Audio žurnalas
. PDF
2020    02    19

Jurgio Baltrušaičio knyga „Anamorfozės“: apie monstrišką perspektyvos pusę

artnews.lt

Vasario 21 d. 20 val. Vilniaus knygų mugėje pristatoma pirmą kartą lietuvių kalba pasirodžiusi Jurgio Baltrušaičio (1903-1988) knyga „Anamorfozės: iškreiptos perspektyvos“ (Six Chairs Books, 2019), kurią iš prancūzų kalbos vertė Daina Habdankaitė. Pokalbyje „Apie burtininkus ir logikus arba Jurgis Baltrušaitis, prakalbinęs ir geometriją, ir pabaisas“ dalyvaus menotyrininkė Odeta Žukauskienė, Lietuvos kultūros atašė Prancūzijoje Austė Zdančiūtė ir filosofas Kristupas Sabolius, jį moderuos leidyklos atstovė Justina Zubaitė.

Save vadinęs lietuvių meno teoretiku, dailės istorikas, medievistas Jurgis Baltrušaitis (1903-1988) didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Paryžiuje ir prancūzų kalba publikavo savo veikalus apie viduramžių vaizduotę bei originalumu išsiskiriančią knygų serija, skirtą „iškreiptoms perspektyvoms“. Baltrušaičio tekstuose persipina Kaukazo kraštų meno tyrinėjimai, fantastiškieji vaizdiniai, mįslingi regėjimai, senųjų geometrijos ir perspektyvos tekstų studijos. Tyrinėdamas istorines meno formas ir jų raidą, autorius kartu analizuoja ir žmogiškąją vaizduotę bei medijų vartojimo įpročius. Vieną iš savo trilogijos knygų autorius skyrė anamorfozėms – iškreiptoms vaizdo projekcijoms, kintančioms priešais mūsų akis ir priklausančioms nuo pasirinkto žiūrėjimo taško. Kaip knygos įvade rašo autorius: „Anamorfozės yra galvosūkis, monstras, stebuklas. Priklausydama ypatingybių pasauliui, kuriam visuomet buvo paskirtas „kambarėlis“ ir slėptuvė žmogiškumo gelmėsi, ji dažnai išsilieja per hermetiškumo krantus. Moksliški žaidimai iš tikro yra šis tas daugiau“.

1955 m. parašytoje, o vėliau ne kartą papildytoje knygoje, Baltrušaitis pristato kerinčią anamorfozės reiškinio istoriją ir atskleidžia monstrišką perspektyvos pusę, paisančią tikslių geometrijos taisyklių ir jungiančią meną ir mokslą, dailę ir filosofiją. Kaip pastebi vaizdo kultūros tyrinėtoja, menotyrininkė Odeta Žukauskienė: „Baltrušaitis neapsiriko sakydamas, kad anamorfozės priklauso ateities laikui, kuris tikriausiai jau atėjo. Anamorfozių tyrimai persikėlė į architektūrą ir urbanistiką, dizainą, literatūrą, kino ir naujųjų medijų teoriją, psichologiją ir kitas sritis, atskleisdami daugiaperspektyvumo ir daugialypumo principus: daugybės žiūros taškų buvimą ir požiūrio šališkumą, realybės paviršių fiktyvumą ir virtualių įsivaizduojamybės pasaulių santykį su realybe. „Tobulų technologijų sukurtos iliuzijos – taip pat anamorfozių kerai”, teigė jis. Kai anamorfinio formato objektyvai tapo plačiaekranio kino dalimi, anamorfozė įsiliejo ir į kompiuterinį daugiamačio vaizdo modeliavimą.”

Jurgis Baltrušaitis – žymus meno istorikas, Prancūzijoje išgarsėjęs savo knygomis „Fantastiškieji viduramžiai“ (1955, lietuvių kalba išleista 2001 m.) ir „Pabudimai ir stebuklai” (1960) ir knygų serija, skirta „iškreiptoms perspektyvoms“: „Anamorfozės, arba įdomiosios perspektyvos“ (1955), „Aberacijos“ (1957), „Izidės beieškant“ (1967) ir „Veidrodis“ (1978). Baltrušaičio knygos, pelniusios prestižinius „Prix Bordin“ ir „Prix Hercule Catenacci“ apdovanojimus bei išverstos į daugybę kalbų, sieja stulbinančius kultūros istorijos tyrimus ir atveria vizionierišką meno, filosofijos ir mokslo pasaulį.

———

Knygos leidybą iš dalies parėmė Lietuvos kultūros taryba, Prancūzų institutas Lietuvoje ir Prancūzų institutas (O. Milašiaus programa knygų leidybai remti).

Už palaikymą ir paramą dėkojame p. Jean Baltrušaitis.

Knygos komanda: vertėja Daina Habdankaitė, moksliniai redaktoriai: Odeta Žukauskienė ir Marius Pranskūnas, kalbos redaktorius Aistis Žekevičius, grafikos dizaineris Jurgis Griškevičius. Įvadinį tekstą parašė Odeta Žukauskienė.

Iliustracijoje: renginio grafinį vaizdą paruošė Jurgis Griškevičius, naudojamos iliustracijos: Mažesniųjų brolių vienuolis Jean-François Niceron ir Švč. Trejybė tolumoje, portretą nutapė Michel Lasne 1642 m. Romoje. Pagal Thaumaturgus opticus, Paryžius, 1646 (kairėje); Lucas Brunn, Kaukolės anamorfozė, 1625 (pirmame plane); Frans Hals, Descartes’o portretas, Luvro muziejus, Paryžius (dešinėje).