Tokių brutalių įvykių akivaizdoje meno ir kultūros procesai įgyja kažkokias farmakono savybes. Viena vertus tvirtinama, kad gydo ir ramina, ugdo atsparumą, jautrumą ir nuovoką, padeda išlaikyti sveiką protą. Kita vertus, trapioje gyvybės ir mirties akimirkoje, įtemptoje moralinių ir etinių pasirinkimų situacijoje, šios srities prioritetizavimas labai lengvai gali virsti ciniškos laikysenos forma. Jau nekalbu apie visas minkštas ir emocijų degalais varomas galias, kuriomis nesunku dezinformuoti ar padėti skleisti propagandą.
Nepaisant to, kultūra taip pat yra verslas, darbas ir didelė jėga, reikalaujanti įgūdžių, palaikoma tarptautinių mainų ir įvairiausių resursų, tarp jų – ir finansinių. Tad bene vieningai reikalaujant Rusijai, Putinui ir jo žmonėms taikyti griežčiausias ekonomines sankcijas, kultūros lauko dalyviai, mano galva, taip pat nuo šiol turės prisiimti atsakomybę principingai ir griežtai kvestionuoti, domėtis ir nebijoti suabejoti finansavimo šaltiniais tų renginių ar procesų, kuriuose dalyvauja ir lankosi, tų kultūros ir meno žiniasklaidos priemonių, kurias skaito ir kurioms siunčia savo informaciją. Nemanau, kad šioje srityje turėtų būti taikomos kokios nors išlygos. O jei ir gali, ką reikš vienokie ar kitokie pasirinkimai ir reakcijos bendrame esamų ir būsimų įvykių fone? Kaip, pavyzdžiui, turėtume ir turėsime vertinti kaimyninėje Rygoje vieno iš turtingiausių Rusijos žmonių, oligarcho, „Alfa-bank“ vadovo Piotro Aveno planuojamą įsteigti privatų muziejų? Manau, kad geriau jau mažiau muziejų, nei statomi nešvariomis rankomis ir pinigais.
Individualūs apsisprendimai ir gestai yra svarbūs. Jie neša žinią ir formuoja nuomonę apie mažas bendruomenes ir dideles šalis – ir atvirkščiai. Todėl nelaukiant iš viršaus nuleistų sprendimų ir reputacijos kvestionavimų, tikėčiausi aktyvaus, nuolat palaikomo sąmoningumo ir asmeninių ryšių su Rusija persvarstymo, kartu išlaikant pagarbą visiems, nepritariantiems tos šalies politikai piliečiams ir tautiečiams, menininkams ir kultūros darbuotojams. Užduotis sunki, bet, atrodo, kad šis laikas pats to reikalauja. Labai norėčiau, kad Rusijos paviljoną Venecijos bienalėje šiemet sutikęs kuruoti lietuvis kuratorius Raimundas Malašauskas priimtų garbingą Ukrainą, Lietuvą ir Europos saugumą palaikantį sprendimą pirmiau, nei pati Bienalė atšauks visą paviljoną. Kol kas sunku tikėti, kad menas tokiomis aplinkybėmis gali išgelbėti pasaulį, tai gal geriau jo tokiais būdais ir negelbėti, nebent galime į didelius ir švarius muziejus bei galerijas priimti karo pabėgelius. Ar galime?
Jogintės Bučinskaitės komentaras apie įvykius, publikuotas kaip pranešimas Facebook vasario 25 d.