Kęstučio Grigaliūno instaliacija „Apie MEILĘ“ Lietuvos kultūros centre Varšuvoje

2015 m. birželio 3 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
grigaliunas_varsuva

Birželio 8 d. 18 val. Lietuvos kultūros centre Varšuvoje (al. Ujazdowskie 12, Varšuva, Lenkija) atidaroma Kęstučio Grigaliūno instaliacija „Apie MEILĘ“.

„Ši instaliacija yra „apie MEILĘ“. Nes MEILĖ yra aktyvi žmogaus sielos galia, kuri riša jį su kitais. Šis tarpasmeninis ryšys yra pats stipriausias žmogaus siekis. Tai pagrindinė jėga ir aistra, kurios išlaiko žmonių giminės, šeimos ir visuomenės vienybę. MEILĖ yra davimas. Ką gali vienas žmogus duoti kitam? Jis gali atiduoti save, vertingiausia ką turi, atiduoti savo gyvenimą…

Projektas pristato – 130 biografijų, 130 mirties nuosprendžių, 27 portretus, 112 pirštų atspaudus, 747 veidus žmonių, kurie MYLĖJO. Kiekvienas jų buvo unikalus, kiekvienam buvo duotas tik vienas gyvenimas, su viltimis, džiaugsmais, nusivylimais, liūdesiu, su Meilės siekimu ir vienišumo bei nebūties siaubu.“ Laisvydė Šalčiūtė

45 m. prieš Kristų Tuskulėnų dvare, esančiame netoli Romos, Ciceronas sukūrė „Tuskulo pašnekesius“(Tusculanae Quaestiones Questions debated at Tusculum). Tai penkos knygos: “On the contempt of death”, “On bearing pain”, “On grief of mind”, “On other perturbations of the mind”, “Whether virtue alone be sufficient for a happy life”. Remdamasis graikų filosofų stoikų idėjomis, Ciceronas ragino nebijoti mirties, skyrė garbingą ir gėdingą mirtį. Pirmoji dažnai su savimi pasiimanti jaunus ir tuos, kuriuos labiausiai myli, tai yra mirtis už tėvynę, taip pat kovos dėl gėrio tragiška baigtis. Antroji – nulemta aistrų, žmogaus ydų, gyvenimiškų paklydimų, tai yra mirtis iš pasidavimo blogiui, žmogiškojo nuopolio baigtis. Ciceronas šlovino Termopilų karžygius, žuvusius ginant Tėvynę, citavo Lakeidomono motiną, kuri nusiuntė sūnų į mūšį, o šiam kritus kovos lauke pareiškė: „Tam aš jį ir pagimdžiau, kad jis nedvejotų mirti už Tėvynę“.

Istorija mėgsta paradoksus ir paraleles. Beveik lygiai po dviejų tūkstančių metų kitame Europos pakraštyje, Vilniuje, Tuskulėnų dvaras tapo XX a. vidurio tragedijų, žiaurumų, herojiškumo ir išdavystės vieta. Nuo 1944 m. rugsėjo 28 d. iki 1947 m. balandžio 16 d. NKGB–MGB vidaus kalėjime (Aukų g. 2A) Vilniuje pagal SSSR karinių tribunolų nuosprendžius mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims. Dauguma jų nuteisti pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58-ąjį str. – „Tėvynės išdavimas“. Mirties nuosprendžius vykdė NKGB–MGB darbuotojų „spec. grupė“, kuri po egzekucijų aukas slapta užkasdavo masinėse kapavietėse Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Masinė  Tuskulėnų kapavietė buvo naudojama iki 1947 m. pavasario, kai mirties bausmė pakeista 25 metais kalėjimo ir jos vykdymas sustabdytas iki 1950 m.

1994–1996 m. Tuskulėnų parko teritorijoje vyko archeologiniai tyrimai, kurių metu rasti 724 palaikai. Tarp nužudytųjų buvo įvairių tautybių žmonių: 559 lietuviai, 56 rusai, 52 lenkai, 38 vokiečiai, 32 baltarusiai, 18 latvių, 9 ukrainiečiai, 3 žydai bei po vieną estą, uzbeką, totori, osetiną, čiuvašą, armėną ir udmurtą. Sušaudyta 762 vyrai ir 5 moterys. Tarp Tuskulėnų aukų buvo 206 Lietuvos partizaninio judėjimo dalyviai.

Šiame projekte pristatoma 130 partizaninio pasipriešinimo dalyvių. Tarp jų: Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Noreika slapyvardžiu „Generolas Vėtra“, Lietuvos kariuomenės leitenantas Adolfas Eidimtas slapyvardžiais „Žybartas“, „Papunis“, „Vygantas“, Lietuvos kariuomenės kapitonas Adolfas Kubilius slapyvardžiais „Šilo Velnias“, „Radvila“, „Vaišvila“, „Šatrija“, „Balys“, Lietuvos kariuomenės kapitonas Albinas Kubilius, Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Semaška slapyvardžiu „Liepa“, Lietuvos kariuomenės kapitonas Leonas Taunys slapyvardžiu „Kovas“, Lietuvos kariuomenės majoras Bronius Vaivada slapyvardžiais „Akmuo“, „Vilkas“, Lietuvos kariuomenės kapitonas Ignas Velavičius-Vylius…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *