Jono Meko vizualiųjų menų centre - Antano Zabielavičiaus obeliskas „Жыве Беларусь“

Nuo 2021 m. sausio 12d. 19 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre (Malūnų g. 8, Vilnius) bus eksponuojamas Antano Zabielavičiaus obeliskas „Жыве Беларусь“. Taip Jono Meko vizualiųjų menų centras ir NBA (Non Budget Art) prisijungia prie menininko Antano Zabielavičiaus iniciatyvos.

„Baltarusijos gatvėse jie vis dar ujami ir talžomi Lukašenkos smogikų.“
Menininkas, instaliacijos autorius Antanas Zabielavičius

 „Mes jaučiame Jūsų motinų skausmą ir verkiame kartu.“
Teatro ir kino režisierė Ramunė Kudzmanaitė

 „Tik laisvė, kito pasirinkimo nėra. Kelias ilgas ir skausmingas, bet jūs ne vieni.”
Kompozitorius Gintaras Sodeika

Menininkas Antanas Zabielavičius sukūrė obeliską „Жыве Беларусь”, skirtą Baltarusijos laisvės ir demokratijos gynėjams ir toliau patiriantiems Lukašenkos režimo represijas. Savo kūriniu menininkas nori paskatinti visuomenę aktyviau palaikyti baltarusių tautą ir jų laisvės siekį.

Instaliacijai sukurti buvo panaudotos šaligatvio plytelės, raudonos ir baltos popierinės sevetėlės, kilometras juodos virvės ir nukirstų drebulių kamienai.

Obeliskas bus eksponuojamas Jono Meko vizualiųjų menų centre nuo sausio 12 d. 19 val.

Dėl pratęsto karantino Lietuvoje žiūrovai kviečiami pamatyti obeliską pro galerijos langus kiekvieną dieną, kur visą parą degs šviesa. Taip pat bus pristatoma R. Kudzmanaitės ir G. Sodeikos sukurta šios iniciatyvos video instaliacija.

Prašome dėvėti kaukes ir laikytis saugių atstumų.

Antanas Zabielavičius, plėtodamas konceptualizmo tradicijas, tapo vienu iš įdomiausių ir paslaptingiausių savo kartos atstovų. Daugiau nei 20 metų jis pristato savo kūrybą Lietuvoje ir užsienyje, kuruoja įvairius meninius projektus, kuria scenografiją. Menininkas naudoja visas įmanomas medijas savo idėjoms įgyvendinti.

Jo kūrybinę veiklą galima būtų vadinti procesu, kuriame derinamas intelektualumas su emocionalumu. Kūrybiniai objektai atsiranda iš aplinkos ir situacijų, metaforiškai pratęsia vienas kitą, tarsi komentuodami ir paties menininko gyvenimą. Tikrovė, gyvenimiškos situacijos dažnai įgauna kalbinius-virtualius arba labiau apčiuopiamus materialius pavidalus. Kaip jis pats klausia: “Kas sudaro tą nieką, kuris yra žymiai svarbesnis nei viskas, dėl kurio taip vargstame?”