Juozo Laivio, Mindaugo Navako ir Žilvino Landzbergo kūrybos pristatymas Rygos skulptūros kvardienalėje

2016 m. rugsėjo 9 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
pakvietimas-i%cc%a8-tarptautine%cc%87s-skulpturos-kvadrienale%cc%87s-atidaryma_2016-09-10

Rugsėjo 10 d. 18 val. Rygoje atsidaro tarptautinė skulptūros kvadrienalė (paroda “Being Good” istoriniame Wagner Hall pastate ir ekspozicija viešosiose miesto erdvėse bei renginį palydinti edukaciniai renginiai, pilną jų programą rasite: http://www.mmic-ngo.lv/en/program/, paroda veiks iki š.m. spalio 28 d.).

Rygos skulptūros kvadrienalė, nuo 1972 m. Baltijos regione, kas ketveri metai Latvijos sostinėje rengiama šiuolaikinės skulptūros paroda, vykstanti viešosiose ir parodinėse miesto erdvėse. Vėlyvąjame sovietmetyje Rygos skulptūros kvadrienalė, kartu su Talino grafikos bianale (nuo 1968 m.), Vilniaus tapybos trienale (nuo 1969 m.), Pabaltijo jaunųjų dailininkų vaizduojamosios dailės paroda “Jaunystė” (nuo 1979 m.) buvo svarbiu, meninės raiškos atsinaujinimą (modernizaciją) ir regioninį SSRS šalių bendradarbiavimą liudijančiu renginiu. Griuvus Belyno sienai, kvadrienalė tapo tarptautiniu renginiu siekainčiu pristatyti naujausias Europos (Centrinės, Vidurio, Šiaurės ir Vakarų) šiuolaikinės skulptūros raidos tendencijas [1].

Nuo 2004 m. tarptautinę Rygos skulptūros kvadrienalę (“Europos erdvė” (2004), “Daugumos diktatūra” (2008), “Integracijos anatomija” (2012)) organizuoja Latvijos dailės akademijos nevyriausybinė organizacija “Meno vadybos ir informacijos centras” (The Centre for Art Management and Information), kas kart ieškanti naujų požiūrių į šiuolaikinės meno raidos procesus. Šių metų skulptūros kvadrienalės tema “Konservatizmas ir lyberalizmas” (kuratorius latvių skulptorius Aigars Bikšė) siekia atliepiant aktualias nūdienos Europos problemas pakviesti renginio dalyvius ir jo publiką permąstyti sąvokų poliariškumą (supriešinimą), sutelkiant dėmesį į jų koegzistavimą, pagrista demokratišku gebėjimu sugyventi su aplinkoje vykstančiomis permainomis (konkurencija, globalizacija, migracija ir kt.).

Šios problematikos kontekste, lietuviška trijų menininkų darbų kolekcija (kuratorė Elona Lubytė) gręžiasi į naujas tradicinės (materiali/trimatė/erdvinė) skulptūros raiškos galimybes/priemones. [2]

Juozas   Laivys (g. 1976, Rietavas) kuria socialinį aplinkos aktyvumą skatinančias mobilias skulptūras. Po skulptūros studijų Vilniaus dailės akademijoje (1995-2001) ir Ecole National des Beaux-Arts Lione ( Prancūzija, 2004-2005) apsigyvenęs Narvaišių kaime, Vakarų Lietuvoje (Žemaitijoje) menininkas bando praskaidrinti provincijos miestelių gyventojų kasdienybę, sudominti juos šiuolaikiniu menu. Tuo tikslu 2005-2014 m. sukuria 18 mobilių skulptūrų. Atpažįstamų, aiškių, kartais šmaikščių formų objektai iš putų polisterolio, lengvai transportuojami ir laikinai eksponuojami skirtinguose miesteliuose. Mobilios skulptūros cirkuliuoja miestelių viešojoje erdvėje, kaip „įvykiai ir situacijos“. Svarbiausiu kūrinio elementu tampa mobilumas, kuris Juozo Laivio projektuose “suvokiamas kaip meno kūrinio at/judėjimo į tam tikras vietas bei bendravimo su vietos gyventojais, jų „susidūrimo“ su skulptūra momentai. Taip skulptūra tampa komunikacijos pretekstu ir priemone“ (Aušra Trakšelytė), tiksliau, mobilumas viešojoje erdvėje įgauna socialinę dimensiją. Laivio mobili skulptūra, “Atominė elektrinė” (2011) š.m. liepos 18-19 d. at/judėjo į Rygą, kur Latvijos dailės akademijos studentai, menininko pravestų kūrybinių dirbtuvių metu rinko vietas laikinam skulptūros eksponavimui Latvijoje. Sužinojus, kad Latvijoje taip pat yra miestelis Seda, mobili skulptūra iš/judėjo į jį. Skulptūros kvadrienalėje pristatomos šios kelionės ir 2011 m. Lietuvos Sedos fotografijos “SEDA (LT, 2011) = SEDA (LV, 2016)”. Anot menininko, “pagrindinis raktas, norint perskaityti kūrinį yra raidės AE (Atominė Energija). Šios balsės (tik iš kitos pusės) aptinkamos abiejų, Latvijos ir Lietuvos miestelių pavadinimuose. Lygybės ženklas pavadinime išreiškia jo santykį su kvedrianalės tema (Konservatyvizmas ir lyberalizmas). Atvaizduose išryškėję panašumai – su konkurencijos menino lauke neįmanomu. Meniniko amžius, išsilavinimas, pažiūros, tautybė, netgi autorystė niveliuojasi, augančių rybotų energetinių išteklių poreikių akivaizdoje!” [3].

Medžiagos, erdvė ir šviesa yra pagrindiniai Žilvino Landzbergo (g. 1979, Kaunas) darbų elementai, kiekvieną kartą sujungiami į naują archetipinių pasakų, kolektyvinės atminties ir intuityvių emocijų pasakojimų struktūrą.

Landzbergo  skulptūra „Be karūnos“ (2015) – dešimt kartų išdidinti girių elnio  ragai. Šį kartą atsiranda  erdvėje, kurioje 1837-1839 m. dirigavo garsus vokiečių romantikas, maištingasis operos reformatoriaus Richard’as Wagneris.   Šis gamtiškas kūnas (ne medžioklės trofėjus!) puošnioje nutilusioje salėje, tampa svetimkūniu ar kitos epochos rekvizitu, siejančiu šiandienos nerimus ir abejones su praeities patirtimis.

Landzbergas studijavo skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje (1998–2004), dirbo podiplominėje „De Ateliers“ rezidencijoje Amsterdame (2005–2007), 2017 m. atstovaus Lietuvą 57-ojoje Venecijos bienalėje.

Mindaugą Navaką (g. 1952, Kaunas, 1969–1971 m. studijavo architektūrą Kauno politechnikos ir LTSR valstybiniame dailės institute, kur 1977 m. baigė skulptūros specialybę), kaip skulptorių – tūrių ir erdvių architektą, visada domino perkūrinėjimo procese užsimezgąs pasirinktos aplinkos ir asociatyvaus kūrinio (skulptūros, objekto, instaliacijos, projekcijos) kultūrinių prasmių ir aktyvių plastinių tūrių dialogas. Jo esmėje glūdi metafizinės grėsmės, egzistencinio nerimo ir nerimtumo, ironijos jungtis. Platus taikomų kūrybinių strategijų bei įveikiamų medžiagų (betonas, granitas, gintaras, auksas, mineralai, plienas, silikonas ir kt.) arsenalas liudija nuoseklų nepailstančio mąslaus menininko – technologo tyrinėtojo gyvybingumą.

Navakas Rygos skulptūros kvadrienalėje dalyvavuja nuo 1980 m. Šį kartą, aplinkai neabejingas meninikas atkreipė dėmesį į miesto vandens telkinių gausą ir įvairovę. Tiksliau, ne į didingąją Daugavos upę, kurioje prie “Noass” galerijos skulptorius jau yra plukdęs “Gulbę” (2000). O miesto kanalus, juos įrėminančias, pailsėti (atsigauti) nuo miesto šurmulio kviečiančias parkų erdves. Viename iš jų ironiškai elegiškai plūduruojantys Navako “Plaukikai. I-II” (2015-2016) – masyvaus tūrio, lengvi objektai, sukonstruoti skulptoriaus rankomis, iš su kniedėmis sutvirtintų lenktos plieno skardos lakštų, tarsi transatlantiniai laivai.

[1] Šiais metais renginyje dalyvauja dvidešimt penkios menininkės ir menininkai: Staring Olivier Goethals (Belgja), Kaspar Müller (Šveicarija/Vokietija), Camille Goujon (Prancūzija), Nikita Kadan (Ukraina), Denis Prasolov (Rusija), Hanna Stahle (Švedija), Signe Johannessen (Švedija), Ronny Faber Dahl (Norvegija), Kaarina Kaikkonen (Suomija), Markus Kåhre (Suomija), Jacob Jessen (Danija), Olaf Brzeski (Lenkija), Kim de Ruysscher (Belgija), Gundega Evelone (Latvija), Krista ir Reinis Dzudzilo (Latvija), Ieva Saulīte (Latvija), Johannes Säre (Estija), Jaanus Samma (Estija), Terje Ojaver (Estija), Juozas Laivys (Lietuva), Žilvinas Landzbergas (Lietuva), Mindaugas Navakas (Lietuva), Nele Möller ir Florian Deeg (Vokietija)

[2] Lietuvos dailininkų dalyvavimą 2016 metų Rygos skulptūros kvadrienalėje „Konservatyvizmas ir liberalizmas“ remia: „Lietuvos kultūros taryba“; „Lietuvos Respublikos ambasada Latvijos Respublikoje“; UAB „Inžinieriniai tinklai“

[3] Fotosesija Latvijoje atlikta talkinantan Latvijos dailės akademijos skulptūros katedros studentui Markui Rozencovas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *