Kartą ir aš pardaviau sapną. Young Girl Reading Group performansas-instaliacija ŠMC

13-osios Baltijos trienalės Preliudo paroda gali būti suprasta ir kaip sąmoningai fragmentiškas vėrinys. Tai nėra vienintelis trienalės „perskaitymo” būdas. Galima netgi būtų jį pavadinti autoriniu. Tokiais atvejais paprastai sakoma, kad interpretatorius yra savotiškas kūrinio bendraautorius, jo prasmės išbaigėjas. Šios konkrečios parodos atveju man pasirodė ypač simpatiška nuojauta, kad tave įkvėpęs vienas kūrinys pasiūlo raktą, galintį palydėti kitų fragmentiškos dėlionės dėmenų link. Apskliaudęs žiūrovišką nuotykį iki vienos autorinės salos gausiame bendraautorių salyne ir toje saloje ilgėliau apsistojęs, tarsi vaikštai pamažu besiveriančios prasmės viduje. Ryšys su kitais kūriniais nėra deklaratyvus, bet visiškai neišnyksta, mat tavųjų vaikštynių logika, struktūruojama nematomų vidinių dėsnių, paslaptingai atliepia iš įspūdžių paletės neišblėsusį visumos pojūtį. Net jei kalbu kaip dramblio koją palietęs aklasis, bandantis papasakoti apie patį dramblį. Šiaip ar taip, būtent tokiais argumentais reikliai nusiteikusiai tinklaraščio artnews.lt redaktorei teisinau ūmai kilusį iracionalų impulsą žodžiais pasivaikščioti po menininkių dueto Young Girl Reading Group (Dorota Gawęda ir Eglė Kulbokaitė) instaliacijos inspiruotą vaizdinių bei jų reikšmių pynę, ko pasekoje susiklostė ir mane patį šiek tiek nustebinusi fabula. Tai tik dar kartą patvirtina, jog tekstas yra autonomiškas organizmas, iki galo nepažinus net pačiam autoriui. Jeigu kada užtiksite rašytoją jau nebe pirmą ir netgi nebe antrą kartą besimėgaujantį savuoju tekstu – nepulkite jo iš karto kaltinti narsicizmu. Labiausiai tikėtina, kad jis tik bando prisijaukinti ištikusią paslaptį, kurios įkaitu pats yra tapęs. Viskas dar labiau komplikuojasi, jeigu čia yra įsivėlęs dar vienas – meno kūrinio – tekstas ir nutylėjimais bei užuominomis jį praturtinantis kontekstas.

I

Vaikystės sapnuose nuolat kartodavosi vienas motyvas: atsispiriu nuo žemės ir staiga susivokiu esąs nebeveikiamas žemės traukos ̶ galiu sklęsti virš jos kiek tik noriu, kurlink geidžiu. Tokia ūmai ištikusi paukštiška laisvė iš pat pradžių teikdavo ypatingą malonumą, žadinamą su niekuo nepalyginamo lengvumo jausmo. Tiesa, baigdavosi viskas ne itin ekstatiškai: pamažu kylant aukštyn (kartais ̶ debesų link) apimdavo nerimas, kad niekada nebegrįšiu atgal… Netgi atmerkus akis ši antigravitacinė inercija būdavo sakytumei išsviedusi sąmonę iš kūno ̶ mažumėlę užtrukdavo, kol galėdavau pajudėti. Tokiam scenarijui nuolat kartojantis, nerimas jau pirmosiose jo stadijose atmiešdavo atotrūkio nuo žemės teikiamą fantastiško nuotykio euforiją. Tačiau jei tik pavykdavo užsimiršti, nepraleisdavau progos ja pasimėgauti. Kartą taip besklandant kilo mintis: jeigu pasinaudočiau šiuo gebėjimu šuolio į tolį rungtyje, be vargo tapčiau pasaulio čempionu. Lengvos šlovės nuojautą išblaškyti galėjo tik nubudimo akimirka. Įspūdis būdavo toks stiprus, kad jaučiausi privaląs jį patikrinti ̶ tuojau pat stryktelti aukštyn su viltimi kurį laiką pakyboti ore. Deja, deja… Ir vis dėlto, šlovingasis planas taip lengvai neapleisdavo sužadintos vaizduotės. Įsivaizduodavau, kad jeigu toks antgamtiškas gebėjimas būtų pasirodęs esąs veiksnus ne tik sapnuose, bet ir realybėje, siekiant pasaulio čempiono titulo, ko gero, būtų tekę maskuotis: kaskart, nesukeliant jokių bereikalingų įtarimų, reikėtų nušokti vos keletu centimetrų toliau už pajėgiausią konkurentą, realistiška trajektorija kristi į smėlio dėžę, atsiimti apdovanojimų laurus ir keliauti į „aukštesnę lygą”. Ir taip, žingsnis po žingsnio, iki pat olimpo. Beje, 1991-aisiais amerikiečių šuolininko į tolį Mike’o Powelo pagerintas pasaulio rekordas – 8 m 95 cm – mane domino net ir be išskirtinai asmeninių ambicijų… Smėlis šioje fantastinėje epopėjoje – o vaizduotė vaikystėje mums jų paprastai nepašykšti – anaiptol nebuvo ryškiausias dėmuo. Gal veikiau atvirkščiai – net ne dėmuo, o dėmė, kontūras, žaidimo taisykles įkūnijanti detalė, pasitarnaujanti efektingam triukui atlikti. Tačiau kaip tik smėlį atmintis nejučia ištraukia į pirmąjį šio pasakojimo planą.

Sąmoningai rinkdamasis be konkrečių orientyrų sklęsti tarp 13-osios Baltijos trienalės (Preliudo dalies) artefaktų, stoju akistaton su skulptūriška šuolio į tolį aikštelę priminusia molio dulkių figūra. Ilgas takelis pasibaigia krūvele, supilta ant plytelių stačiakampio, parodos salėje eksponuojamo taip, kad primintų viešojo dušo ar tualeto kabinos grindis. Kaip tik šioje iškilioje takelio pusėje nejudėdamos styro kelios sportinių batelių poros. Aplink gausiai pripėduota, tad batai atrodo it būtų buvę ką tik avėti. Virš plytelių palubėje kabančiose šviesdėžėse – keturi mediciniški merginos portretai, bylojantys apie trauminę „procedūrinę” būseną. Ją išduoda unifikuojanti, funkcionali šviesaus (monochrominio) kolorito apranga, fragmentuotai vaizduojamos kūno pozos, skausmingą tveriamo testo situaciją liudijanti veido išraiška. Į lygiąją molio dulkių „takelio” dalį iš šono įkypai įsirėžia taip pat stačiakampė medžiagos atplaiša (it kokios nukritusios kopėtėlės), o nuo jos „smėliuko link” tarsi kulnu kaip tik ir numindžikuoja vienas iš baltųjų sportinių batelių. Įėjus į salę, pasitinka šią scenografišką mizasnceną dengiančios plastikinės užuolaidos, užrašu bylojančios apie „žvilgsnį iš šios pusės”. Tuo tarpu priešingoje pusėje, ant sienos, eksponuojamas videodiptikas. Pirmajame ekrane tamsiaplaukės veidą palengva išmuša juodi taškeliai. Videobalsas nuolat kartoja: „I hate you”. Antrajame rodomas tamsus to paties kontūro negatyvas, kurio „viduriuose” – daugmaž ten, kur turėtų tvinksėti širdis – ryški raudona rožė keliais animaciniais judesiais pasislenka iš dešinės į kairę. Videobalsas kaskart ne mažiau aistringai atitaria: „I love you”. Videokilpa vos poros sekundžių trukmės ir šitai jai teikia ne tiek nervingo intensyvumo, kiek nureikšminančio, absurdiško komizmo. Menininkių dueto Young Girl Reading Group instaliacija (pavadinimas nenurodomas) masina prieštaringais efektais.

Viena vertus, pasijunti esąs vietoje, kuri pagal visus požymius tarsi atitinka smėlio dėžę. Čia esama kažko nuožmiai nerūpestingo, infantilaus, impulsyviai žaismingo. Vienok, styrantys įkalčiai tarsi byloja apie kažką panašaus į ištikusią avariją. Ne, ji čia nėra lemtinga, tačiau neabejotinai turi pasekmes. Užuominos, aštriai kyšančios it yla iš maišo, sufleruoja apie nukentėjusius. Nepaisant akivaizdžių inertiško judesio įstrižainių, mizanscena tarsi įšaldyta laike. Tad scenarijus, galima sakyti, atviras.

II

Lengvaatletis įsibėgėja pagreičio ruožu, užmina ant baltosios atspirties žymos (šuolis a priori užskaitytas) ir ilgam išnyksta antigravitaciniame niekur. Vojeristas atatupstas žengia keletą žingsnių atgal ir ima viską stebėti pritūpęs kaip hiena. Pirmasis ima komentuoti poetas…

Taigi, smėlis… Klausimas, ar smėlio laikrodyje tuščia ertmė yra svarbesnė, nei pripildyta, turbūt prilygtų pasiteiravimui, ar zebras yra baltas gyvūnas juodais dryžiais, ar juodas gyvūnas baltais dryžiais. Prerijų kaubojui, kaip ir alpinistui, kelias yra laiko kategorija (…ir vietos, žinoma, ir vietos). Abiejų smėlis netapatintinas su kurorto smėliu. Nebent kasdien pardavinėji karštus čeburėkus su šaltu alumi. Esama smėlingo dirvožemio – labai nederlingo, bet, nepaisant to, kartais kultivuojamo. Dykumose dienomis labai karšta, o naktimis labai šalta – bet, tiesą sakant, koks skirtumas, jei tai tik usnies monologai? Gyvatės uolose – kitas reikalas, jei karavanui prisireikia statydintis palapines. „Camel Library”, dviejų žodžių junginį kažkada išskaičiau iš dviejų kultūrinio savaitraščio puslapių kavinėje-knygynėlyje. Saulei šviečiant, ne paslaptis, smėlis banguoja kaip oda. Vėjas pakelia sūkurius. Bet iš esmės viskas smėlynuose… plyti. Byra tik smiltys tame laikrodyje, apie kurį jau spėjau užsiminti. Keiskime rakursą, nes nuo miražų netruksime išsigimti. Pripažinkim, nesam jokie beduinai…

Papūga iš savo narvelio snapeliu stukteli į stiklinę smauglio terariumo atbrailą. Šis miega toliau. Prabyla keramikinių plytelių degėjas: glazūra, išmatavimai, kokybės sertifikatai. Duobkasys įbedęs akis į smėlio (molio dulkių, anot anotacijos) krūvelę ir… kampą. Pagalbiniai rungties teisėjai tarp delnų žongliruoja baltomis ir raudonomis vėliavėlėmis – jų giliu įsitikinimu, situacija nevienareikšmiška. Psichologas vieną po kito varto psichoanalizės įvadus: su Froidu jį pančioja nepaaiškinamas Stockholmo sindromas. Okulistui baltieji bateliai ima tarpusavy dvejintis: privalu reiškinį aprašyti moksliniu straipsniu. Choreografui tai anaiptol jokia ne mintis. Jam čia vaidenasi kyšantys drugelio formos siluetai, dabinti slidžiais sraigių rageliais.

Teroristas šauna į šviesdėžę iš prieštankinio. Visus aptaško arbūzų sultimis. „I hate you”, „I love you” jau spausdina ir ant pakuočių. Berniukai nindzės operatyviai sutvarko teritoriją. „Reikėtų viską bent santykinai normalizuoti”, prasitaria vyriausias redaktorius. Pastraipos trumpėja. „Baigėsi dopingas, ponai”, rikteli Kastaneda.

Lengvaatletis saugiai teleportuojasi tiesiai į atžymą. „Duok parūkyt, nesimiega…”, sako menininkei iš dueto Young Girl Reading Group. Visas kaip guminis. Čia prieina kitos trienalės (molio dulkių? kikbokso? Marijampolės „Sūduvos” puolėjo Vėževičiaus vardo? sunkiausio Orvido akmens?) kuratorius ir cituoja tokio Dan Le Sac repuojamą priesaką: „Thou shall not use poetry, art or music to get into girls’ pants / Use it to get into their heads”.                              

„Kaltų nėra, yra tik aukos”, byloja paminklas nuovargiui šuolių į tolį ir ilgų distancijų gete. „Tokie dabar sapnai, nebrendyla”, įpusėjęs antrą pintą ypos protina barzdočius trafaretais išmarginta kiepka. Žino, ką sako – kas antras čia skrybėlėtas.

Young Girl Reading Group, Reading with a single hand, 2017. Nuotrauka: Andrej Vasilenko