Kalbėjimas dėmenimis. Dano Aleksos paroda „Paskutinė skulptūra ‒ S355JR“ VDA „Titaniko“ parodų salėje

S355JR yra plieno markės kodas GOST sistemoje. GOST (rus. k. Государственный стандарт – valstybinis standartas), savo ruožtu, yra viena pagrindinių standartų grupių NVS (Nepriklausomų valstybių sandraugoje). Ar brūkšnys pavadinimo sintaksėje žymi atitikimą žodžiui „yra”, kaip kad galima būtų numanyti, lieka ne iki galo aišku. Šioje užuominoje, regis, slypi neatitikimas tarp kodo ir juo žymimos materijos rūšies su daugeliu jos savybių. To neatitikimo neįmanoma parodyti. Galbūt dėl to pirmasis pavadinimo dėmuo žymi šį tą baigtinio.

Skaitytojo dėmesį atkreipčiau ir į dar vieną prasmingą dėmenį: santykį tarp objektyvaus ir subjektyvaus. Neabejoju, kad ne man vienam lankantis VDA Titaniko parodų salėje, 1-ajame pastato aukšte, objektyvus skirtumas tarp dviejų kolonų ekspozicinės erdvės dešinėje ir dviejų ‒ jos kairėje, niekad nėra toks akivaizdus kaip šįkart. Būna, kad į akis krenta lubos, kartais ‒ grindys, labai dažnai ‒ užuolaidos, palangė ar kokia kita konstrukcinė, ekspoziciją įrėminanti detalė. Tačiau neprisimenu parodos, kurioje kolonos būtų taip išeksponuotos. Tuoj paaiškinsiu, kodėl.

Parodoje yra vienas eksponatas, kuris daug ką apie tai pasako. Užtenka jį paminėti, ir parodos lankytojas ką tik apibūdintą įspūdį iš karto atpažins. Tai fotografija. Fotografijoje ‒ prie lubų pritvirtintas, apverstas, tarp kolonų įterptas skardinis garažas. Ir, žinoma, visa kameros akimi fiksuojama ekspozicinė erdvė. Ta pati erdvė, kurią matai tik įėjęs į parodų salę ir, kiek vėliau, atsigręžęs įsitikinti, ar priešakinėje sienoje eksponuojamas atvaizdas tavęs tikrai neapgauna. Vėlgi ‒ neatitikimas, priverčiantis trumpam suabejoti. Tiesa, matyt, su sąlyga, kad leidai sau šį kartą pasimėgauti tabula rasa privalumais, kai tarp tavęs ir kūrinio (o vėliau kurį laiką dar ir parodos) neįsiterpia joks tekstas.

Skardinio garažo atvaizdas nuotraukoje ir akivaizdi jo nesatis fizinėje parodos erdvėje, neinformuotai žvelgiant, iš vėlesniosios regimybės toje pačioje vietoje šį tą pašalina. Ir ta stoka yra dar vienas svarbus dėmuo. Vaizduotę ima žadinti tokia veiksmų seka: kažkas atgabeno krovinį, sumontavo konstrukciją, skardinį 2.5 tonos sveriantį garažą, nufotografavo, išrinko ir išvežė. Parodoje ‒ įrėminta fotografija, atkreipianti dėmesį į kolonas ir vieną kitą dėmenį. Tuo pačiu arba taip pat. Sintaksė šiuo atveju jau nelabai svarbi.

Danas Aleksa, visgi, šią metalinę konstrukciją eksponavo parodoje. Tik ne šių, o praėjusių metų vasarą, per VDA studentų (ir dėstytojų) atostogas. Dėmenys buvo ne tik atidengti lankytojų žvilgsniams, bet ir, tikėtina, aptarti studijų metu. Šio šurmulio ir regimo pavidalo (ne atvaizdo nuotraukoje) stoka tabula rasa situacijoje neabejotinai yra dar vienas šiemetinės parodos dėmuo. Negi dabar imsi ir gadinsi įspūdį apie metalą aušindamas liežuvį apie tai, koks daugiasluoksnis kartais gali būti laikas? Galbūt, jei prisiminsi, kaip prie darželio tvoros anksti vaikystėje prišalo liežuvis. Sugadintas įspūdis nebūtinai gadina apetitą, nelyginant kas ką kokioje gyvenimiškoje srityje dėl ko ir kaip gadina. Tik ne sintaksė…

Grįžkim prie kolonų, parodos salę tarsi dalinančių į tris dalis. Pradėkim nuo tų stambesnių. Priešais jas, kraštinės sienos ertmėje ‒ metalinės durys (aliuminio ar labiau sidabro atspalvio). Kolonos nutolusios nuo lango, tad jei jų prietemos nenurėžia viską išlyginantis dirbtinis apšvietimas, šį parodų salės trečdalį jos tarsi tvirčiau atitveria. Kairiosios dvi, prie lango ‒ tarsi laibesnės, kai kada ‒ grakštesnės, paprastai įmantrios arba atvirkščiai ir be jokių bet. Na štai, o daugmaž per centrą įkypai ant paletės šį kartą kalbas ne daiktai, o sulydyto metalo luitai (rimuojant paprastai). Jau yra fotografijų, reportažas ‒ internete. Rėmelio trūksta. Galima būtų eksponuoti kaip dėmenį fizinėje erdvėje. Matyt, ne laikas. Gal net ne vieta…

Tie luitai, kažkuria prasme, yra tas pats garažas. Prozaiškai kalbant, Danas Aleksa ėmė ir išlydė juos iš minėtojo garažo. Ir ne šiaip išlydė, o pasistengė šitai padaryti sutalpindamas garažą į kuo mažesnį tūrį. Kiek tas tūris sveria, sunku pasakyti. Tačiau kad Danas Aleksa visus darbus atliko pats, galima įsitikinti stebint šio proceso videodokumentaciją. Ji taip pat eksponuojama parodoje. Neapsiverčia liežuvis gretinti to, kaip formoje atrodo įkaitintas skystas metalas ir jo nenudailintas pavidalas parodoje tokiu pat būdu, kaip norėjosi gretinti, sakykime, objektyvaus ir subjektyvaus santykį šio trumpo parodos aptarimo pradžioje. Įdomu, kad toks gretinimas kitomis sąlygomis (kitame kontekste) būtų ne mažiau vertas dėmesio. Ir štai čia grįžtame kaip tik to vieton, kur objektyvaus ir subjektyvaus akistata nėra tokia jau akivaizdi, savaime suprantama ir vienareikšmiška sąlyga meno kūriniui nutikti. Atrodo, peršokome nuo dėmens nesudarančio vaizdinio prie dėmenį charakterizuojančio žodyno. Niuansuotas kalbėjimas žodžiais tokiais atvejais kone imanentiškai slypi kalbėjime parodos dėmenimis.

Toji priešakinė siena, apie kurią kalbėjau teksto intrigos pradžioje, ir jos kampas su kraštine siena, kiek tolėliau besiremiančia į langą, yra labiausiai sutelkta. Tas labai krenta į akis vos tik įėjus į parodų salę, mat kitos sienos ‒ tuščios, o viduriniajame trečdalyje, daugmaž per vidurį, tetūno tie keli į kuo mažesnį tūrį sutalpinti metalo lydiniai. Toks įspūdis, čia eksponuojami instaliacijos elementai apšviesti gana pabrėžtinai dekoratyvia šviesa. Aiškesnis kontūras primena duris. Kone į ekraną, rodantį metalo lydymo procesą, atremtas rūdžių atspalvio trikampis, dengiantis žalsvesnį stačiakampį. Greta pakabinti ant vielos suverti statybiniai diskai, tolėliau ‒ dar vienas žalsvas stačiakampis su rankiniu užraktu. Vienas kitas strypas. Jeigu į patalpą įskristų musė, ji būtinai zystų kažkur kaip tik toje parodų salės pusėje. Kontrapunktas aiškiai sufleruoja ‒ ne tame esmė.

Šiai eilutei slenkantis į dešinę, metų kalendoriuje link pradžios artėja trečias trečdalis rugpjūčio. Mokslo metai akademijoje kasmet prasideda tik spalio 1-ąją. Ar tai ką nors galėtų reikšti parodai, kaip visada parodys laikas. Tuo tarpu parodoje ‒ paskutinė skulptūra. S355JR, plieno markės kodas.