Kęstučio Grigaliūno paroda „Pokaris, 1946“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Iki rugsėjo 30 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veikė Kęstučio Grigaliūno paroda „Pokaris, 1946“.

Kaip gilintis į praeitį, kuri nenutiko mano šeimai ir artimiems giminaičiams, tačiau nepažįstamiesiems yra liūdna jų šaknų dalis ar buvo tragiška realių asmenų patirtis? Kaip apčiuopti savyje kolektyvinės traumos, su kuria nejaučiu tiesioginio ryšio, pėdsaką? Kaip domėtis būtuoju laiku, kuris nepasikeis, kai priešakyje yra su klimato kaita ar karo nerimu susijusi neišvengiamų iššūkių kupina ateitis, kurią gali pakeisti veiksmai dabartyje? 

Bandydama atsakyti šiuos klausimus, randu rašytojo ir filosofo George Santayana žodžius – „Tie, kas negali atsiminti praeities, yra pasmerkti ją kartoti“. Šiuo požiūriu nesudėtinga prisiminti bent kelis tragiškus, tačiau pasikartojusius istorijos pavyzdžius, kurių liudininke nenorėčiau tapti, ir akimirką empatiškai apgailestauju, kad toks tiesioginis vaidmuo kažkam teko praeityje (ar net dabar). Deja, vaizduotėje tie „kažkas“ yra abstrakčios, dažniausiai skaičių pavidalo būtybės, į kurias orientuoti jausmai išblėsta dėmesiui nukrypus į kasdienius rūpesčius. Tokį santykį su masinių tragedijų įvykiais romane „Juodasis obeliskas“ vokiečių rašytojas Erichas Marija Remarkas apibendrina svarstymu, kad „pavienė mirtis visada yra tikra mirtis, o dviejų milijonų – tik statistika“.

Statistiką iki pavienių individų suasmenina menininkas Kęstutis Grigaliūnas, kuris nuo 2008 metų vykdo meninį tyrimą apie praėjusiame amžiuje sovietų represinių struktūrų suimtus asmenis. Suskaidytą į atskirus parodų ir/ar leidinių projektus tyrimą įvairiais pavadinimais menininkas periodiškai pristato visuomenei, paviešindamas represuotų asmenų atvaizdus iš baudžiamųjų bylų Lietuvos ypatingajame archyve. Šiuo būdu iš bendravardiklio represuoti asmenys tampa Jonu, Ignu, kitais. Parodoje „Pokaris, 1946“ Grigaliūnas instaliuoja medines, karstus primenančias dėžutes, kurios primena veidų pilnas masinių kapaviečių vietas su alfabetine tvarka susisteminta kortelių gausybe. Tačiau kiekviena jų represuotus asmenis identifikuoja portretinėmis fotografijomis ir trumpomis biografijos. Todėl pakanka įsitraukiant į parodą išsitraukti iš dėžutės vieną kortelę, kad akys susidurtų su tikra mirtimi. 

Parodos interaktyvumas sąlygoja, kad žiūrovas skatinamas ilgiau „pabūti“ šiame istorijos etape, ir tai jį paveikia stipriau, negu prieš akis keistųsi katastrofas iliustruojanti vaizdų ruletė. Rašytoja Susan Sontag knygoje „Apie kitų skausmą“ yra svarsčiusi, kad būtent kartojami karo vaizdai žiūrovams sukuria įvykio nejautrą. Panašiai menininkas Andy Warholas „Mirties ir nelaimių“ ciklu kritikavo nelaimingų nutikimų tiražavimą žiniasklaidoje, kuris sumenkina žinios poveikį. Tokį požiūrį gali iliustruoti buitiškas pavyzdys, kad kartojamas bjaurus įprotis – rūkymo, alkoholio ar narkotikų vartojimo – sunaikina ar bent sumažina baimę, kad daug sykių kartotas veiksmas ilgainiui padarys žalingą poveikį organizmui. Todėl parodoje sudėlioti partizaninio gyvenimo ir Sibiro tremties vaizdų „koliažai“, kurie kartojami be asmenų identifikacinių dėmenų, amortizuoja apžvelgiamo laikotarpio tikrovės suvokimą. Tačiau tuo pat metu paryškina kontrastą su paveikiomis asmenis identifikuojančiomis kortelėmis. Žvelgiant į konkrečių asmenų atvaizdus su trumpomis biografijomis, vyksta įsitraukimas, kuris provokuoja įvairių jausmų – gailesčio, baimės, liūdesio ar net kaltės – apraiškas. Reaguodami į konkretaus asmens patirtį – sušaudytas, dingęs be žinios – priartėjame prie dalyvavimo įvykiuose patirties.

Represuoti asmenys, net su emocijas provokuojančiais atvaizdais, visgi yra nepažinūs istorijos veikėjai iš anapus. Tokį įspūdį parodoje sustiprina kartotekinėse kortelėse telpančios biografijos, kurios represuoto asmens gyvenimo istoriją susiaurina iki aprašymo su gimimo vieta, tėvavardžiu, eitomis pareigomis ir keliomis dėl skirtingų priežasčių reikšmingomis datomis. Atsižvelgiant į prancūzų filosofo Jacques Derrida svarstymus apie archyvų panašumą su represijų mechanizmais žmogaus psichikoje, kuriuos autorius parėmė Sigmundo Freudo psichoanalize, abiem atvejais tam tikri prisiminimai yra išstumiami iš sąmoningumo suvokimo ir pamirštami. Tad Grigaliūno pastanga kartotekos kortelėmis perteikti archyvo įspūdį parodoje turėtų paaštrinti žiūrovo patiriamus jausmus ir generuojamas mintis, regint pavyzdžius, kaip naikinama ir pražūtingai užmarščiai pasmerkiama pavienio asmens istorija.

Bandydama atsakyti į pradžioje sau iškeltus klausimus ir atliepdama savo jausmus, kurie kilo rašant šį tekstą, prisiminiau kažkada sukrėtusį anglų rašytojo ir scenaristo Ian McEwan romaną „Atpirkimas“ apie meilę, karą ir kaltę. Pastarojo pagrindinė veikėja Brioni knygos pabaigoje atskleidžia mintimis kūrusi scenarijus savo žuvusiems artimiesiems, kad bent jos vaizduotėje jie patirtų tai, kas iš jų buvo atimta mirties. Tokia išeiga suponuoja minties eksperimento metodą, kuris galėtų dar ilgiau prikaustyti dėmesį prie konkretaus, nors asmeniškai ir nenutikusio, istorinio įvykio, idant jį pavyktų pajusti paveikiai. Tokį metodą galima išbandyti ir šioje parodoje – išsiimti korteles, jas žiūrėti, išsirinkti atsitiktinį, o galbūt konkrečiai sudominusį asmenį ar kelis ir sukurti mintyse pasakojimą, koks galėjo būti to žmogaus gyvenimas kitokiame pasaulyje. Arba galima pastatyti kortelę ant lentynėlės ir pamedituoti, mąstant apie skirtingų laiko gijų susikirtimo taškus. Pavyzdžiui, kaip žmogaus nuotraukoje patirtis pakeitė pasaulį, kuriame esate jūs?

Galbūt istoriją atsimindami ne per ją iliustruojančią ar naratyvinę perspektyvą, o ieškodami būdų, kaip patirti praeitį, turėsime (dar) stipresnę motyvaciją nekartoti būtojo laiko tragedijų ir gebėsime pasirinkti veiksmus dabartyje, kurie pakreips ateitį geresne linkme. 

Tekstas: Monika Valatkaitė 

Fotografijos: Kęstutis Grigaliūnas