Keli šimtai žodžių apie Godos Palekaitės performansą „Lunar Sisterhood“

The moon in silver trees

Falls down in tears

Light of the night

Sakoma, kad per pilnatį prastai miegasi, sapnuojami košmarai ir vartomasi lovoje. Prietaringai kliaudamasis kolektyvine išmintimi, naktimis stengiuosi prisidengti nuo mėnesienos, kuri, jei nekontroliuojama, nudažo mano kambarį blyškiai melsva spalva. Jau kurį laiką gyvenu tarp potvynių ir atoslūgių. 

O tą penktadienį NDG mėnulis pliekste plieskė ir nebuvo kur dingti. Godos Palekaitės performanso „Lunar Sisterhood“  dalyvės ir publika maudėsi sidabriniuose mėnesienos spinduliuose. Kūrinys tiesiogiai jungiantis keturias moteris, o netiesiogiai – ir dar keletą, šneka apie įvairiapusišką dangaus kūno galią mūsų fiziniams kūnams, mintims, ateičiai. Gūdi tiesa ta, kad mes tiksliai nežinome, kaip stipriai esami jo valdomi, ir kūrinys į klausimą nepadeda atsakyti, tik nubrėžia įvairiapuses trajektorijas, vedančias į skirtingus pasaulinius kontekstus nuo Brežnevo susilaikymo iki senovės graikų išminties. 

Tą vakarą pirmiausia ausis užtvindė nepriekaištinga Alex, kuri kaip realiame gyvenime taip ir performanse užsiėmė vertėjavimu, dikcija. Valdyti keturiakalbį kūrinį nėra paprasta, ir jai tai sekėsi puikiai, žodžiai iš jos lūpų liejosi be kluptelėjimų. Tuomet akyse susifokusavo daugiasluoksnis Alinos kostiumas, kuris, atrodė, buvo pagamintas iš tos pačios medžiagos kaip ir mėnuo. Vėliau Margrieta treniravosi su nematomu bokso partneriu, o Sanna liguistai gulėjo ant pakylos laiptelių – kiekvieną mėnesienos energija veikė savaip. 

Performanso tekstas apgalvotai stilizuotas, apimantis eiles, citatas ir posakius. Tiesa, viskas sujungta labai fragmentiškai, per nuotrupas ir užuominas, susivedančias dažnai, bet ne visada į didelį kamuolį virš galvos. Kažkuriuo metu jis ėmė mainytis galbūt išjudintas žodžių, kurie buvo tariami kaip užkeikimai. Keturias baltapūkes merginas šiuo atveju galima matyti kaip laumes, o visą performansą – kaip ritualą, įvedanti į naują mėnulio ir galbūt gyvenimo fazę – performansas baigiasi žodžiais, primenančiais apie kitą dieną įvyksiantį saulės užtemimą. 

Performansas, žinoma, siejasi su paroda, kurios aplinkoje ir kontekste buvo pristatomas. Įdomu, kas liko po to, kai viskas baigėsi – tuščia laiptuota scena, didelis kamuolys, atstojantis mėnulį, garso kolonėlė, transliuojanti krebždesius, mykimą ir bangų vilnijimą bei ekranas, demonstruojantis performanso scenarijaus tekstą. Parodoje, kuri kalba apie ano meto moteris, kurios, jei ne ji, galimai būtų visai pamirštos, atspindys vaidina svarbią rolę. Galbūt nuotraukų atspindžius pultų veidrodžiuose galima suprasti metaforiškai, kaip pačių fotografių reinkarnacijas. Mėnulis juk irgi ne pats šviečia, o tik atspindi saulės šviesą. Jis kybo ore kaip didelė drobė, ant kurios tapoma plačiais įvairiaspalviais potėpiais. Kartais jis pakaustomas sidabrinės platinos apkaustais, kitą kartą nudažomas apokaliptiška oranžine spalva. Veiksmas, vykstantis po juo, galėjo priminti valpurgines apeigas, kuomet šaukiamasi ciklo pabaigos, bet apie sąsajas su ritualu jau užsiminiau. 

Girdėjau šnabždesius, kad performansas monotoniškas ir be ašies. Galbūt juose yra tiesos, tačiau tai vis dėlto buvo retas reginys, nuspalvinęs kasdienybę ir suteikęs jai mistikos. Jei ir kiek statiška, patirtis neprailgo ir pamėgino sukurti prizmę, per kurią galima žvelgi į Indrek Grigor, Agnės Narušytės ir Šeldos Puķīte kuruojamą parodą. Ar galėtų performansas egzistuoti savarankiškai, būti rodomas ne parodos kontekste? Greičiausiai jis būtų per silpnas, todėl svarbu vartoti abu drauge. Pasisekė tiems, kurie buvo tą penktadienį NDG, nes vargu ar jis bus pakartotas. Verta atkreipti dėmesį, kad Goda Palekaitė yra itin aktyviai kurianti lietuvių menininkė, ir jos kūrybos kontekste tai greičiausiai nebus stipriausias darbas, tačiau jame galima rasti savito įdomumo ir įžvelgti menininkei rūpimas temas bei kūrybos principus, tokius kaip istorijos ir fikcijos pynimas bei fragmentiškas pasakojimas. 

Įdomu, kad atstovauti Lietuvai šioje parodoje buvo pasirinktas būtent performansas ir Goda Palekaitė, kuri su fotografija neturi daug bendro, priešingai negu estė Marge Monko ir latvė Diāna Tamane. Monko ir Tamane yra savo šalyse gerai žinomos autorės, ilgą laiką dirbančios būtent fotografijos lauke, ir jų projektai „Sidabro merginose“ taipogi glaudžiau susiję su fotografija negu Palekaitės kūrinys. Kadangi vienas iš parodos tikslų – pristatyti fotografes, kurios yra menkai matomos arba užmirštos, ši reprezentacija tampa simboline. Tai gal kiek netikėtas pasirinkimas iš kuratorių ar institucijos pusės, turint omeny, kad šį podiumą jie galėjo dedikuoti vienai iš jaunesnės kartos šiuolaikinių fotografių, pavyzdžiui, Janinai Sabaliauskaitei arba Geistei Marijai Kinčinaitytei. Galbūt buvo siekiama medijų įvairovės, įtraukesnio erdvės išnaudojimo, o galbūt apie šiuos reprezentacinius dalykus apskritai nebuvo mąstoma, nors tai mažai tikėtina. Vis dėlto būtų įdomu išgirsti kuratorių argumentus šiuo klausimu. 

Vienaip ar kitaip, „Lunar Sisterhood“ paliko šiokį tokį rėžį manyje. Darbe įmantrokai susipina miegas ir budrumas, sena praeitis ir jauna ateitis, nugyventų gyvenimų fazės ir atšvaitai. Kūrinys metė šešėlį ne tik ant jį gausiai apsupusių juodai baltų fotografijų, tačiau ir ant aplink ištikimai sustojusių žiūrovų sąmonių. Viena iš jų buvo mano.