Julijos Pociūtės ir Tiina Sarapu paroda „Dulkės“ Tartu meno namuose Estijoje

Rugsėjo 2 d. – spalio 2 d. Tartu meno namuose Estijoje veikė Tiina Sarapu ir Julijos Pociūtės paroda „Dulkės“. Parodos kuratorė Karin Paulus.

Dulkės – užmaršties simbolis – atveria paslėptas kasdienybės, nereikšmingų akimirkų ir vietų banalumo dimensijas. Dulkės lydi menininkus, dirbančius su skirtingomis medžiagomis, ir yra jų darbo dalimi. Dulkės reiškia, kad kažkas yra susidėvėję, pamiršta, žymi tikrovės neišvengiamumą ir nuolatinį mus supančio pasaulio pasikeitimą.

Paroda tyrinėja užmaršumą: užmirštas erdvines patirtis ir užmirštas vietas; veiksmai, išsaugoti kaip išsibarstę atminties vaizdai, arba veiksmai, svajonės užbaigti ir supakuoti į dėžutę. Savo instaliacijomis menininkės kaskart permąsto materialią tikrovę, ieško žmogaus ir aplinkos santykio prasmių.

Julija Pociūtė (g. 1981) – šiuolaikinė lietuvių menininkė, savo kūryboje derinanti video meno, skulptūros, dizaino elementų ir fotografijos medijas. Susiedama skirtingas medžiagas, ji per savo patirtį keičia žiūrovo suvokimą ir skatina permąstyti realybės ir iliuzijos principus. Autorė meninėje praktikoje didelį dėmesį skiria žmogaus dualistinei ir laikinai prigimčiai, kvestionuoja atminties įtaką dabarčiai.

Julija pasineria į dulkių materijos prieštaravimą: tai mikrokosmosas, labai mažas praeities likutis, fiksuojantis išnykusios gamtos ar kultūros istoriją. Ji kuria kerinčias kapsules, kuriose saugo istorijas ir objektus. O gal jie keliautojai laiku? Savo instaliacijose menininkė jungia skirtingas medžiagas, išryškindama svarbiausių egzistencinių klausimų santykį: būties ir nebūties, tiesos ir iliuzijos. Jos pristatomas video kūrinys nufilmuotas Kauno Ąžuolyno parke. Pociūtė sako: „Šiame parke ąžuolai pažymėti skaičiais ir, kai jie „nebegyvi“, paliekami parke tam, kad išlaikytų biologinę vietovės įvairovę. Iš vidaus jie gyvi – pilni skruzdėlių, grybų ir kitų gyvybės formų. Trūnijimo procesą galite pamatyti stebėdami dulkes, kurios nusėda, dengia lapus ir vorų tinklus. Dulkėse stebime laiką ir atmintį, taip pat galime suvokti dematerializacijos procesą. Jos instaliacija „Peizažas. 102, 101“ – futuristinė vizija: „Šiai instaliacijai sausas medžio šakas radau tame pačiame Ąžuolyno parke ir sujungiau su nuotraukomis ant plastiko, kur matyti medžio atspaudai. Idėja yra sukurti ateities kraštovaizdį, kvestionuoti gamtos matymo ir suvokimo būdus. Galbūt šie dirbtiniai peizažai primins tikrąją gamtą?

Tiina Sarapu (g. 1971 m.) – šiuolaikinė estų menininkė, daugiausia dirbanti su stiklo medžiaga. Jos kūriniai yra rafinuoto atlikimo, savo abstraktumu neša ambivalentiškas prasmes – sukuria netikėtas sąsajas su atminties vaizdiniais (muzikos pultai koncertų salėje), šiuolaikinės visuomenės materialine kultūra ir mūsų gyvenimo būdo naujomis normomis, pavyzdžiui, pašto siuntų siuntimu, naudojimusi ekranais. Meistriškai atlikti darbai yra lakoniški, suteikiantys žiūrovui daug erdvės asmeninei interpretacijai.

Šiuo metu Tiina gilinasi į besikeičiančio kraštovaizdžio prigimtį, kur eidami iš pirmykštės gamtos, pereiname šienaujamas pievas ir einame pro saulės baterijų parkus. Savo instaliacijoje ji konstruoja veidrodžius, dengiančius struktūras, kurios primena istorines archajiškų medinių šieno laikiklių formas: ypatybę, kuri pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai nyksta iš Estijos tradicinio kraštovaizdžio. Dabar jie labiau primena saulės baterijų konstrukcijas, kurios pakeitė šiandienos laukų peizažą. „Mane apima prieštaringi jausmai. Tam tikra prasme saulės energija yra gražus atsinaujinantis šaltinis, kurį galima naudoti elektros energijai gaminti. Tačiau kartu plotai, kurie galėtų būti naudojami žemės ūkiui ir galvijams auginti, dabar yra padengti metalu, kompozicinėmis medžiagomis ir plokštėmis. Energiją renkame kabeliais ir naudojame ją kontroliuojamam šiltnamių šildymui. Išnyko konstrukcijos šieno kupetoms, nes mediena arba supuvo, arba buvo grąžinta gamtai per gaisrą. Kas bus su saulės kolektoriais? Ar jie tokie pat ekologiški ir lengvai pašalinami kaip šieno kupetos?” – klausia Sarapu.

Paroda bus eksponuojama galerijoje „Meno parkas” Kaune 2023 m. kovo 17 d. – balandžio 16 d.

Parodą remia: Lietuvos kultūros taryba, Estijos kultūros rėmimo fondas, Šiaurės ministrų taryba.

Nuotraukos: Marje Eelma, Jürgen Vainola