įgavęs ir Rytų tradicinėse medžio raižybos dirbtuvėse, visiškai nesibodi taikyti ne „diurerišką“, o kinietišką medžio raižybos techniką, brūkšnys po brūkšnio atakuodamas paviršių vertikaliais, ekvilibristiškais rėžiais bei punktyrais.

Laiko tėkmė, laiko negrįžtamumas kapsi savadarbėse Kęstučio klepsidrose, kiekvienas lašas gali būti paskutinis, bet gal tai ne pabaiga? Memento Mori.

Parodos kuratorė: Dr. Vaidilutė Brazauskaitė-L.

Paroda veiks iki sausio 29 d.

Iliustracijoje: Kęstutis Vasiliūnas, Degas Absinthe Drinker, 2015