Julijono Urbono minties eksperimentai

2019 m. sausio 24 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Kotryna Markevičiūtė

Neseniai„Vartų“ galerijoje atidarei personalinę parodą „Planeta iš žmonių”, kurioje pristatei meninį projektą tokiu pačiu pavadinimu vystomą su astrofizikais. Vienoje iš salių, interaktyvioje instaliacijoje lankytojams siūlai nusiskenuoti specialiai parodai suprojektuotu trimačiu skeneriu ir tokiu būdu prisidėti prie tavo kuriamo žmonių išsiuntimo į kosmosą scenarijaus. Kūnai perkeliami į 3D simuliaciją ekrane, ten savo ruožtu katapultuojami į kosmosą (tiksliau – Langražo tašką, kuriame nėra gravitacijos) ir jungiasi gniutulą – planetą iš žmonių – naują kosmoso kūną sudarytą iš biomasės. Gal gali šiek tiek papasakoti apie pasirengimą šiam projektui, nuo kada susidomėjai kosmoso tema?

Projekto užuomazgos pradėjo formuotis jau kone prieš dvyliką metų, susipažinus su įvairiais menininkais, kuratoriais, mokslininkais, inžinieriais, dirbančiais kosmose ar su kosminėmis temomis. Tuo metu gyvenau Londone, Karališkajame meno koledže vykdžiau tyrimą „Gravitacinė estetika“, pradėjau bendradarbiauti su Erdvinės dezorientacijos laboratorija (Spatial Disorientation Lab, Imperial College, Londone) ir JK kosmoso medicinos tyrėjais. Grįžęs į Lietuvą pajutau kosminio diskurso nepriteklių, tiksliau, jo uždarumą ir siaurumą, bei technokratišką šalies kosminės tapatybės kūrimą.

Reiktų priminti, kad Lietuvos kosminių tyrimų istorija siekia kone keturis šimtmečius, nuo Kazimiero Simonavičiaus „Didžiojo artilerijos meno“, Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos įkūrimo, Dariaus ir Girėno transatlantinio skrydžio iki LTSR kosmoso inžinerijos ir mokslo projektų, Lietuvos aerokosmoso asociacijos įsteigimo ir pirmųjų lietuviškų palydovų paleidimo į orbitą. Nors pastarąjį dešimtmetį pastebimas Lietuvos kosminių projektų klimato ir mokslinės vertės suintensyvėjimas, kosminių tyrimų tema kultūros lauke nėra aptariama. Mano nuomone, nacionalinės kosminės programos vizija, jei taip ją galima vadinti, buvo vystoma pernelyg technokratiškai ir uždarai. Pavyzdžiui, pirmieji palydovai „LituanicaSAT-1“ ir „LITSAT-1“, išleisti dar 2014 metais, transliavo audio įrašą „Lietuva myli laisvę“ ir prezidentės sveikinimą: „Linkėjimai visiems lietuviams visame pasaulyje“. Įrašai buvo nukreipti į super siaurą technofanatikų bendruomenę, tiksliau, į radijo mėgėjus, kurie galėjo pagauti signalą, nanopalydovui skrendant orbitoje jiems virš galvos. Įdomu, kiek iš jų suprato lietuvišką tekstą, na, jei jau ir išsivertė, ką naujo sužinojo iš tokio truizmo? Kyla klausimas, kuo šios žinutės skiriasi nuo pačio pirmojo Žemės palydovo, „Sputnik 1“, kuris transliavo tiesiog pypsėjimus.

Tokio pobūdžio projektai ir jų komunikacija susiaurina kosmosą iki „Kosmosas tarnauja verslui“ žinutės – kosmosas monopolizuojamas technologų ir verslininkų. Todėl, kai kalbama apie mūsų kosminę ateitį, kosminės programos autorių vaizduotė apsiriboja nerdiškomis ir ne savo – dažniausiai megavalstybių vizijomis, kaip kad kitų planetų kolonizavimas – idėjomis. Bet juk vizijos yra neatsiejama tautos tapatybės dalis. Ar mums stinga vaizduotės ir kritiško mąstymo formuoti savo kosminę viziją be skolinių?

Taip samprotaujant, pradėjau ieškoti būdų išplėsti kosminės visuomenės įvairovę, aktyvuoti kosmoso kultūros diskursą Lietuvoje, taip formuojant savitą kosminės valstybės tapatybę. Vysčiau kuo įvairiausias idėjas: nuo Kosmica bienalės (su Kosmica institutu) organizavimo iki kosminės degtinės varymo (bendradarbiaujant su astrobotanike Danguole Švegždiene). Daugelis idėjų nugulė į stalčius, o„Planeta iš žmonių“ – vis sugrįždavo įvairiomis aplinkybėmis (nuo pokalbių su mokslininkais iki panašių atradimų). Viena vertus, ši idėja savotiškai atliepė mano ankstesnio projekto „Airtime“ kūrybinę strategiją: katapultuoti grupę žmonių iš vienos vietos į kitą, taip, kaip niekas nėra daręs, ir tyrinėti padarinius. Kita vertus, šis minties eksperimentas pasirodė turįs potencialą sužadinti piliečių kosminę vaizduotę ir savimonę bei kvestionuoti kosmoso sampratą. Idėja materializavosi į keletą gan skirtingų projektų: nuo paskaitų, kūrybinių dirbtuvių ir tekstų apie spekuliatyvų dizainą, kosminę vaizduotę, kosminę tapatybę ir egzodiscipliniškumą iki generatyvinių kosminės choreografijos programų ir operos. Nutariau sudaryti leidinį, o projektą išplėsti į apčiuopiamą mokslinės fantastikos pasakojimą – diskursyvią platformą, kurią pirmą kartą pristačiau Dublino „Mokslo galerijos“ organizuotoje parodoje „Life at the Edges“, o naujausią versiją – Vilniuje.

„Planetoje iš žmonių“ spekuliuojama idėja į kosmosą išsiųsti ne tik žmonių kūnus, bet ir kultūrą, meną, mokslą su visomis disciplinomis. Projekte taip pat bendradarbiavai su Gaile Griciūte, kuri parodos metu, besisukančioje struktūroje, atliko specialią kompoziciją fortepijonu. Gal galėtum daugiau papasakoti apie minėtą „minties eksperimento“ strategiją ir jos plėtojimą šio projekto kontekste?

„Planeta iš žmonių“ yra inscenizuotas minties eksperimentas, keliantis klausimą, kas nutinka choreografijai, architektūrai, muzikai, menui apskritai, kai palieka Žemę? Kai kerta Karmano liniją – ribą maždaug 100 km. aukštyje virš Žemės jūros lygio, kuri skiria Žemės atmosferą ir kosminę erdvę? Menui ištinka dezorientacija. Juk visos disciplinos radosi ir augo ant Žemės, žemiškoje ekosistemoje ir su žmogiškąja priežiūra. Kai kurios disciplinos, kaip biologija, medicina, inžinerija, antropologija, jau po truputį prisitaiko prie astroantropoceno, tačiau meno disciplinos vis dar prilipusios prie žemės. Kaip galėtų atrodyti, skambėti, pasireikšti kosminis ar, kaip vadinu, egzodisciplininis menas?

Šios įžvalgos jau seniai veikia mano kūrybinę praktiką, tačiau konkrečiau pasireiškė tik pastarųjų kelių metų projektuose ir tekstuose. Pavyzdžiui, mano režisuotoje operoje „Honey, Moon!“ kartu su kompozitore Gaile Griciūte ir kitais operininkais svarstėme, kaip operos žanras būtų paveiktas kosmoso aplinkybių. Kai kalbu apie kosmosą, pirmiausia turiu omenyje gravitacines aplinkybes: nesvarumo būseną, hipergravitaciją (aukštesnę nei Žemės gravitaciją), Lagranžo taškus ir pan.

Vieną iš operoje naudotų platformų – hipergravitacinį fortepijoną – perkėliau į parodą, kurios metu keičiame judėjimo choreografiją bei didiname dirbtinės gravitacijos jėgą ir stebime, kaip tai veikia grojimą, instrumentą, garso sklidimą ir muziką apskritai. Šiam tikslui Gailė sukūrė specialią kompoziciją. Pirmiausia reiktų atkreipti dėmesį, kad tokioje dirbtinėje gravitacijoje susiformuoja unikalūs gravitaciniai laukai skirtingai veikdami skirtingas kūno ir instrumento dalis. Tolėjant nuo sukimosi ašies, aukštėja išcentrinė jėga. Tad pirštai jaučia mažesnę trauką nei galva ar sėdmenys. Keičiasi fortepijono stygų įtampa. Žinoma, mes sukame ne tokiais greičiais, kad tokie efektai būtų labai pastebimi, tačiau pasak Gailės, vien instrumento ir atlikėjo sukimasis sukuria tam tikras atlikimo galimybes ir skirtingas proto būsenas, kurie veikia muzikinius sprendimus.

Vienas svarbiausių tavo kūrybos atspirties taškų kaip „Planetoje iš žmonių“ yra kūniška vaizduotė, kurią sužandinti pasitelkiami tiesioginiai, patiriant fizinius pokyčius, pavyzdžiui gravitaciją, bei netiesioginiai – įsivaizduojant šiuos pokyčius ar pojūčius, metodai. Taigi, dažnu atveju pirmas susitikimas su tavo kūryba būna išskirtinai fizinis. Ką tau reiškia šis meninės patirties apčiuopiamumas ir betarpiškumas? Ką tai suteikia žiūrovui?

Nuo „Eutanazijos kalnelių“ pradėjau vystyti įvairias kūrybines strategijas, išlaisvinančias mokslinę fantastiką iš popieriaus ir ekranų. Literatūra ir kinas įkalina šį žanrą į pakankamai siaurą išraiškos priemonių spektrą. Žodžiai, knygos, leidyklos, kinematografas, kino teatrai apriboja patirtinę sąveiką tarp pasakojimo ir skaitytojo ar žiūrovo. Pavyzdžiui, novelė ar filmas reikalauja statiško, sėslaus kūno įsitraukimo. Pastaroji įžvalga man ypač aktuali, todėl tyrinėju ir taikau įvairius metodus, kurie išjudintų kūną. Plėtoju savotišką choreografinę fantastiką, kuri provokuoja choreografinę vaizduotę.

Pavyzdžiui, parodoje „Vartuose“, lankytojui sudaromos sąlygos užmegzti empatinį ryšį su savimi, išlaisvinto iš žemiško ir žmogiško konteksto. Sistema apdirba skenerio failą, nustato kūno svorį, tūrį ir kt., pagal kuriuos priskiria asmeninį gravitacinį lauką ir įkelią į kūnų spiečių, veikiamą astrofizikos veiksnių. Trijuose ekranuose rodoma paskutinių nuskenuotų kūnų apžvalga, pagreitintas planetinio kūno formavimas iš žmonių pagal astrofizikos dėsnius ir chaotiškas visų kūnų judėjimas vienoje terpėje. Pastarajame kūnai juda atsitiktine tvarka ir greičiu, trankosi vienas į kitą, keičiasi trajektorija, kartais sukimba. Savotiškas Brauno kontaktinis šokis. Ši galimybė kelia klausimą: kokia poza aš užsišaldyčiau kosmose, kuri taptų mano kosminės tapatybės dalis, mano fosilija, bet tuo pačiu kaip ji paveiktų kolektyvinę ar net nacionalinę choreografiją ir planetos architektūrinį formavimąsi? Ar tiesiog, ką gali mano kūnas ten, ko negali čia? Juk nuogas žmogaus kūnas, patekęs į kosmosą, tampa kūnu, tabula rasa –, atviru naujai konstrukcijai. Pakibus ore, tokios esminės erdvės sąvokos, kaip „viršus“ ir „apačia“, „vertikalu“ ir „horizontalu“ praranda prasmę. Kas tokiu atveju yra vertikali laikysena, kai kojos nebetenka ryšio su žeme? Galva ir užpakalis tampa lygiaverčiai. Tiesa, todėl parodoje naudojami raštai, kurie gali būti matomi ir kaip galvyčių, ir kaip užpakaliukų, ir kaip debesėlių, ir kaip vidurių spiečius-landšaftas. Šios žemiškos sąvokos – taip pat, kaip lytis, rasė, kultūra – pakimba ore, tampa mentaliniais ar vaizduotės konstruktais. Skeneris tampa nežemiško šokio aikštele.

Iš tiesų, po parodos Dubline supratau, kad tokie samprotavimai apie choreografinę vaizduotę ne pilnai pasireiškia realybėje. Mat gan retas žmogus praktikuoja ar net susimąsto apie tokias vaizduotės formas. Pats žodis „vaizduotė“, kilęs nuo „vaizdo“, viską pasako. Bet tai juk ne tik akių, bet visų juslių valda. Ieškojau priemonių sustiprinti choreo-vaizduotę, nuo lynų sistemų naudojamų spec. efektams kine iki choreografo gido. Tačiau visi variantai pasirodė gremėzdiški ir pernelyg didaktiški, tad apsiribojau scenografijos ir animacijos išraiškos priemonėmis. Tam, kad sukurti grimzdinančią, „nežemišką“ atmosferą – savotišką saugos zoną lankytojo vaizduotės eksperimentams, parodoje slepiu visus prietaisus ir kabelius, viską, kas primintų apie tam tikrą laikmetį, dabartį bei „atskleistų“ veikimo principus. Dar labiau sustiprinti ir išlaisvinti šokėjišką vaizduotę, kitame projekto etape paleisime automatinį žmogaus skeleto atpažinimą, kuris įgalins sistemą animuoti virtualius kūnus. Kūnai nuolat keis pozą, galūnės judės atsitiktine choreografija, kontaktuos su kitais kūnais kuo įvairiausiais taškais. Kūno savininkai galės stebėti save šokančius taip, kaip nesugebėtų ar negalėtų žemiškoje realybėje. Ar kada teko jungtis į kolektyvinį pažastis-kulnas-kulnas-pagurklis-smilius asambliažą?

Nemažai tavo projektų, o paskutinis yra ypač geras pavyzdys, siekiamas tam tikras socialinių santykių, ryšių ir žmogiškai egzistencijai įprastos „orios“ būsenos sutrikdymas, kuris ypač akivaizdus kūno ar jo sąlygų pokyčių metu. „Planetos iš žmonių“ projekte kūnų virtimas biomase, jų fragmentavimas, jungimas į tam tikrus atsitiktinius, gravitacijos veikiamus darinius primena posthumanistinį scenarų. Ką tau kaip menininkui, dizaineriui, tyrėjui suteikia toks žvilgsnis į žmogų?

Posthumanizmas tirpdo perskyrą tarp realybės ir fikcijos. Šis požiūris orientuotas į daugiskaitinį mąstymą. Vietoj „Praeitis“, „Dabartis“, „Ateitis“, čia turėtume vartoti „praeitys“, „dabartys“, „ateitys“. Vietoj klausimo „kaip gyvename ir kas mes esame“, klausiame „kaip galėtume gyventi ir kuo būti“. Viskas, kuo tikime ir gyvename, kaip kad moralė, religija, kultūra, politika, ekonomika staiga suvokiami kaip mūsų vaizduotės konstruktai. Žmogus praranda didžiąją „Ž“, tada įspraudžiamas į kabutes ir sulygiuojamas su kitomis esybėmis: lydeka, pasiutligės virusu, dantų krapštuku, Z bozonu, barchaniniu gūbriu, asteroidu 2420 Čiurlionis, aerozoliu… Staiga mes galime tapti, kuo tik norime. Tereikia sukurti įtikinamą vaizdinį. „Riba tarp mokslinės fantastikos ir socialinės realybės yra optinė iliuzija“, – sako Donna Harraway savo Kiborgo manifeste.

Toks požiūris tiesiogiai rezonuoja su mano jau minėta mokslinės fantastikos išlaisvinimo iš tam tikrų medijų strategija. Man posthumanizmas žadina vaizduotę ir skatina pasvarstyti, kaip atrodytų mokslinė fantastika, jei ją iškeltume ne tik iš knygų ir kino teatrų į šokio aikšteles, galerijas, virtuves, bet ir į gyvybės mokslų laboratorijas, ligonines, parlamentus, biržas ir pan. Kita vertus, toks kritiškas vaizduotės atpalaidavimas kvestionuoja disciplinų konvencijas, dogmas ir skatina reorganizuotis, kryžmintis, hibridizuotis. Todėl natūraliai savo praktikoje apjungiu kuo įvairiausias disciplinas. Pavyzdžiui, jungiu choreografiją su dizainu ir įsteigiu terminą choreografinis dizainas (angl. design choreography) arba transporto priemonių inžineriją su poetika (angl. vehicular poetics), arba režisūrą ir scenografiją su medicinos inžinerija ir sąmoningų sapnų psichologija (angl. oneiric engineering) ir pan.

Nemažai savo praktikoje kalbi ir mąstai apie kūno choreografiją, išplėstinį kūno įsisavinimą ir šio gebėjimo tobulinimą. Ar pats kasdienybėje praktikuoji kokius kūną įgalinančius veiksmus ar pratimus?

Kasdienybė man yra choreografinės fikcijos aikštelė. Vieną dieną kloju lovą dramatiškais judesiais, tarytum mano miegamasis būtų scena. Kitą dieną – lyg būčiau robotas-klojikas. Dar kitą – lyg ką tik susipažinęs su tokiu reiškiniu, kaip lova ir patalai. Vieną dieną pradedu eiti per gatvę dešine koja, kitą – kaire. Dantis valau kartais pagal noizą. Kartas taip, tarytum ši veikla būtų „siaubiako“ žanras. Lipu laiptais iškvėpdamas orą tik kas ketvirtą pakopą. Kitą kartą lipu stengdamasis nesukelti jokio garso, bet tuo pačiu išlaikant kūno grakštumą. Kone kasdien atsitiktinai pasirinktu metu ir vietoje atlieku kokį nekasdienišką veiksmą. Pavyzdžiui, parduotuvėje staiga apsisuku, ištiesiu ranką į priekį ir einu tiesia trajektorija kol atsiduriu į sieną. Tokie neįprasti šokiai galiausiai persikelia į sapnus, juose įtvirtinami. Tačiau sapnuose niekada nepavyksta paliesti sienų – ranka duria sieną kiaurai. Tad toks kontaktinis šokis su siena staiga „pažadina“ sapne (sąmoningų sapnų psichologijoje tai vadinama „realybės patikrinimo“ metodu). Tada imuosi nežemiškos choreografijos. Vieno sapno metu įkūniju kokią elementariąją dalelytę, mėginu atkartoti jos dinamiką ir sąveiką su kitomis dalelytėmis ar laukais. Kitą – tiriu, kaip atlikti tualeto reikalus nesvarumo būsenoje.

Pabaigai, jau daug metų dirbi tarp meno, mokslo, dizaino, savo meniniuose projektuose tyrinėji žmogiškosios (pa)sąmonės ir kūniškojo pažinimo ribas, būtų įdomu sužinoti kokios idėjos ir autoriai tau yra aktualiausi šiandien?

Įvairios idėjos, temos ir jų autoriai, kurie pastaruoju metu vis iššoka mano žodyne (išdėlioti atsitiktine tvarka): astroantropocenas ir astroantropologija (Debbora Battaglia, Michael Oman-Reagan, Lisa Messeri), astrobiologija (Penelope Boston), ), kosminis pesimizmas (Eugene Thacker, „In The Dust Of This Planet – Horror of Philosophy“), mokslinės fantastikos inversija (Quentin Meillassoux, „Science Fiction and Extro-Science Fiction“), menas kaip biologija ar gyvybės mokslas (Alva Noë „Strange Tools: Art and Human Nature“; Tim Ingoldo linijų antropologija), kthulhucenas ir nežmogiška draugystė (Donna J. Haraway, “Staying with the Trouble: Making Kin in the Chthulucene“), viršžodiškumas (Steven Connor, „Beyond Words: Sobs, Hums, Stutters and other Vocalizations“ ir kiti jo tekstai), kritimo choreografija ir kritinis cirkas (Elizabeth Streb, Yoann Bourgeois), mokslinė fantastika literatūroje, kine, mene, dizaine, architektūroje, kulinarijoje (Ted Chiang, „Black Mirror“, Cooking Sections, Forensic Architecture, Dunne & Raby, Marguerite Humeau, Dora Budor, Noam Toran ir pan.)

Išsamų fotoreportažą iš Julijono Urbono parodos galerijoje „Vartai“ galite peržiūrėti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *