Kęstučio Svirnelio paroda „Aparatas“ galerijos „Meno parkas“ filiale Diuseldorfe

Spalio 5 d. (penktadienį) 19 val., galerijos „Meno parkas“ filiale Diuseldorfe (Dorotheenstrasse 22, Diuseldorfas, DE) vyks Kęstučio Svirnelio parodos „Aparatas“ atidarymas.

Kęstutis Svirnelis (g. 1976) yra lietuvis, gyvenantis Vokietijoje ir Lietuvoje. Kaip menininkas dirba visame pasaulyje: savo kūrybą eksponuoja ne tik Vokietijoje ir Lietuvoje, bet ir Anglijoje, Austrijoje, Turkijoje, Pietų Korėjoje, Lenkijoje ir JAV . Jam kaip žmogui, dėl savo kultūrinės prizmės, nesunkiai su pagarba pavyksta prisileisti kitas kultūras. O kaip sutelkto žvilgsnio menininkui pavyksta ištirti tai, kas „sava“ ir kas „svetima“ – visas viršūnes, paviršutiniškumus bei prarajas ir tyrimų rezultatui suteikti meninę išraišką. Tik aš savęs klausiu, kas yra „sava“ ir kas yra „svetima“ lietuviui menininkui, gyvenančiam Štutgarte, kuris jam tapo tikrai savas ir kurio lietuviškoje sieloje jau aiškiai regėti švabiški atspalviai? Nes Svirnelis, kaip ir daugelis ilgai gyvenančių ar gyvenusių užsienyje žmonių, tam tikra prasme yra svetimi ir čia, ir ten. Jis gyvena „tarp“. Tarp savo tėvynės, kurią paliko daugiau nei prieš dešimtmetį, ir Štutgarto, aplink kurį šiuo metu sukasi ne tik jo meninė veikla. Šis buvimas „tarp“ menininkui leidžia matyti viską tam tikru kampu ir sakyti tik jam būdingu būdu, tuo pat metu gerbti ir kritikuoti, mylėti ir atmesti. Galima būtų sakyti, jog šis buvimas „tarp“ jam suteikia tam tikrą laisvę, kurios jis niekur daugiau nebūtų įgijęs.

„Kas iš tiesų yra laisvė? – kartą besikalbant apie jo meną paklausė Svirnelis, – Bendra sąvoka, – filosofavo toliau, – taip, kaip ji vartojama, iš tikrųjų neturi nieko bendra su laisve…“ Būtent šioje skirtyje, kuri akivaizdžiai turi daug ką bendra su pirmiau minėta skirtimi tarp „savo“ ir „svetimo“, sklando Svirnelio mintys – erdvėje tarp bendros idėjos ir konkrečios formos. Šioje pereinamojoje būsenoje jis ieško formų ir kuria meno kūrinius, kuriuos stebėdami negalime apsispręsti – juoktis, o gal geriau verkti. Kaip pats sako, jo menas yra asmeninio požiūrio į pasaulį ir laiko dvasią išraiška: „Aš kuriu absurdiškus objektus absurdiškam pasauliui.

Šios „laisvės“ įtakotu principu savo kūriniuose Svirnelis dažnai sugrįžta prie esminių temų: vartotojiškumo, karo, menininkų gyvenimo, ribų nebuvimo, apribojimų, kapitalizmo ir socializmo. Jis kuria videofilmus ir performansus, pripučiamus objektus, mechanines judančias ar nejudančias konstrukcijas bei instaliacijas, kurioms būtinas žiūrovo dalyvavimas. Taip pat įgyvendina žemės meno projektus ir dirba drauge su kitais menininkais ar menininkų grupėmis. Svirnelio menas yra įvairiapusis ir įvairialypis, tačiau visuomet galima atpažinti savitą jo braižą, skvarbų žvilgsnį ir humorą, kuris visada turi ir rimtumo atspalvį. Absurde jis ieško tiesos, tačiau Svirnelio tiesa dažniausiai glūdi už objekto ribų. Jo tiesos ir pasaulėžiūros struktūra išryškėja tik perpratus instalitatyvinį išdėstymą, ir tik tada, kai suvoki visumą, ji tau atsiskleidžia. Savo darbais Svirnelis atskleidžia, kaip skirtingi dalykai gali būti sujungti draugėn, išryškina judėjimą bei kaitą, o, naudodamas instaliacijas, žiūrovus nuolat priverčia konfrontuoti su savimi ir savitu pasaulio matymu. Kad ir kokios sunkios bei skaudžios būtų jo temos, menininkas visuomet sugeba krizendamas pasprukti nuo jų. Būtent tai Svirnelio kūrybą daro tokią patrauklią: ji ir žavi, ir gili, ir kritiška, ir mąsli, ir pilna humoro. Visai kaip ir pats kūrėjas.

Florian Härle

Iš vokiečių k. vertė Jurgita Ludavičienė. Informacija iš LDS puslapio

Parodą organizuoja: „Meno parkas“

Partneris: „gleixnerart“