• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2024    06    14

Ką veikia meno kūriniai šiuolaikiniuose miestų planavimo procesuose. Ūlos Tornau ir Povilo Marozo pokalbis

Ūla Tornau
Mikos Savičiūtės nuotrauka.

Ūla Tornau – šiuolaikinio meno parodų kuratorė ir meno istorikė, besidominti miestų pokyčiais, šiuo metu – Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje. Iki 2021 metų dirbo kuratore Šiuolaikinio meno centre, buvo kelių projektų erdvių, tarp jų „Malonioji 6“ (2012–2015) ir kultūros platformos „Kultflux“, įsikūrusios ir veikusios Vilniuje, Neries upės krantinėje 2008–2012 metais, viena steigėjų ir kuratorių. Taip pat kuravo meno kūrinių viešose miesto erdvėse programas ir dirbo Vilniaus miesto istorinės atminties komisijoje. 2011 ir 2017 metais kuravo ir ko-kuravo Lietuvos paviljonus 56-ojoje ir 59-ojoje Venecijos meno bienalėje.

Povilas Marozas yra kraštovaizdžio, viešųjų ir meno erdvių architektas, Studio Space/Time vadovas, architektūros meno doktorantas Viniaus Dailės Akademijoje.

Ūla Tornau: Nuo 2019 metų kartu dirbome prie kelių meno viešose Vilniaus erdvėse programų, tarp kurių buvo stambaus mastelio projektas naujai formuojamame Vilniaus Paupio kvartale. Jis per kelerius metus buvo įgyvendintas. Taip pat anksčiau turėjome darbo patirčių su meno ir paminklų viešose erdvėse projektais Lietuvoje ir kitose šalyse. Siūlau pokalbyje pasidalinti šiuose procesuose atsiradusia patirtimi, nes ji iš tiesų išskleidė daug svarbių šiuolaikinio miesto planavimo procesų, ideologijų ir praktikų. Jų kontekste įdomu pažvelgti, kokiu veikėju čia tampa meno kūriniai ir kokios jų kuravimo praktikos gali būti prasmingos. Pirmiausia įdomu, kad Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį akivaizdus visuotinis neseniai atsiradęs ir augantis šiuolaikinio meno viešose erdvėse poreikis. Jeigu anksčiau abstraktesnių konceptualių kūrinių mieste atsirasdavo labai retai ir dažnai jų funkcijos buvo suvokiamos dvejopai – arba simbolinis paminklas, arba puošybinis elementas, tai pastaruoju metu atsiranda žymiai daugiau smalsumo palikti erdvės meno kūriniams veikti iš anksto nesuplanuota kryptimi. 2017 m. vykusiose paminklo Lukiškių aikštėje kūrybinėse dirbtuvėse (nepaisant vėliau sekusių kontraversiškų diskusijų) buvo svarstyti ir išrinkti net keli konceptualūs šiuolaikinio meno kūriniai, skirti įprasminti vieną esminių nacionalinių naratyvų svarbioje Vilniaus aikštėje. Nuo 2018 m. kasmet tęsiama Vilniaus miesto savivaldybės meno viešose erdvėse finansavimo programa „Kuriu Vilnių“, kurią adaptavo ir kiti Lietuvos miestai. Dalis nekilnojamojo turto vystytojų kviečia šiuolaikinio meno kūrėjus ar kuratorius dalyvauti statomų kvartalų planuose, stebime įvairius meno poreikio lygmenis nuo nacionalinio, miesto, vystytojų, architektų iki konkrečių meno institucijų kuriamų aplinkų. Na, ir įsigalioja įstatymas, kad 1 procentą viešos paskirties pastatų statybų lėšų privaloma skirti viešos erdvės įrengimui. Ką veikia šiuolaikinis menas šiandienos miestų planavimo procesuose?

Povilas Marozas.: Paupyje kvietimą gavome iš šio kvartalo vystytojų. Jų noras buvo sukurti autentiškesnes, įsimintinesnes, gyvybę traukiančias situacijas, kurias turbūt ne iki galo atliepė architektūra ar suprojektuotos visiems prieinamos gatvių, aikščių bei kiemų erdvės. Jaučiu, kad, šiuo atveju autentiškumas ir įsimintinumas, vietos charakterio formavimas ir yra viena tų funkcijų, kurios skatina miestą kuriančias jėgas – vystytojus ar savivaldybes – realizuoti viešojo meno kūrinius miesto erdvėse.

Nors detaliai nežinau formalių miesto planavimo politikos kontekstų, tačiau nemanau, kad menas viešose erdvėse ten stipriai artikuliuojamas arba vertinamas kaip svarbus elementas. Nemačiau ir negirdėjau apie materialius planus ar apjungto tokio meno atsiradimo politiką Vilniuje ar kituose Lietuvos miestuose. Manau, kad miesto planavimo procesuose meno darbams tiesiog trūksta fizinio svorio ir mastelio – elementai, artikuliuojami miesto vystymo procesus reguliuojančiuose ir normuojančiuose dokumentuose, dažnai dideli – susisiekimo sistemos, transportas, funkcinės zonos, kvartalai, žaliasis karkasas, saugomas paveldas ir t. t. Tuo tarpu meno intervencijos savo fiziniu masteliu labiau molekulinės, nors jų matomumas bei simbolinė svarba kartais gerokai didesnė už fizinį mastelį. Tačiau svarbu paminėti, kad bendras meno darbų viešose erdvėse indėlis į miesto kūrimą nėra nepastebėtas – tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose veikia viešam menui skirtos finansavimo programos, savivaldybės yra numačiusios kelius, kaip tokius darbus realizuoti ir t. t. Taip pat Lietuvoje po truputį pradedama įgyvendinti „Procento Kultūrai“ politika – prieš metus Kultūros ministerija su 27 Lietuvos miestų savivaldybėmis sutarė savanoriškai siekti, jog 1 proc. svarbesnių statinių statybos biudžetų būtų skiriamas meno darbams sukurti ar įsigyti. Tai nuo šių metų vidurio visos Lietuvos masteliu taip pat įgyvendins neseniai priimtos architektūros įstatymo pataisos, numatančios šią prievolę rengiant architektūriniu, urbanistiniu, valstybiniu ar viešojo intereso požiūriu reikšmingų objektų architektūrinius konkursus. Žinoma, visa tai – teisiniai formalumai. Jie grįsti tiek globaliomis tendencijomis – vieno procento kultūrai politikos vakarų valstybėse įgyvendinamos nuo XXa. vidurio ar net anksčiau, tiek ir bendrai besikeičiančiomis ekonominėmis ir kultūrinėmis situacijomis. Bet jaučiu, kad tokie projektai atsiranda ne vien dėl atsirandančių formalių paskatų.

Ū. T.: Pradėjus dirbti su projektu Paupyje ilgai galvojome – apie tai tebediskutuojam ir šiandien – kiek ir ką mes, kaip kuratoriai, galime padaryti tokioje vietoje. Man smalsu apie tai galvoti ir ilgesnėje laiko perspektyvoje – tarkim, kokias funkcijas meno darbai atliko man pažįstamose Vilniaus erdvėse prieš dešimtmetį ir kaip visa tai kito. Žinoma, kūriniai visų pirma atsirado kaip dekoratyviniai elementai – užsakovų motyvacija, nuo kurios turbūt sunku pabėgti ir šiandien. Tačiau dalyvaudama skirtinguose projektuose jaučiu kismą bendroje miesto planavimo kultūroje, kurioje vis labiau artikuliuojama globali kūrybiško miesto ir kūrybinių industrijų ideologija. Ta visa koncepcija, kai kūrybiškumas tampa svarbia valiuta miesto kūrimo procesuose. Tačiau kartais atrodo, jog ši globali tendencija dažnai atkeliauja be konkrečios tokių projektų įgyvendinimo patirties bei kuratorinio ir konceptualaus požiūrio.

Beatričė Mockevičiūtė „Asukas“ ir Žilvinas Landzbergas „Palmė“, 2022 m., nuotrauka Darnu Group
Žilvino Landzbergo kūrinio instaliavimo darbai, nuotrauka Darnu Group

P. M.: Tiesa, meno kūriniai viešojoje erdvėje tikrai nėra naujiena nei Lietuvoje, nei kur kitur. Ir kalbėdami apie šiuolaikinį meną turime pripažinti ir ilgą bei svarbią memorialinio meno istoriją miesto erdvėse. Istoriškai simbolinės monumentaliosios nuorodos čia egzistuoja tiek pat ilgai kaip ir pati architektūra; jų funkcijos labai aiškios, kaip ir atsiradimo aplinkybės bei visa dinamika siekiant jas panaikinti. Šiuolaikinis menas į šį žanrą veliasi nedažnai, tačiau santykis su istoriniais kontekstais jam ne visada svetimas. Už memorialinių funkcijų ribų veikiančių viešojo meno darbų atsiradimo priežastys tikrai keičiasi, ir tavo įvardyta kūrybinio miesto ideologija čia labai svarbi. 

Šiandien toks miestas kaip Vilnius kultūriškai konkuruoja su kitais miestais ne tik Lietuvoje, bet ir globaliai. Tą visai atvirai deklaruoja tiek miesto administratoriai – savivaldybė, meras, tiek ir privatūs vystytojai, siekiantys sukurti miesto versiją, kuri būtų patraukli ne tik vietos gyventojams, bet ir globaliai auditorijai. Viešieji šiuolaikinio meno kūriniai, panašu, irgi atlieka bent dalinį vaidmenį šioje dėmesio ekonomikoje. Ši sąlyginai neseniai atsiradusi funkcija vėlgi tikriausiai nėra nauja – tereikia prisiminti buvusį Guggenheimo Ermitažo muziejaus projektą Vilniuje. Tačiau jaučiu, kad yra pakitęs tokių paskatų mastelis – vietoj vieno didelio projekto galvojama lokaliau, siekiama įtraukti vietos menininkus, vietos bendruomenes ir t. t. O tai tikriausiai yra sudėtiniai elementai siekiant sukurti autentiškumo jausmą, kuris, mano galva, ir yra ta mitinė kokybė, kurią visi nori sukurti.

Čia taip pat svarbu paminėti ir „place-making“ – vietokūros terminą, kuris vis dažniau skiemenuojamas ir Lietuvoje. Tai tam tikra viešųjų erdvių planavimo ir įgyvendinimo ideologija, siekianti kurti vietas, iš bendro miesto erdvių konteksto išsiskiriančias charakteringumu ir unikalumu bei orientuotas pritraukti daugiau gyvybės, bendravimo, buvimo kartu. Šiuo atveju labiau galvojama, kaip pagyvinti miesto gyvenimą, pritraukti žmonių, o ne kaip erdves kurti brangiomis didelio mastelio architektūrinėmis priemonėmis. Ir nors šios minties ištakos atsirado kaip modernaus miesto planavimo ideologijų ir jų įgalintų procesų kritika, šiandien vietokūra tam tikra prasme tapo svarbia vystytojų ir miesto administratorių žargono dalimi. Mano galva, šiuolaikinis menas miesto erdvėse juos ir vilioja galimybėmis sukurti tas unikalias situacijas, kurios trauktų žmones ir formuotų išskirtinį vietos charakterį.

Ū. T.: Ties vietokūros terminu čia norėtųsi kiek apsistoti, nes, viena vertus, jis gana neseniai įsitvirtino globalioje, taip pat ir Lietuvos miestų planavimo teorijoje ir praktikoje, kaip pozityvi ideologija. Antra vertus, dėl autentiškumo ar „vietos dvasios“ siekio ji (vietokūra) išties susijusi su meno ir kūrybiškumo praktikų įtraukimu į miesto planavimo procesus. Trečia, ji lyg ir generuoja humaniško ir kūrybiško miesto viziją, kuriai neįmanoma atsispirti. Bet matome, kad realybėje tai retai pavyksta. Ar iš tiesų įmanoma suplanuoti socialią ir kūrybišką miesto erdvę, kai kartais ta autentiška erdvė, kuria visi džiaugiasi, formavosi per šimtmečius? Mes žinome, kad „vietokūros“ ideologija buvo stipriai veikiama modernistinės miestų planavimo kritikos, pvyzdžiui, Jane Jacobs idėjų, kuriose ji iš esmės kvietė išlaikyti senąsias miesto struktūras, o ne trinti, griauti ir kurti nuo nulio. Ji kalbėjo apie kompleksišką ir galingą socialinės kontrolės ir architektūrinės miesto aplinkos įtaką bendruomenių funkcionavimui ir jų tęstinumui, tuo laiku kritikuodama modernistinę radikalią ambiciją griauti ir statyti iš naujo. Jane Jacobs idėjos inspiruoja iki šiol. Bet ją pasitelkiančios „vietokūros“ ideologija iš tiesų neturi to laiko, kai šimtmečiais klostosi įdomus ir bendruomeniškas miestas, tad kaip autentišką miestą sukurti greitai? Ar jį išties galima sukurti dizaino priemonėmis? Ir vėl – ar meno kūriniai gali ką padaryti?

Linas Kutavičius/Lightfoms, „Rieduliai“, 2021-3 m., nuotrauka Darnu Group
Akvilė Magicdust „Klaidžiotojų žemėlapis“ fragmentas, 2021-3 m., nuotrauka Darnu Group

P. M.: Sutinku – ši situacija kebli ir įtartina. Tačiau kad ir kaip patraukliai Jane Jacobs išsakyta kritika skambėtų, turime pripažinti, kad ji atsirado kitomis aplinkybėmis ir kitais laikais, kurie, panašu, nebedaug ką bendro turi su šia diena. Taip, senų miesto struktūrų ir socialinio kompleksiškumo išsaugojimas atrodo kaip nekvestionuojama vertybė, tačiau turtingėjant miesto visuomenėms, skirtingos grupės suinteresuotos siekti atskirties – gyventi prestižiniuose rajonuose, užmiesčio gyvenvietėse ir t. t., ne išimtis ir centrinės miesto dalys. Be to, ne taip seniai šiuose kraštuose atsiradusi verslo bei būsto paskolų sistema iš principo pakeitė miesto plėtros procesus net ir ten, kur fiziškai gyventojų ne itin daugėja. Dėl šių priežasčių šiandieninis miestas taip intensyviai keičiasi – tiek fiziškai, tiek ir socialiai. Kartu su juo nyksta ir funkciškai pasenusios bei socialiai nebepriimtinos aplinkos.

Vietokūra nėra viso to priežastis, veikiau įrankis, padedantis suteikti šioms naujoms erdvėms „užgyvenimo“ jausmą. Ar galima mobilizuoti socialiai kompleksiškos ir erdviškai/dizaineriškai daugiasluoksnės vietos naratyvą naujai mieste atsirandančiose erdvėse? Turbūt taip, jei vertintume mūsų pačių pasikeitusius poreikius bendramiestietiškam socialumui. Tačiau kas ir kokiomis priemonėmis tai kuria – jau kitas klausimas. Tai, į ką apeliavo Jane Jacobs, turbūt būtų panašu į šiandieninę Vilniaus stotį – viešą erdvę, kur labai skirtingi žmonės yra tiesiog priversti bent trumpam susitikti, o šios susitikimo formos ne visiems ir ne visada malonios. Tačiau šiandien turime galimybę šių susitikimų išvengti būdami tose miesto aplinkose, kur publika yra priimtinesnė, „sukuruota“ ir t. t. 

Šnekant apie dizainą ir šiuolaikinį meną naujai kuriamose miesto erdvėse, jie irgi yra labai svarbios šios ekonomikos dalys. Svarbios tiems, kas šiuos procesus planuoja, finansuoja ir įgyvendina. Taip pat svarbios ir tiems, kas šias erdves vėliau naudoja.

Ū. T.: Žinoma, kuruodami šiame kontekste mes lyg ir tampame tokių miesto erdvių marketingo darbuotojais. Paupio atveju visi puikiai supratome, kad esame to proceso dalimi. Tačiau kartu turėjome ir kuratorinę laisvę bei ne tiek daug konceptualių apribojimų, kuriuos taip pat galėjome laisvai kvestionuoti. Daugiau buvome apriboti praktinių sąlygų, kadangi buvome pakviesti dirbti vėlyvame etape į jau suprojektuotas ir didele dalimi tirštai užstatytas erdves. Atrodė, kad nebėra net vietos ką nors ten padaryti. Todėl pradėjome nuo kūrybinių dirbtuvių, į kurias pakvietėme apie 15 kūrėjų, tyrėjų ir kuratorių kartu padiskutuoti, ką ten būtų galima nuveikti. Kaip kuratoriai sutikome imtis Paupio tikėdamiesi, kad šiuolaikinio meno kūriniai šioje naujai pastatytoje miesto erdvėje galėtų įnešti kritiškumo, reaguoti į dingusius ar pradangintus istorinius naratyvus bei sukurti santykį su įdomia šį kvartalą supančia urbanistine aplinka. Čia turbūt kyla klausimas, kaip veikiant tokiame korporatyviniame kontekste naviguoti kuruojant ir kuriant naujas prasmes viešosiose miesto erdvėse?

Donatas Jankauskas-Duonis, „Rytmetis“, 2021-3 m., nuotrauka Darnu Group

P. M.: Visiškai sutinku – bendra korporatyvi miesto vystymo dinamika ir menininkų įsitraukimas į šiuos procesus nėra vien patogaus prisitaikymo forma. Bent dalies šiuolaikinio meno praktikų polinkis į (savi-)kritiškumą bei įvairių ribų kvestionavimą buvo viena iš svarbiausių priežasčių imtis darbo Paupyje. Menininkų entuziazmas prisiminti įvairias vietos istorijas, kurti naujas socialines funkcijas arba kritiškai reaguoti į naujas korporatyvias realybes tam tikra prasme kovoja su šiandieninių viešųjų erdvių kūrimo vienabriauniškumu. Tačiau ši patirtis taip pat labai stipriai praturtino mano, kaip viešųjų erdvių ir kraštovaizdžio architekto, praktiką – menininkų jautrumas įvairiems kontekstams tam tikra prasme man buvo svetimas, bet dabar tapo svarbiu atskirties tašku mąstant apie skirtingas miesto erdves, jų istorijas ir t. t. Manau, kad čia ir slypi viena esminių šiuolaikinio meno viešojoje erdvėje kokybių – laisviau, plačiau ir kritiškiau pažvelgti į skirtingus šias erdves formuojančius kontekstus ir kūrybiškai bei kritiškai į juos reaguoti. Didžiosios dalies architektų, kuriems tenka privilegija bei atsakomybė šias erdves projektuoti, kūrybinės prieigos suformuotos tam tikrų pedagogikų bei ideologijų, kurios nepajėgios reaguoti į viešosios erdvės kompleksiškumą plačiąja prasme ir yra orientuotos į fizinius-erdvinius sprendimus. Tuo tarpu šiuolaikinis menas jau ilgą laiką reflektyviai kvestionuoja savo tikslus, praktikas, įrankius, intervencijos laukus ir galimą poveikių spektrą. Architektūra, priešingai, veikia kaip labai pragmatiškas ir į iš anksto aiškiai apibrėžtus tikslus orientuotas kūrybinis žanras. 

Galvojant apie šiuolaikinio meno viešosiose erdvėse kokybes kyla klausimas, kokiomis kuratorinėmis praktikomis jas įgalinti. Konkrečiai Paupyje pradėjome nuo kūrybinių dirbtuvių – kūrybinės ir epistemologinės diskusijų erdvės – kūrimo, kuria visų pirma siekėme aiškiai artikuliuoti turimas kūrybines laisves, išgirsti skirtingus lūkesčius bei pristatyti šios teritorijos daugiasluoksnį kompleksiškumą – istorinį, socialinį ir t. t. Toliau sekė bendros ir individualios diskusijos apie galimas vietas, išraiškas, priemones, prasmes, praktinius dalykus ir visa kita. Tai leido gana kryptingai pasiūlyti aukštos kokybės sprendimus. Šiuo atveju stipriai išsiplėtė siūlomų darbų geografija, jų išraiška, pasirinktos medijos ir visa kita.  

Ū. T.: Šiame procese išsikristalizavo trys temos, tarp kurių svarbi buvo naujai projektuojamo kvartalo kuriamų prasmių „sterilumas“, santykis su „nešvaria“ Paupio istorija, – už miesto sienos esančios periferijos savastimi, su jai būdingomis urbanistinėmis funkcijomis ir socialinėmis praktikomis (alaus ir degtinės fabrikai, kurių liekanos šeriamos kiaulėms, prostitucija, religinės, marginalinės bendruomenės ir pan.). Bandėme iškelti tuos naratyvus, kurie nebūtinai patrauklūs šiuolaikinio miesto planavimo ideologijoje. 

Paminėjai kelis svarbius siekius vietokūros ideologijoje, kurie buvo akivaizdūs ir Paupio planavimo atveju – autentiškumas, funkcijų įvairovė ir bendruomeniškumas. Su tuo dirbome ir mūsų kuratoriniame procese. Formuojant naujojo Paupio rajono viziją, dar prieš dešimtmetį sutarta kurti naują, bet Senamiesčio erdves ir dvasią replikuojantį rajoną. Atsiranda naujas nemažas kvartalas, kuris turi funkcionuoti kaip miesto senamiestis arba miesto centras. Ir kaip tai sukurti dizaino ar marketingo priemonėmis nuo nulio, ant nugriautos industrinės zonos teritorijos. Ar iš tiesų daugialypės gerų miesto erdvių savybės gali būti suprojektuotos per kelerius metus, ar tai reikalauja ilgo laiko tarpo, patirčių ir gyventojų praktikų, kol vietos istorijos, reikšmės ir funkcijos sluoksniuojasi? Kaip projektuojant naujas vietas palikti erdvės, iki galo nesuformuluotų vietų, kuriose su laiku gali rastis netikėtos funkcijos, pasakojimai ir veiklos? Galbūt tai ir gali sukurti miesto erdvėse atsiradę meno kūriniai, kurie veikia lyg tam tikra funkciškai neapibrėžta erdvė, neužduodanti konkrečios funkcijos arba generuojanti reikšmės perteklių. Tai taškas, kuris siūlo elgtis netikėtai ir kūrybiškai, kurį galima interpretuoti, ant jo atsisėsti, įsivaizduoti šioje vietoje prieš šimtmečius gyvenusius žmones, nusikelti į kitą laiką, svajoti ar kartu su menininku kurti pusiau fikcinius pasakojimus apie vietą (Žygimanto Kudirkos nematomi kūriniai).

Žygimantas Kudirka, „Paupio Gidai“, 2022 m., nuotrauka Darnu Group

P. M.: Sukurti lyg tam tikrą atsitraukimą.

Ū. T.: Taip, tam tikras sustojimas, atsitraukimas, kai tu nebežinai, kas čia per objektas ir kaip jį naudoti. Toks meno kūrinys, kurio funkcija yra abstrakti, skirtingai nuo suoliuko, žibinto, ar kitų suprojektuotų elementų, pasiūlo į jį žiūrėti daugeliu būdų, ir miesto dalyvis tuomet gali rinktis savąjį. Kai tuo tarpu suprojektuotas ir pastatytas suoliukas, žibintas ar supynės siūlo elgtis labai konkrečiai. 

Be to, dar noriu grįžti prie autentiškumo termino ir paliesti ilgai besiformuojančio santykio su vieta klausimą, pasvarstyti, ką čia galėtų padaryti meno kūriniai. Šiandienos miesto planavime bandoma prisotinti, galutinai suformuluoti, suprojektuoti, ką galima toje vietoje veikti, ir tai mūsų miestuose yra gana nauja patirtis. Sovietmečio miestų planuotojai taip pat turėjo milžiniškas ambicijas ir ideologines gaires detaliai apibrėžti projektuojamas erdves ir ką jose galima veikti, tačiau jie dažniausiai neturėjo galimybės to iki galo įgyvendinti. Tiesiog dėl įvairių priežasčių – finansinių, biurokratinių, ideologinių ar paprasčiausios korupcijos – daugelis projektų buvo įgyvendinti tik iš dalies, ypatingai dažnai finansų pritrūkdavo landšafto projektams. Tad aplinkos tarp pastatų, dažnai tai ir būdavo viešos erdvės, tiesiog likdavo iki galo nesuformuluotos. Jas savaip įveiklindavo patys miesto naudotojai – pramindami neplanuotus takus, statydami improvizuotus sandėliukus daiktams susidėti, kabindami lesyklėles paukščiams ar sodindami medžius. Galiausiai tose planavimo „skylėse“, planuotojų pamirštose vietose prasidėdavo labai įdomūs ir kūrybiški procesai, kurie kartais kompensuodavo nesamas viešos erdvės funkcijas, tapdami svarbiais gyventojų traukos ir bendravimo taškais. Šios neapibrėžtos erdvės mieste reikalingos tam, kad būtų vietos netikėtam jų naudojimui ir funkcijų įvairovei, kuri yra įvardijama kaip viena iš gero miesto sąlygų.

Vlado Suncovo siūlyta vaikų žaidimo aikštelė Paupyje, V.Suncovo ir P. Marozo maketas, nuotrauka P. Marozas

P. M.: Tiesa, miestas skylėtas. Tačiau nebūtinai tose „apleistose“, neužprogramuotose erdvėse vyksta kas nors įdomaus. Tokių erdvių Lietuvos miestuose ypač daug – istorinėse dalyse karo metu išgriauti kvartalai, sovietmečiu statyti miegamieji rajonai planuoti su didelėmis atviromis erdvėmis be resursų ir jautrumo jas deramai suformuoti. Tai taip pat susiję ir su tuo, kad daug laiko tos erdvės niekam nepriklausė nuosavybės teise. Tai irgi sovietmečio palikimas. 

Pripažįstu, kad miesto gyventojai turi galimybių jas apibrėžti „iš apačios“. Bet tai atsitinka veikiau išskirtiniais atvejais. Galbūt dėl to, kad vis dar gyvename labai netankiose miesto aplinkose. Be to, bet kokiems veiksmams miesto erdvėje reikia didelių resursų ir ilgalaikių pastangų. Tam, man atrodo, didžioji dalis šiandieninių miesto bendruomenių stokoja entuaziazmo, laiko ir kitų resursų. Nebėra taip, kad imtis bendrų veiklų šiose erdvėse esame priversti aplinkybių – paskutiniais dešimtmečiais bendra viešųjų erdvių infrastruktūra bent fiziškai tikrai pagerėjo. Bet reikia pastebėti, kad šių neapibrėžtų erdvių, miestui plečiantis, mažėja ir jos įgauna daugiau prasmės kaip tam tikros situacijos, nebūtinai pavaldžios oficialiai miesto formavimo politikai ar privatiems interesams.

Ką šiose situacijose gali meno kūriniai arba menininkų veikla? Mano manymu, bent lietuviškame kontekste, – tikrai daug. Galvoju apie dalį projektų, finansuotų programos „Kuriu Vilnių“, kurie tikrai praturtino neaiškias erdves naujomis funkcijomis ir tam tikra prasme mobilizavo bent dalies aplinkinių bendruomenių savininkiškumo jausmą. Ir ne tik tai, mano manymu, jie labai svarbūs miestui bendrąja prasme, kuriant būtent tas individualias, originalias ir autentiškas situacijas, kurios geba keisti gyventojų simbolinį santykį su miestu. Čia kalbu apie tokius projektus kaip S. S. Paplauskaitės, J. Kostikovaitės, B. Jacobs ir D. Kučo projektą Fabijoniškėse „Fabijono Svetainė“, kultūros komplekso „Sodas 2123“ aplinką (arch. Petras Išora ir Ona Lozuraitytė) ar šiuo metu po Valakampių tiltu projektuojamą riedlentininkams skirtą Valakupės parką.

Menininko Bert Jakobso, kraštovaizdžio architektės Sigitos Simonos Paplauskaitės, skulptoriaus Daumanto Kučo ir kuratorės Justės Kostikovaitės projektas „Fabijono Svetainė“ Fabijoniškėse, Vilniuje,  nuotrauka Vilniaus miesto savivaldybė
Etapiškai vystoma SODAS 2123 viešoji erdvė, autoriai Petras Išora-Lozuraitis ir Ona Lozuraitytė-Išorė /  Isora x Lozuraityte Studio for Architecture, nuotrauka Andrej Vasilenko

Ū. T.: Miesto santykis su aplinka ir vietos istorija turi savo specifiką mūsų regione. Tai stebėjau ir tyrinėdama Vilniaus pokario urbanistiką – dėl karo, geopolitinių, ideologinių ir ekonominių procesų jai buvo būdinga radikali gyventojų ir bendruomenių kaita, kuri neleido sukurti stipraus ryšio su gyvenamąja vieta, ypač miestuose. Planuojant naujas miestų erdves lyg nepripažįstama, kad tos vietos yra mūsų pačių, kad jų istorija ir tolesnis pasakojimas priklauso ir nuo mūsų. O tuo pačiu metu naujomis dizaino priemonėmis siekiama naujųjų vietų autentikos. Atrodo, kad šiuo metu nauji dalykai ir ateities pažadas yra svarbesni už istoriškai susiklosčiusių vietų išsaugojimą. 

P. M.: Galvoju, kad Lietuvos miestuose neturime gyvo, „gyvenamo“ ryšio su jų istorija. Nors istorinės dinamikos bei gylio tikrai nestokojame, tačiau tai tam tikra prasme oficialių ir, mano akimis, labai ribotų istorinių naratyvų, paremtų tautiškumo idėja, kontekste matoma ne kaip mūsų istorijos dalis. Man Lietuviškas miestas yra veikiau materialus istorinis faktas nei gyvas istorinis procesas, kurį kaip miesto gyventojas jaučiu pats. Ta istorinė aplinka žavi, bet ne tuo, kad galiu šnekėti ir identifikuoti gyvas gijas su tuo, kas čia vyko, o labiau estetiškai mėgautis šia egzotiška aplinka. Lygia greta miesto dalis, statyta sovietmečiu, kurios istorijos dalimi buvome priverstinai, negalėdami rinktis jos formų ir turinio, irgi tam tikra prasme yra svetima, ne „mūsų“, atstumianti. 

Tačiau miestas visad egzistuoja ne tik kaip istorinis faktas, bet ir kaip ateities pažadas. Visi neįgyvendinti projektai, vizijos, dvimiesčiai, nacionaliniai stadionai ir koncertų salės dabartį apibrėžia ne mažiau nei materialus istorinis paveldas. Skirtumas turbūt tas, kad visos šios vizijos iš principo identifikuoja miestą per globalius simbolinius ženklus, kuriuos šios didelio mastelio architektūrinės tipologijos ir reprezentuoja. Nežinau, ar tai vien asmeninė nuomonė, bet jaučiu, kad aiškaus istorinio naratyvo trūkumas šiuo atveju kompensuojamas bandymu save identifikuoti su globalia (vakarietiška) šiandiena. Mūsų, kad ir kas tie „mes“ būtume, istorijos sluoksnis miesto erdvėje formuojamas šiandien. Visas materialus paveldas šiuo atveju yra labiau pasyvi, nors ir labai žavi, aplinka, kurią savo istorija apgyvendiname tik dabar. Čia turiu paminėti, kad tai nėra būdinga tik Lietuvai, Europoje yra nemažai kitų miestų, kurių istorijos ir šiandienos santykis ne mažiau dramatiškas.

Ū. T.: Kalbant apie laiką, su tavim diskutavome apie šiuolaikinio meno kūrinių laikiškumą, kad šiuolaikinio meno istorija didele dalimi egzistuoja baltame kube, iš tiesų apeliuoja ne tik į abstrakčią erdvę, bet ir į abstraktų laiką arba belaikiškumą. Ta šiuolaikinio meno tradicijoje susiklosčiusi abstrakti erdvė ir laikas šiuo atveju labai tinka ir šiandienos miestų planavimui, kai siekiama sukurti naują aplinką, kuri generuoja pseudoistorines reikšmes. Ką apie tai manai?

P. M.: Apie erdvės belaikiškumą galvoju dirbdamas galerijose ir muziejuose. Nors white cube erdvė ir siekia panaikinti visas laiko ir kultūrines nuorodas, kaip eksponavimo prieiga, pati yra istorinė. Ir kartais susiduriu su situacijomis, kai darbas tokiai erdvei visiškai nepasiduoda – ne dėl eksponavimo specifikos, bet būtent dėl išgyvendintų laiko ženklų, pačios eksponavimo erdvės anonimiškumo. 

Miestas žavus tuo, kad, net ir labai stengiantis, visiškai išgyvendinti bent materialius istorijos pėdsakus labai sunku, jei išvis įmanoma. Kitą vertus, pripažįstu, kad jau kurį laiką bent architektūriškai didžiąja dalimi gyvename globalioje šiuolaikybės „pliurzėje“ – viskas nauja, bet matyta, atpažįstama, tačiau neįsimintina. Vilniuje, Kaune, Stokholme, Londone ar kur kitur. Manau, kad tai ir skatina autentiškesnių situacijų paiešką, kurią sėkmės atvejais bent iš dalies atliepia šiuolaikinio meno darbai. Čia nenoriu pataikauti visoms šiuolaikinio meno formoms, neigti, kad tai taip pat svarbi priklausymo globaliai vakarų kultūrai nuoroda, ar teigti, kad tai vienintelis svarbus elementas, garantuojantis viešųjų erdvių kokybę. Bet dirbdamas stebiu ir tuo pat metu mokausi iš tam tikrų kritiškų prieigų jautrumo daugiabriaunėms aplinkybėms ir formalių sprendimų, kuriais meno darbai viešojoje erdvėje kuria prasmes už formalių miesto planuotojų darbotvarkių ar komerciškai kryptingų vystytojų veiksmų ribų.

Ū. T.: Terminai „globali“ ir „nuolatinė“ šiandiena tai gerai įvardija.

P. M.: Šie nauji poreikiai bei funkcijos kuria daugiau galimybių ir mobilizuoja daugiau resursų realizuoti šiuolaikinio meno darbus mieste. Nors apie šį procesą šnekama jau seniai, tačiau paskutiniuoju metu vis labiau matosi lokalios pastangos tai įgyvendinti. Lygia greta jaučiu, kad šis kontekstas ne visada patogus tiek kuratoriams, tiek menininkams, bet tai kuria daugiau galimybių išraiškai ir kritiškumui, naujiems požiūriams, procesams ir praktikoms. 

Bet ši situacija labai kompleksiška, be aiškiai įvardinamų atsakingų pusių, tam tikra prasme tokiame šiandieninio miesto reprodukavimo procese dalyvaujame ir už jį atsakingi esame visi.