Kazimiero Sližio paroda „GIF“ Šiuolaikinio meno centro skaitykloje

Iki gegužės 9 d. Šiuolaikinio meno centro skaitykloje veikia personalinė Kazimiero Sližio paroda „GIF“.

Vieno iš pokalbių apie būsimą parodą metu Kazimieras savo kinetines skulptūras, kuriose naudojami ekspoziciniai stiklai, yra pavadinęs analoginiais GIF’ais. Ilgainiui GIF tapo analogija Kazimiero parodai ŠMC skaitykloje, kurioje, remiantis vienu iš pagrindinių grafinių vaizdų saugojimo formato ypatumų (animuoti grafinių vaizdų seką ir ją kartoti), pristatomos naujų kūrinių serijos. Kaip sako pats menininkas, serijos tęsiasi tol, kol jas įmanoma suvokti kaip tokias. Nauji dalykai parodoje atsiranda per naujai suvokiamas gerai pažįstamas priemones ir jų vizualią išraišką. Kaip ir GIF formato kūrėjų komandai „CompusServe”, taip ir čia tampa svarbūs tie informacijos patyrimo ir perdavimo būdai, kurie leidžia ją perkelti techniškai, kompresavimo būdu, tačiau kiek įmanoma išsaugant efektyviausią jos patyrimo galimybę. Ir nors nuo GIF atsiradimo devintajame XX a. dešimtmetyje ne kartą keitėsi šio formato pritaikymo būdai ir jį talpinančios interneto platformos, GIF, nepaisant savo laike įstrigusios rezoliucijos kokybės, išliko svarbiausia skaitmeninių vaizdinių animavimo priemone. Viena iš priežasčių – šio formato universalumas ir gebėjimas prisitaikyti prie beveik visų įmanomų kompiuterių modelių.

Šiandien GIF daugiausiai naudojamas nebe dekoravimo tikslams, o kaip įrankis perteikti emociją – animuotas, mobilus vaizdinys tai geba padaryti tiksliau nei bet kuris kitas teksto panaudojimo būdas. Dėl šių priežasčių GIF – tai technologija, kurios gebėjimas prisitaikyti prie kintančių vartotojų poreikių ir galimybių, atliepti jų emocijas, tapo svarbesnė nei jos nesikeičianti ekspresija ir vizuali kokybė, primenanti apie XX amžiaus pabaigą ir interneto pradžią. Greičiau atvirkščiai, mažos rezoliucijos GIF išraiška, tiesiogiai priklausoma nuo programavimo, tapo neatsiejama GIF populiarumo dalimi, o ne GIF trūkumu. Toks GIF principas – sutelkti akimirką, komunikuoti praeitį kaip dabartį yra regimas ir šioje parodoje. Čia mirksinčios ir klaidinančios kilpos sukuria galimybę rastis kažkam kitam nei pačių kilpų tolimesnei kartotei – kažkam gyvam, kas dar nėra vizualus, bet turi galimybę tokiu tapti.

Kazimieras Sližys gimė 1988 m. Vilniuje. 2011 m. baigė skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Svarbesnės parodos: „Padori paroda”, VDA „Titanikas”, 2017; „Academic Drawing”, galerija „Planterol 58”, Bukareštas, 2015; „Kultural Kontakt” rezidencija, Viena, 2014; „Parodos išpakavimas”, Nacionalinė dailės galerija, 2014; „Šuoliai ir kilpos”, Šiuolaikinio meno centras, 2009.

Paroda veikia skaityklos darbo metu balandžio 20 – gegužės 9 d.

Padėkos:
Gerdai Paliušytei
Gediminui G. Akstinui
Daliai Jakeliūnaitei
Albertui Mickėnui (Technarium)
Justinai Zubaitei
Monikai Kalinauskaitei

Nuotraukos: Juliaus Balčikonio