• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2019    12    14

Kasdienybės skulptūros. Interviu su Marija Šnipaite

Agnė Sadauskaitė

Žmogui, atėjusiam iš gausiai daiktais pripildytų erdvių, triukšmingų gatvių, minčių apsuptomis galvomis, Marijos Šnipaitės parodose gali užklupti netikėtas meditacinis jausmas – jos melancholiškos, tylios, ir minimalistinės. Kūriniai grakštūs ir trapūs, kviečiantys juos paliesti, palaikyti rankose, šnabždantys kiekvienam skirtingai suprantamas istorijas. Marija Šnipaitė (g. 1988) yra menininkė, skulptorė, baigusi skulptūros magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, o jau kelerius metus yra ir kūrybinių disciplinų mokytoja. Šiame interviu kalbėjome apie neseniai vykusią trečiąją Marijos personalinę parodą „Snūdas“ Artifex galerijoje, kasdienybės įkvėpimus ir atvirumą dialogui.

Tekstilės galerijoje „Artifex“ spalio mėnesį buvo surengta Tavo personalinė paroda „Snūdas“, išsibarsčiusi trijose skirtingose galerijos erdvėse. Paroda kvietė pamatyti kūrinius, kur aplinkos situacijas paverti peizažais, o kūno dalis – spalvotomis formomis, kur kasdieniai reiškiniai išnyksta iš…kasdienybės. Ar gali plačiau papasakoti apie parodos sumanymą? Kokie ryšiai jungia šios parodos kūrinius?

Norėjau pasižiūrėti į snūdą ne kaip į pereinamąją miego fazę tarp akių užmerkimo ir gilaus miego, o kaip į jausmą, labai trumpą, epizodinį laiko matą, trunkantį vos kelias sekundes ar minutes. Žvelgiant į pačią parodos struktūrą, viena erdvė pasirodo kūniška, joje objektai, atsiradę interpretuojant žmogaus kūno savybes: lankstumą, slidumą, spalvą. Kita erdvė labiau peizažiška, trečioji – minimalesnė, tarsi atitrūkstanti nuo pirmųjų dviejų sodrumo. Svarbiausiu elementu parodoje tapo atmosferos kūrimas, siekis sutverti melancholišką, lėtą, laiko neapibrėžtą erdvę. Siekiau, jog objektai ir erdvės tarpusavyje turėtų skirtingas nuotaikas ir temas, bet tarpusavyje susijungtų į vieną sapną, kuriame ryšys užčiuopiamas, bet bandant rišliai pasakojimą surišti, jo galai tarpusavyje visgi nesusijungia.

Ar tai panašu į kiekvieną naktį išgyvenamą sapno ryškumą, bet vos atsikėlus lieka tik rūkais apgaubtas prisiminimas?

Parodos kaip sapno apibūdinimas atsirado tik dabar, mums kalbantis. Lyg ir logiška: pats snūdas, mieguistumas veda link sapno būsenos. Visgi nei proceso, nei pristatymo metu neteko parodos įvardinti kaip sapno. Galvoju apie jausmą kylantį tik prabudus, atrodo, kad viskas labai aiškiai vyko, norisi papasakoti, bet supranti, jog norint prasitarti tai dingsta, pranyksta. Pasąmoningai būtent tokio įspūdžio ir siekiau parodoje.

Kalbant apie pačius kūrinius, vis tik labiau galvojau ne apie snūdo būsenos vystymą, o apie jos ribiškumą. Aplinka skleidžia garsus, tu juslėmis irgi komunikuoji su ja, matai kas vyksta už lango, gali paliesti šalia esančius daiktus, kažką galvoji, ir štai imant snūsti – šalia esančio žmogaus pasakojimas, ūžesys už lango tampa punktyru, aplinka apibendrinama ir pamažu ištrinama. Būtent šis pereinamasis etapas mane ir sudomino. Anksčiau buvau sukūrusi instaliaciją galvodama apie meteorologinę būseną, kai dar nėra vėjo – štilį be kelių metrų per sekundę. Šiuo atveju irgi panašiai.

Ar Artifex erdvė nepasirodė per maža?

Artifex’o erdvė man imponavo savo erdvių suskaidymu, struktūra. Gal pradžioje ir buvo dvejonių kaip pavyks patalpinti kūrinius, bet galop ta kamerinė aplinka tapo labai dėkinga. Pastebėjau, kad dažnai erdvėje kūrinius dėlioju tarsi dialogo principu: objektai komponuojami patalpoje poromis, patys atkartojantys vienas kitą. Pora, dvejetas yra komponavimo principas, kuriuo pasitikiu. Tad galerijos kameriškumas leidžia atėjusiam fiziškai būti arti kūrinių, tarsi palaiko tą dialogą.

Marija Šnipaitė, Šnabždėjimas, 2019. Paroda Snūdas galerijoje Artifex

Savo kūrinius vadini surežisuotomis erdvinėmis instaliacijomis, kuriose skulptūra veikia kaip įvykis. Tavo kūriniuose svarbu kelionės motyvas, peizažas, kuris neretai būdamas įvykių fonu, dažnai pats gali tapti veikėju. Kas tavo instaliacijose tampa pagrindiniu veikėju?

Veikėjas yra mano pastarojo meto dilema. Peizažo temą nagrinėti ėmiau dar studijuodama. Lygiagrečiai pradėjau taikyti surežisuotų instaliacijų terminą. Man tapo įdomu, kaip instaliacija savo medžiagų butaforiškumu ir pačia sąranga primena scenografijas. Atrodo, jog kūrinio elementai lūkuriuoja veiksmo. Keletą metų remdavausi idėja, jog kūrinys atsiranda mezgant numanomą siužetinę liniją, pasakojimą ir žiūrovui palikdavau galimybę per objektų keliamas asociacijas įsivaizduoti veikėją, galimą siužetą, kūrinys buvo paliekamas atviras kitam pasakojimui. Pati buvau nusišalinus nuo to, ką žiūrovas pamatys ir perskaitys, pasilikdama sau savo istoriją, kuria remdamasi kūrinį sudėliojau, sukonstravau, išvysčiau. Ilgainiui pastebėjau, jog siužetiškumas ir pasakojimas man ėmė darytis ne tiek svarbus. Labiau ėmė dominti mintis, kaip atrodytų pats sau pakankamas objektas, pradėjau koncentruotis į emocinę būseną, atmosferą ir Snūdo parodoje veikėjo išvis nebemačiau ir neplanavau. Nustebino, jog sulaukiau atsiliepimų: „O, dabar jau jis yra. Anksčiau veikėjo nemačiau, o čia jis matosi!“. Kai paleidau poreikį apie veikėją kalbėti, jis atsirado savaime.

Esi minėjusi, jog rengiant instaliaciją Kosmosas, iš tiesų nežinojai, ar žiūrovai suprato seką, tarpusavio objektų ryšį. Parodose užmezgi dialogą su žiūrovu, tyliai sufleruodama pasakojimą, visgi to, ką atsako/interpretuoja žiūrovas neišgirsti kaip ir žiūrovai negali pa(si)tvirtinti, ar jų minčių gijos tapačios tavo turėtomis idėjoms. Ar tokio pokalbio pakanka?

Priimu tai kaip dėsnį. Teisingai perskaitytas meno kūrinys skamba labai keistai. Juolab kai darbuose kalbama apie gana abstrakčias kategorijas. Ir čia panašiai kaip ir įprastam socialiniam būvy tarp kitų žmonių: su vienais lengvai mezgasi pokalbis, su kitais tarsteli du žodžius ir toliau nebėra apie ką… Naudoju skulptūrinę formų, medžiagų, vaizdinių kalbą, kuri visų pirma man yra artima. Tad tikėtina, jog kaip įprastam pokalbyje, atsiras žmonių, kuriems tai pasirodys artima, o kai kurie tik gūžtels pečiais.

Ar natūraliai įvyko perėjimas, jog scenografiškumas ir peizažas tapo lygiaverčiais kuriamai atmosferai?

Scenografija ir peizažas vis dar yra išlieka svarbūs, bet mano kalbėjimo apie suregztą pasakojimą, siužetą mažėja. Anksčiau suplanuodavau A-B-C-D veiksmų seką: čia atsiranda A, tada B ir taip toliau. Dabar visa tai eina kitokiu ritmu: atsiranda A, tuomet D, prilipdai B, perkonstruoji A. Jei anksčiau pradžioje daugiau mažiau matydavau kūrinio baigtinį vaizdą, dabar jo nesiekiu ir procesas skirtas labiau ne numatytos eigos įgyvendinimui, bet eksperimentavimui. Spėju, jog tam postūmį davė kilusi mintis, jog vis dirbu su instaliacijomis, erdvėje kylančiomis asociacijomis, o ar galėčiau sukurti objektą, kuris būtų pakankamas pats sau… Ir nors po to jis atsiduria santykyje su kitais kūriniais ir žiūrint iš šono gal to esminio pokyčio lyginant pastarojo meto ir senesnius darbus, mažai ir justi… Bet čia greičiau kalbu apie poslinkius asmeniniame santykyje su tuo ką darau.

Marija Šnipaitė, 1 km/h., 2015

Savo kūriniuose dažnai naudoji aplinkoje lengvai randamas medžiagas, pasitelki savo buities daiktus, netgi nuvytusius kambarinės palmės lapus ar padangas. Ar toks natūralių dalykų naudojimas kūryboje atliepia šiuo metu svarbias ekologijos, taupaus gyvenimo tendencijas? Kaip renkiesi medžiagas?

Medžiagiškumas man labai svarbus – kiekviena medžiaga turi žinią, kurią perduoda. Ji kaip papildomas dėmuo eina lygiagrečiai šalia formos ir motyvo. Antrinių žaliavų panaudojimas dažniausiai atkeliauja iš kasdienėj rutinoj pastebėtų elementų, veiksmų. Pavyzdžiui, turėjau ydą nepalieti gėlių ir “ritualą” surinkti nudžiūvusius lapelius, jų neišmesti ir pasidėti kur ant lentynos. Sykį, pastebėjusi ir šen, ir ten sudėliotas krūveles susirinkau jas ir nusinešiau į studiją. Ten nemažai tokių atsitiktinių mažmožių, kuriuos, kaip ir tuos lapelius perkeli nuo vieno palangės kampo ant kito, perlauži, pridedi tai prie vienos, tai prie kitos medžiagos. Kelioms dienoms palieki ir vėl sugrįžti. Kuomet už kažkokio derinio užsikabini, gali vystyti toliau.

Ekologinė tematika kūryboje nėra akcentuojama. Manau, jog lengviau ir efektyviau tai pavyksta daryti realiais kasdieniais veiksmais. Nors neseniai pagalvojau, kad keistas ir absurdiškas ilgainiui tampa meno kūrinių kūrimo procesas, kurie sandėliuojami, kažkur sukraunami, galbūt jų prireiks parodoms ar dar kam… Pagalvojau, jog man visai smagu būti neįpareigotai savo kūrinių, jog daugelis jų neilgaamžiai ir neatsparūs aplinkos poveikiui, jog gali juos perdaryti, panaudojant medžiagas ar elementus kitose situacijose. Būtent tokiomis aplinkybėmis ir susiklostė, kad pastaruoju metu vis naudoju parafiną. Vienam darbe vienas iš elementų buvo parafino bala, kadangi buvo gerokai per plonas sluoksnis, neatsargiai nešant suskilo. Tačiau išlydžiau ir ją panaudojam kitiems darbams… Šios nekilnios medžiagos suteikia laisvės. Nors dar efemeriškesni vaizdinio kalbėjimo būdai skamba gražiai, bet čia matyt reikalinga slinktis ir požiūriuose, gyvenimo būde, laike.

Man atrodo, kad gera kūryba gimsta iš laimės arba skausmo, bet dažnai įkvėpimas – iš nuobodulio, kurį galime vadinti ir rutina, kasdienybės ratu, kuriame visi sukamės. Įdomu, kokio kūrybinio proceso apsupta brandini ir kuri savo darbus. Kas inspiruoja Tavo kūrybą?

Manau, jog visai taikli mintis; esu pagalvojusi, jog tam, kad atsirastų, kūriniai reikia daug laiko dykinėjimui, stebėjimui, betiksliam veiksmui. Nežinau, ar esu ką nors tokio atradusi, iš ko būčiau staiga impulsyviai vysčiusi kūrinį. Kūrimas vyksta per kasdienybės veiksmus, kaip kad nepalieji gėlių, surenki jos lapus, važiuoji dviračiu, prakerti kamerą, padangą kažkur pasilieki, neišmeti likučių nuo ankstesnių darbų ir ateini į studijos erdvę, kurioje visi šie elementai guli pabarstyti, apsižiūri, vėl išeini padykinėjimo etapui ir vėl sugrįžti prie jų. Po to visos tos patirtys pradeda jungtis. Tada gali imtis pieštuko, lapo ir visa tai fiksuoti, vystyti. Taigi įkvėpimas man greičiau tėkmiškas ir formuojamas nei impulsyvus reiškinys.

Marija Šnipaitė, Narvalai. Ekspozicijos fragmentas iš parodos Atsitraukimas, 2018

Kas, šalia kasdienybės, atneša stimuliacijos kūrybai?

Literatūra padėjo pagrindus mąstymui. Regis, jau kur galėta, ten ir paminėjus esu, jog W. Gombrowicz romano „Kosmosas“ save kuriančio, atviro pasakojimo struktūra padėjo pagrindus tam kaip ėmiau konstruoti instaliacijų erdvę. Dabar, pastebiu, jog užtenka postūmio ne iš teksto, o neretai ir iš pavienio žodžio. Tarkim Snūdo parodai besiruošdama, tik apgraibomis žinojau, ką noriu pabandyti. Toptelėjo žodis “snūdas” ir jis tapo orientyru – galvoji apie sąsajas, imi pastebėti snūdą savo miego apraiškose, stebint pakeleivį troleibuse, filme… Net ištariau žodį “snūdas” ir pagalvojau kaip keistai jaučiasi burna jį tardama, nedažnai jį tenka šiaip pavartoti. Įdomus verbalinis momentas. Taigi, susikuri tam laikui kažkokią, sakytumei, žodį-temą, su kuria buvoji. Ir tai, ką darai, bandai padėti po ta “tema”. Žinoma, greta yra ir visos vizualiosios patirtys: kitų kūryba, vaizdai pro langus ir ekranus, bet tai kaip ir savaime suprantama.

Marija, esi „Renkuosi mokyti“ alumnė – dirbai dailės ir technologijų mokytoja valstybinėse ir privačiose mokyklose, dabar – Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Kas paskatino imtis tokios veiklos?

Dar studijuojant pamąsčiau, kad būtų įdomu išmėginti šią sritį. Stebint kaip ne tik vizualieji menai, bet ir kitos kūrybinės disciplinos dėstomos bendrojo lavinimo mokyklose, apimdavo ne koks jausmas, o kartu ir noras prisidėti prie pokyčio švietimo sistemoje. Bendraujant su vaikais parodyti, kad menas ne tik „gražu-negražu“, bet ir kalbėtis apie meno kontekstualumą, sąsają su istorija, literatūra, kitomis sritimis.

Per gerus trejetą metų teko pabuvoti labai įvairiuose mokytojos vaidmenyse: nuo mokytojavimo paprasčiausioje mokykloj, kūrybinių dirbtuvių vedimo provincijų vaikams, iki bendravimo su vaikais, kurie ugdomi, regis, jau pavyzdinėmis sąlygomis. Toks įvairialypumas iš dalies įvyko dėl smalsumo, ar tai, ką jau regis, perpratai, veiks kitur. Ir kiekvienas etapas nepriklausomai nuo trukmės davė labai naudingos, dinamiškos patirties, kurios fone pirminiai siekiai atrodo gal kiek dekoratyviai, bet įmanomi. Žinoma, mokymas menų mokykloje, veikia pagal kiek kitokius principus, kuriuos dar mėginu perprasti.

Pagalvojau, kad lyg ir įprasta matyti mokytoją kaip atsidavusį, besidalinantį personažą. Bet kartu tai galimai ganėtinai egoistiška persona (ypač dėstant menus) – mokinių pakreipimas viena ar kita linkme vyksta per tavo paties pasaulėvoką, mąstymą, pažiūras. Tad čia, manau, svarbu išlaikyti atvirumą, nenukrypti į tiesų žinojimą. Ir vis tik iš viso to išplaukia vienas malonesnių šios veiklos momentų – mokinių sėkmės, nutikusios netikėtai. Iš tikro už tas sėkmes gali džiaugtis pusę dienos kaip už savo… Bent kol kas.

 

Kokius pokyčius mokyklose norėtum matyti?

Galvojant apie bendrojo lavinimo mokyklas norėčiau, kad į jas atkeliautų daugiau savo sričių specialistų (ir čia kalbu apie visas disciplinas). Taip pat, jog vyktų dialogas tarp atskirų mokomųjų dalykų, didėtų vaikų galimybės keliais sluoksniais tyrinėti vieną ar kitą reiškinį, problemą. Tarkim Šaltojo karo tematiką gali skirtingais pjūviais pjaustyti ir nagrinėti pasitelkdamas kelias disciplinas, bet tai… nepatogu. Yra planai, lentelės, prašymai ir leidimai, “man už tai nemoka” ir t.t. Pokyčiai vyksta, bet kol kas atskirose salelėse.

Kaip manai, ar meno pažinimas vaikystėje yra svarbus asmenybės formavimuisi? Ko žmogus įgautų, kiekvieną dieną dalyvaudamas dialoge su menu, parodomis, galerijomis, šalia turėdamas gerą mentorių, vedantį jį per šias erdves?

Pastebėdavau iš mokinių, jog būna tokių atvejų, jog atneša piešinį sakydamas, kad nemoka paišyti. Piešinukas plastiškai žiūrint iš tiesų paprastas, bet tai, kas pavaizduota, motyvas, siužetas, kaip jis pristatomas – randi tame cinkelį. Tuomet sužinai, jog vaiko šeima jį nuolat vedasi į muziejus, parodas, tad pastebi, jog ir vaikas pasaulį mato kiek kitaip. Nors neretai deklaruoja, kad menai jam neįdomu, bet vis vien, manau, įskiepijamas suvokimas apie egzistuojančią galimybę dalykus apsvarstyti ne tik žodžiu, bet ir kitais būdais. Ir tie kiti būdai gali būti labai įvairūs, dėl to ir kiekvieną dieną menų tikrai nereikia.

Marijos Šnipaitės paroda Snūdas galerijoje Artifex, 2019

Mėgstam dalykus dėlioti į dėžutes, klasifikuoti, lipdyti etiketes. Dažnai naujas architektūrinis projektas mieste pasitinkamas „gražu-negražu“ diskusijomis, o šiuolaikinis menas įvelkamas į „supratau“ arba „nepagavau minties“ rūbus. Ką (šiuolaikinis) menas reiškia Tau kaip kūrėjai ir kaip žiūrovei?

Buvo metas, ypač kūrybinės veiklos pradžioje, kuomet labai intensyviai domėjausi šiuolaikinio meno naujienomis, atrodė, jog reikia akylai sekti tai, kas vyksta. Dabar šio stropumo mažiau, nors, žinoma, išlieka. Tik gal skirtingais žvilgsniais žiūri: vienus dalykus seki kaip kūrėja, kitus tarkim kaip pilietė, dar kitus – kaip mokytoja ir taip toliau. Nors pati kaip kūrėja pastaruoju metu labiau mėgstu dairytis atgal: dažniau sudomina modernistinė skulptūra ar sena tapyba nei šiuolaikinės tendencijos.

Marija, užsiminei apie įvairias medžiagas, kontekstualumą, specializacijos ribotumą. Ar šalia skulptūros yra ir kitų svarbių aspektų kūryboje, pavyzdžiui, tapyba?

Siužetų, atmosferos, peizažų kūrimo kontekste mąstau kaip skulptūroje įvesti kitų disciplinų prieskonių, išlaikant bazinius skulptūros dalykus – medžiagą, formą, erdvę, santykį su ja. Nepasakyčiau, kad pernelyg gilinuosi į kitas sritis. Greičiau impulsyviai pasiimu mažus elementus, segmentus, kurie parankūs mano kūrybai. Pavyzdžiui piešinys užima gan svarbią vietą pačiame procese, tad jis natūraliau ir persikelia į erdvę. Neretai apie objektą pagalvoji kaip apie liniją ar dėmę erdvėje. Su kitom sritimis, pavyzdžiui, keramika ar akvarelės liejimu, regis visad turėjau komplikuotą santykį, bet štai “Snūde”, nors ir labai apgraibom, bet ir yra ir to, ir to. Iš tapybos karts nuo karto pasiskolinu spalvą.

Ar atrodo, kad vienas iš šių segmentų gali tapti pirmaeile kūrybos forma?

Kuriant pasitaiko, jog atrodo, kad jau atėjo tas momentas, kai tai, ką padarai naujo, tėra tik seniau sukurtų dalykų replika. Nemalonus jausmas. Bet paskui iš jo išlipi. Mano kūryba gan nuosekli, sėsli, išoriškai žiūrint kintanti nežymiai. Neimponuoja sekimas tendencijomis ar nuodugnus savo vystomų temų išnagrinėjimas. Mano kūryba gal net senamadiškai eina per jausmą, emociją, o tai skulptūroje yra daug sunkiau perduodama nei, tarkim, tapyboje ar piešinyje. Tai būna viena didesnių dilemų – yra būsena, kurią noriu perteikti ir užfiksuoti, bet tam, kad tai įsikurdintų erdvėj, turi praeiti nemažai laiko. Galbūt iš to “stabdžio” atsiranda nuoseklumas, prisijaukini tą nepatogumą, atrandi kaip tas kliūtis paversti privalumais. Nors jau seniai pagalvoju, kad būtų įdomu ir patapyti. Arba visai nerti į šoną nuo vizualių dalykų link, pavyzdžiui, tekstų. Bet jokių realių veiksmų link to kol kas nedariau. Nors, gal jei pamatysiu, kad iki šiol naudoto vizuali išraiška tampa man nebeaktuali, kas žino, gal atsiras drąsos išmėginti ir kitas sritis.

Save vadini surežisuotų erdvinių situacijų kūrėja, viena pagrindinių temų – peizažiškumas ir kasdienės situacijos. Kokios veikimo trajektorijos ateityje? Ar šios temos išliks?

Radikalių pokyčių ir naujų parodų kol kas neplanuoju. Ilgainiui vėl norėsis keliauti į studiją, kurioje rasiu likusius parafino gabalus ar nepabaigtą ankstesnio kūrinio elementą ir iš to vėl kas nors išsivystys. Buvo gan intensyvus etapas ir dabar gyvenu visai maloniu tuštumos jausmu. Po kiekvienos parodos, intensyvesnio etapo norisi išgyventi tą atsiribojimą, atsiranda poreikis dykinėjimui, betiksliam būviui. Artimiausiu metu sau to ir linkiu.