Kaleidoskopinis Navako protas. Mindaugo Navako paroda „Kambariuose ir lauke“ Radvilų rūmuose

Senamiestyje dažną sostinės klajūną stebi skulptoriaus Mindaugo Navako kūriniai. Geriančius kavą greta MO muziejaus veikiančioje kavinėje nužiūri skulptūra „Keturios didžiosios nesavarankiškos“ (1993–2003). Skubančius Kauno gatve į traukinių ar autobusų stotį iš aukšto nužvelgia žymusis „Kablys“ (1994). O nuo vasaros pabaigos iš fasadinio Radvilų rūmų kiemo tiek praeinančius pro šalį, tiek užsukančius į vidų sveikina čia laikinai stabtelėjusi „Koja“ (2016). Pastaroji tapo muziejuje pristatomos parodos „Kambariuose ir lauke“ preliudu. Lakoniškame ekspozicijos pavadinime autorius šifruoja jo kūrybai būdingą dviejų polių ambivalentišką ryšį, kuriame šįkart ieško dialogo tarp išorės ir vidaus, kultūros ir natūros bei istorijos ir nūdienos aktualijų.

Mindaugas Navakas, Koja, 2016. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Susidūrus su naujausių Navako darbų kolekcija, kurios didžioji dalis sukurta 2020 metais, pirmiausia į akis krenta balta objektų spalva. Ji dažnai siejama su sterilumu, tačiau šįkart, tikėtina, pasirinkta siekiant atspindėti permainingą dabarties tikrovę, kai dėl pandemijos prevencijos gyvenama kone operacinės sąlygomis. Šiame kontekste natūraliu apšveitimu prislopintas kolorito tonų kontrastas tarp ekspozicinės erdvės ir daugumos objektų parodoje sudaro įspūdį, kad viduje visuma praranda aiškius kontūrus ir yra suniveliuojama. Panašiai nutiko su pastaraisiais metais – jie persimainė akies mirksniu ir apgaulingai pradangino atkarpą nuo 2019 pabaigos iki 2021 vidurio. Minimu laikotarpiu Kovido krizė visuomenėje provokavo nerimo dėl artimos ateities jausmą. Galbūt netrukus išgirsime apie naują karantiną ir griežtės draudimai, priversiantys dar sykį uždaryti daug durų, o aplinką stebėti pro langą. Tokia padėtis priartina žmoniją prie kolektyvinės egzistencinio nerimo nuojautos, kurią aštrina konfliktas dėl ribojamų teisių į asmenines laisves. Nors šioje situacijoje bene labiausiai padėtų solidarumas. Šių priežasčių nulemtą kasdienybės trapumą reflektuoja parodos objektams Navako pasirinkta porceliano medžiaga.

Minimas erdvės ir objektų tarpusavio susiliejimas glaudžiai susijęs ir su fantomine tikrove – praeitimi. Istoriniai šaltiniai mena XVII a. Radvilų rezidenciją buvus vienais prabangiausių Vilniaus rūmų. Tačiau niokotas karo, plėšimo, griovimo ir kitos destrukcijos veiksnių šis paveldas originaliu pavidalu mūsų dienų nepasiekė. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rekonstruojamuose Radvilų rūmuose šiandien sudėtinga identifikuoti buvusį jų didingumą ar praėjusių amžių dvasią. Tas prisiminimas keliauja laiku veikiau kaip vaiduoklis. Pavyzdžiui, Sebastiano Dadlerio (1586–1657) kurto medalio bareljefe.[1] Dabar pastate, kuriame pėdsakus paliko ir vėlesnių laikotarpių vertingi architektūriniai bruožai, veikia automatiškai slankiojančios stiklinės durys ir moderni apšvietimo sistema, o rudas parketas neutralizuotas pilkais dažais. Keliose visuomenei jau atvertose ekspozicinėse salėse įsivaizduojamą pastato interjero puošybą keičia nebylios baltos glotnios sienos, o kunigaikščių kauptą istorinių meno kūrinių kolekciją kol kas periodiškai maino šiuolaikinio meno ekspozicijos[2].

Mindaugo Navako paroda Kambariuose ir lauke, Radvilų rūmai, 2021. Artnews.lt nuotr.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šioje parodoje Navakas atsigręžia į originalią funkciją praradusio, bet rūmų titulą išlaikiusio pastato praeitį ir siekia grąžinti jam buvusią prabangą. Skulptūrinių objektų formos ar kompozicijos bei darbų pavadinimai nurodo į prašmatniems interjerams būdingus dekoro elementus, kaip vakariečių aristokratijos mėgtus Rytų tradicijos suvenyrus – trapias vazas ir dekoratyvius servizo indus.

Įkomponuotas iš skirtingų durų pusių diptikas „Dvi dalys“ (2018) kuria aliuziją į kolonas, kuriomis buvo išreiškiama architektūrinė elegancija ir galia bei įtvirtinamas pastato savininkų socialinis statusas. Pasirinkta balta kūrinių spalva su aukso ar mėlio glazūros fragmentais Navakas tarsi perteikia Radvilų rezidencijos versališkos praeities vaiduoklį, kuris ekspozicijoje pristatomuose objektuose įkūnijamas aukštuomenę reflektuojančiomis medžiagomis – porcelianu ir marmuru. Tačiau turint mintyje Navako pamėgtą ironiją, reikėtų pastebėti, kad prabangos konotacijas turintys objektai sukurti iš Vakaruose unitazams ar kriauklėms gaminti skirto kietojo porceliano. Toks dialogas tarp kūrinių ir aplinkos įtvirtina autoriaus kūrybinio nuoseklumo tęstinumą. Ar prisimintume praėjusio amžiaus pabaigoje ant buvusių geležinkeliečių kultūros rūmų autorius pakabiną surūdijusį „Kablį“, siekiant pašiepti pastato socrealistinio klasicizmo architektūros pompastiką, ar ankstesnėse parodose eksponuotus kiniškos keramikos readymade‘us, kuriais referuota į kičines lauktuves iš skirtingų šalių, kurios masiškai produkuojamos Kinijoje ir praradusios autentiškumą.

Mindaugo Navako paroda Kambariuose ir lauke, Radvilų rūmai, 2021. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Referencija į prašmatnius interjerus ir jų tuštybės kritika gali tapti atspirties tašku poleminiam dialogui apie šiuolaikinių patalpų įrengimą. Juolab, kad Kovido kontekste namuose praleista neproporcingai daug laiko, lyginant su įprastai judria nūdienos žmogaus kasdienybe. Pastebima, kad vienas iš ryškių ekspozicijos bruožų yra pasikartojantis formos motyvas, kurį norisi suprasti. Kūriniuose „Eilė“ (2020) ir „Kairė-dešinė“ (2020) ar keturiuose objektuose iš serijos „Vaza“ (2020) dominuoja tūrinis ovalas, kurį tiražuoti leido pasirinktos medžiagos technologija. Formų sąsajas stiprina jų apipavidalinimui naudojamas šabloniškas smulkių šešiakampių žvaigždžių įspaudų raštas. Nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio objektų ar motyvų multiplikavimas meninėje praktikoje yra įprastas kūrybos metodas, padedantis išreikšti kritiką tiražuojamai produkcijai. Taip kviečiama pastebėti vartotojiškumo intensyvumą bei jo nulemtą visuomenės suvienodėjimą. Tačiau skirtingų menininkų kūryboje kelis dešimtmečius besitęsianti kritika ima kartoti save ir, atrodo, menkai nusako, kas dar nežinoma ar nėra pakankamai akivaizdu. Juolab, kad nūdienos komercializmas susijęs su globaliu mastu reikšmingesnėmis ir net aktualesnėmis už identiteto trūkumą problemomis, kurių kritika atpažįstama aptariamoje ekspozicijoje.

Mindaugo Navako paroda Kambariuose ir lauke, Radvilų rūmai, 2021. Artnews.lt nuotr.

Be to, šioje parodoje Navakas vysto dialogą ir su meno istorija. Nors ekspoziciją pristatančiame reportaže teko girdėti, kad serijoje „Lankytojas“ (2018) autorius vizualizavo jo sapnuose žemyn galvomis pasirodančius žiūrovus, sunku nepastebėti referencijos į pisuarus, kurie meno pasaulyje neatsiejami nuo Marcel Duchamp‘o „Fontano“ (1917). Navako objektai, eksponuojami eile greta vienas kito, porceliano segmento dalimi bene atitinkantys tarpkojo aukštį, prašosi būti perskaitomi pažodžiui, ar vartotume meno, ar kasdienybės kalbą. Net atsižvelgiant į objekto ryšį su pavadinimu, tualetas  yra vieta, kur esame tik lankytojai. Galų gale medžiagiškumas – kietasis porcelianas – kaip jau minėta, dažnai naudojamas vonios keramikai, pagrindžia šią sąsają. Tačiau priešingai nei pirmtako Duchamp‘o, Niujorke eksponavusio industrinį objektą, Navako pristatoma objektų serija yra sutverta paties menininko ir pasižymi originalia raiška, net jei ir turi nuorodų į kasdienybę. Visgi, kokie skirtingi bebūtų dviejų kūrėjų pisuarai, perfrazuojant danų režisieriaus Carl Th. Dreyer‘io žodžius, industrinį objektą ar medžiagą pakylėti iki meno yra menininko atsakomybė [3].

Mindaugas Navakas, Lankytojas, 2018. Artnews.lt nuotr.

Svarstant apie šmaikštų Navako dialogą su Duchamp‘u, galvoje blyksteli mintis, kad autorius galbūt bando pastebėti kilpinį kultūrinės istorijos pasikartojimą. Vieną iš parodoje eksponuojamų kūrinių menininkas pavadino „Dideliu bananu“ (2019) ir sukūrė aliuziją į 2019 metais žiniasklaidoje nuaidėjusią sensaciją, kuomet Art Bazel meno mugėje Majamyje italų menininkas Maurizio Cattelan‘as su lipnia izoliacine juosta prie sienos priklijavo bananą ir pavadino kūriniu – „Comedian“ bei įkainojo solidžia 120 000 JAV dolerių verte. Tiek prieš kelerius metus nutikęs šiuolaikinio meno incidentas, tiek prieš daugiau kaip šimtmetį pasirodęs Duchamp‘o „Fontanas“ meno bendruomenės ir visuomenės pasaulyje buvo pasitikti prieštaringai. Todėl atrodo, kad ši paroda kvestionuoja požiūrį į nūdienos (nesvarbu, kurio laikmečio) meno pokyčius.

Mindaugo Navako paroda Kambariuose ir lauke, Radvilų rūmai, 2021. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Parodoje „Kambariuose ir lauke“, atliekantis ir autoriaus, ir kuratoriaus vaidmenį Navakas be menkiausios abejonės tęsia savo kūrybai būdingą skulptūrinio objekto ir jį supančios erdvės bei laiko santykio tyrimą, kuris nestokoja nei griežtos kritikos, nei intelektualios ironijos.

[1] https://www.lndm.lt/rrm/radvilu-rumu-muziejaus-pastatas/

[2] Iki 2022 m. sausio 9 d. Radvilų rūmuose veikia Aldo Giannotti „Muziejus performanse“.

[3] Originali Carl Th. Dreyer‘io frazė: „Mūsų [režisierių] rankose yra atsakomybė pakylėti kiną nuo industrijos iki meno“.

Mindaugas Navakas, Koja, 2016. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Mindaugas Navakas, Koja, 2016. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Mindaugo Navako paroda Kambariuose ir lauke, Radvilų rūmai, 2021. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Mindaugo Navako paroda Kambariuose ir lauke, Radvilų rūmai, 2021. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Mindaugo Navako paroda Kambariuose ir lauke, Radvilų rūmai, 2021. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Mindaugo Navako paroda Kambariuose ir lauke, Radvilų rūmai, 2021. Artnews.lt nuotr.

Mindaugas Navakas, Eilė, 2020. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Mindaugo Navako paroda Kambariuose ir lauke, Radvilų rūmai, 2021. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Mindaugas Navakas, Lankytojas, 2018. Artnews.lt nuotr.