Jerilyn Berland ir Aleksandros Kasubos pokalbis (1976 m.)

2021 m. kovo 20 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Artėjant dėl COVID-19 atidėtos Lietuvos bei JAV aplinkos menininkės, vizionierės Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės (Kasubos, 1923–2019) parodos „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ (kuratorė Elona Lubytė) atidarymui Nacionalinėje dailės galerijoje, „Artnews.lt“ skaitytojams siūloma šios menininkės ir Jerilyn Berland pokalbis. Jis įvyko 1976 m. rezidencijos Kranbruko meno akademijoje metu, kai A. Kasuba drauge su studentais kūrė aplinką Kranbruko meno muziejuje.

Šis parodos kataloge publikuotas tekstas aptaria menininkės aplinkos, pasaulio be stačių kampų sampratą, aktualią ir šiandien. Todėl ekspozicijos, pristatančios septynių dešimtmečių A. Kasubos kūrybinius ieškojimus, jungiamąja ašimi tapo pirmosios menininkės aplinkos, sukurtos parodai „Kompeliatyvi aplinka“ (1969–1970 Šiuolaikinių amatų muziejus Niujorke, kuratorius Paul J. Smith), kartotė (architektai Aleksandras Kavaliauskas ir Rokas Kličiauskas). O jos viduje rodomas paskutinis A. Kasubos video darbas „F1 ir F2 kitur“ (2018).

Parodoje pirmą kartą pristatoma A. Kasubos Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotų 1942–2018 m. darbų kolekcija ir 8000 vnt. skaitmeninių vaizdų kolekcija, kurią prasmingai papildo Amerikos meno archyve, Smithsonian institute (JAV, Archives of American Art, Smithsonian Institution) saugomi A. Kasubos darbai ant popieriaus bei Šiaulių Aušros muziejaus rinkiniuose esantys grafų Zubovų ir Fledžinskų šeimos dokumentai bei daiktai. Taip pat eksponuojami du specialiai šiai parodai sukurti darbai: Vytenio Jankūno skaidrių projekcija-menininkės darbų viešosiose JAV erdvėse dokumentacija ir komandos Weekend Warriors Studio kompiuterinis žaidimas pagal A. Kasubos autorinę knygą „Įrengimai sielai“ (Utility for the Soul, 1970–1975).

Atsakymai Jerilyn Berland. 1976 [1]

Jerilyn Berland. (J.B.) Pateikite šiek tiek biografinės informacijos.

Aleksandra Kasuba (A.K.) Gimiau Lietuvoje 1923 metais, dabar man 53-eji. Esu įgijusi labai menką formalų meninį išsilavinimą. Studijavau dailės akademijoje vienerius metus, paskui dar pusmetį – taigi, iš viso pusantrų metų. Mokykloje turėjome pereiti visus skyrius; vadinasi, man teko paragauti ir grafikos, ir skulptūros, ir audimo, ir keramikos. Tokie buvo mano pirmieji metai, o kitais metais pasirinkau skulptūrą, bet studijos tetruko tik pusmetį, prasidėjo karas ir mokykla buvo uždaryta. Tuo ir baigėsi mano formalus išsilavinimas. Tačiau ištekėjau už savo skulptūros dėstytojo, abudu buvome menininkai, tad tam tikra prasme mano išsilavinimas tęsėsi.

J.B. Kur gyvenate?

A.K. Gyvenu Niujorke, nuosavame name. Ten įsirengėme savo studijas ir dirbame.

J.B. Gal galėtumėte šiek tiek išplėsti „aplinkos“ sąvoką?

A.K. Manau, kad pati iki šiol dar aiškinuosi šią sąvoką. Ji yra labai plačiai naudojama, bet neretai ja ir piktnaudžiaujama. Galima sakyti, kad ji yra klijuojama prie visko, ką suvokiame esant šalia mūsų. Vadinasi, šis kambarys jau yra aplinka, žolė ir medžiai lauke taip pat yra aplinka… Mano supratimu, aplinka yra fizinė vieta greta mūsų, kuri generuoja tam tikras energijas. Tačiau iš tikrųjų energijas generuoja jos viduje esantys objektai. Todėl kai kurios aplinkos yra stipresnės, kai kurios – ne tokios stiprios, kai kurios diktuoja tam tikrą elgesį, kitos diktuoja nuotaikas. Kai kurios primeta save individui, ir jis arba nenori ten būti, arba jį ten traukia, nes jis reaguoja į aplinkoje slypinčias energijas, į tą ypatingą aplinkybių sukurtą situaciją. Tačiau iš esmės tai yra dalykai, kurie apibrėžia erdvę… konkrečią erdvę. Mes tai vadiname aplinka, visa mūsų žemė taip pat yra konkreti aplinka. Man labiau patinka galvoti, kad aplinką kuria ne tiek patys daiktai, kiek energijos. Nors, žinoma, energijas generuoja daiktai.

J.B. Kaip įvyko perėjimas nuo mozaikų prie tampraus audinio aplinkų?

A.K. Perėjimas įvyko labai natūraliai. Jei žinote mano sienas, dirbau su gaubtomis formomis. Ir toliau tebedirbu ir kuriu sienas. Paprasčiausiai pajutau, panorau tas formas matyti visur aplink save. Kas atsitiks stačiakampiam kambariui, jei jame atsiras gaubtos formos? Sukūriau gaubtų formų maketą iš gipso ir perkėliau į jį linijas, kurias naudoju sienose. Stovėjau ir džiaugiausi, manydama, kad tik aš viena taip jaučiuosi. Tačiau taip sutapo, kad Paul J. Smith’as, Šiuolaikinių amatų muziejaus direktorius, užsuko manęs aplankyti ir, pamačius tą maketą, jam šovė mintis surengti parodą Kontempliatyvi aplinka [1969-1970- E.L.] parodą. Ne architektų, o menininkų sukurtų erdvių. Taigi, iškilo problema, kaip visa tai pastatyti. Kadangi muziejaus situacijoje turėjome aštuonis žmones ir dvi savaites instaliacijai sukurti, o muziejaus personalas mums galėjo padėti, sakykim, tik tris dienas iš eilės, pastatyti didelę struktūrą buvo sudėtinga. Tuomet sugalvojau, kad galima panaudoti virbus, panašiai kaip špantus laivų statyboje, profiliuotus virbus. Juos galima buvo pristatyti į muziejų. Tik iškilo klausimas, kaip juos aptraukti medžiaga, kuo juos uždengti. Tam tikra prasme, negalėjau įsivaizduoti, kad galima būtų aklinai uždengti tą nuostabią konstrukciją. Jutau vidinį pasipriešinimą. Taip ir įstrigau – nežinojau, ką daryti. Mums bedirbant, be daugybės kitų medžiagų, kuriomis būtų buvę galima uždengti tuos nuostabius virbus, kažkas paminėjo tamprią medžiagą. Vėlgi, tuomet nekreipiau į tai per daug dėmesio, manydama, kad tai tik viena iš galimybių. Bet po dviejų mėnesių svarstymo, visiškai nežinant, ką daryti, man atėjo mintis, kad naudojant tamprią medžiagą, ją galima ištempti ne virš virbų, bet tarp jų. Tą vakarą paėmiau savo vyro marškinėlius, sukarpiau juos ir ištempiau tarp dviejų – apskrito ir kvadratinio – diskų, įstačiusi tarp jų pagalį, ir taip sukūriau tamprią struktūrą. Tą patį padarėme ir muziejuje. Taigi, matote, nuo tada mane ir užvaldė ši medžiaga. Nors iš pradžių ji man atrodė visiškai nepriimtina, likau prie jos. Juk, daugiausiai dirbdama su plytomis ir sienomis, turėdavau daryti paskaičiavimus, ar kvadratinė pėda turėtų sverti septyniolika, ar aštuoniasdešimt du svarus, koks turėtų būti skiedinio tirštumas ir visų tų medžiagų svoris bei pajėgumai.

A. Kasuba savo sukurtoje kontempliatyvioje aplinkoje. 1970. Skaitmeninis Aleksandros Kasubos archyvas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje

J.B. Kaip tamprus audinys yra tvirtinamas prie virbų?

A.K. Dabar apskritai nenaudoju virbų. Audiniui ištempti ar gaubtoms formoms išgauti apsieinu be virbų. Įtempiu audinį tarp dviejų fiksuotų taškų – arba tarp lubų ir grindų, arba tarp sienos ir grindų, arba tarp dviejų sienų. Tai yra labai svarbus veiksnys, kurį reikia turėti omenyje, nes tai yra pagrindinis principas. Matote, įtampa tolygiai pasiskirsto po visą membraną, ir taip atsiranda gaubtumas. Gaubtumas atsiranda, veikiant spaudimui, o menininkas tik surežisuoja situaciją, kuri sukuria įtampą audinyje.

J.B. Vadinasi, niekada iki galo nežinote, kas atsitiks…

A.K. Dabar jau žinau, kas atsitiks. Dabar jau žinau, kokiose situacijose ir kaip paskirstyti įtampą ar kaip elgiasi audinys. Tačiau čia ir slypi didžiausias grožis, nes dirbu su nebyliu partneriu – visa tai yra paprasčiausi gamtos dėsniai. Tai man teikia didžiulį pasitenkinimą ir džiaugsmą bei skatina tyrinėti visas jo galimybių ribas ir siekti jas išnaudoti.

J.B. Kas sukūrė aplinką, kuri dabar eksponuojama muziejuje?

A.K. Į šį klausimą sunku atsakyti vienareikšmiškai. Nusivedžiau savo studentus į muziejų ir kiekvieno paprašiau papasakoti, ką jie norėtų čia matyti. Matote, mes jau turėjome čia aštuoniolika užsiėmimų, teliko tik du. Taigi, mes daug kalbėjome, nagrinėjome skaidres, kalbėjome apie struktūrinius dalykus, žemės trauką, įtampą ir jos pasiskirstymą, apie tai, kaip pakabintas audinys… Atskleidžiau jiems viską, ką žinau. Ir tuomet jie pradėjo vienaip ar kitaip įsivaizduoti, kas turėtų būti toje erdvėje. Kol kiekvienas atskirai kalbėjo, eskizavau, piešiau planelius. Sudariau sąrašą – savotišką septyniolikos pasiūlymų analizę. Viską apibendrinus, paaiškėjo, kad mes norime turėti daugiau nei vieną įėjimą, norime laisvai stovinčios struktūros, norime susitraukiančių erdvių, norime aukštų ir siaurų formų. O tada susidūrėme su problema, kaip visa tai įgyvendinti. Žinoma, visa tai buvo pastatyta per vieną naktį. Niekada neketinau čia statyti nieko didelio – maniau, kad turėsime tik vieną kambarį, kur galėsime pasipraktikuoti, ištempti vieną struktūrą, pažaisti su ja ir viskas. Tačiau muziejaus situacijoje turėjome kažką sugalvoti; taigi, per savaitgalį sukūriau ir nubraižiau bendrą planą, padariau brėžinius, o tada viską aptarėme su studentais. Galėjau jiems tik papasakoti, kaip įsivaizduoju tą erdvę, o jiems, manau, tai buvo labai gera mokymosi patirtis, pereinant nuo dviejų išmatavimų brėžinių prie trijų išmatavimų formų. Taigi, labai kruopščiai aptarėme kiekvieną detalę – kodėl lubų planas yra būtent toks, kodėl grindų planas yra būtent toks. Turėjome prisitaikyti prie situacijos, nes nebuvo galima nieko kalti į grindis, todėl pastatėme rampas, kurios turėjo tarnauti kaip atrama. Lubos turėjo grotelių piešinį, todėl teko prisitaikyti prie jo. Taigi, kaip matote, fizinės sąlygos didele dalimi padiktavo tai, ką dabar čia matome. Tai buvo, sakyčiau, labai atviras apsikeitimas nuomonėmis. Nors iš tikrųjų visą darbą padariau pati, nes niekam kitam nebuvo laiko.

J.B. Ar būta planų pastatyti nuolatinę instaliaciją?

A.K. Ne. Nebuvo net kalbos apie tai, kad čia stovės nuolatinė struktūra. Dabar jau esu pastačiusi nuolatinių instaliacijų. Jos yra gerokai brangesnės ir, žinoma, turi būti daromos visiškai kitaip, ypač tvirtinimai. Čia, kaip matome, yra vienas… du… trys laikini tvirtinimai su segikliais, kurie, mano manymu, puikiai veikia ir tinka tokiose situacijose. Tačiau panelių negalima nuimti. Dabar esu sukūrusi sistemą, kaip panaudoti „Velcro“ lipnias juostas. Jos buvo panaudotos jau trijuose objektuose. Tuomet panelius galima nuimti, sausai išvalyti ir vėl pakabinti, viskas yra labai paprasta. Paneliai yra ir tarpusavyje sujungti su „Velcro“ juostomis, tad „Velcro“ yra ir ant lubų, ir ant grindų, ir jungia panelius. Kalbant apie muziejaus situaciją, Najagara Folze sukūriau pastovią instaliaciją, kuriai paruošiau du aplinkos komplektus. Vienas jų galėjo būti atiduotas valymui, o kitas tuo metu galėjo kabėti. Tai pranoko visus lūkesčius. Viskas labai sklandu, praktiška…

J.B. Ar ilgai ieškojote, kol radote tinkamą tamprų audinį?

A.K. Ne. Tai audinys, kurį pirmiausiai ir atradau. Iš tikrųjų, muziejus jį nupirko, Šiuolaikinių amatų muziejus man jį nupirko. Aš ne pirmoji jį panaudojau. Manau, kad pirmąkart jis buvo panaudotas Venecijos bienalėje gal prieš penkiolika ar daugiau metų. Vos pirmąkart paliečiau šitą audinį, prie jo ir likau. Nuo to laiko susidūriau ir su kitais tampriais audiniais. Dirbau ir su „DuPont“ kompanija – tyrinėjome specialių audinių sukūrimo galimybes. Šis audinys yra pats geriausias iš visų, kurie šiuo metu yra prieinami. Jis turi visas reikalingas fizines savybes – tamprumą, dvipusę faktūrą, todėl nė viena pusė nėra geroji ar blogoji; jis taip pat turi savo architektūrą – ta prasme, jis nėra subliuškęs, tačiau jo koriškas piešinys sukuria savotiškas linijas; jis paklūsta formai, paklūsta įtampai. Yra tokių audinių, kurių negalima net įsivaizduoti didesniame mastelyje. Taip, jie tamposi, tačiau jie tinka visiškai kitiems tikslams, juos puikiai galima panaudoti gaminant maketus, tačiau ne realiuose objektuose.

J.B. Ar tikitės, kad jūsų aplinkos sukels tam tikrus pojūčius jose besilankantiems žmonėms?

A.K. Ne, nesitikiu, bet žinau, kad taip atsitiks. Labai daug galvojau apie šį veiksnį. Būtent jis suartina meną ir mokslą. Buvo atlikta daug tyrimų. Mano studijoje, kur buvau pastačiusi savo pirmąją aplinką [Gyvenamoji aplinka, 1971-1972 – E.L.], Niujorko „Maimonides“ ligoninės komanda pusę metų darė tyrimus su savanoriais, siekdama išsiaiškinti, kas verčia žmones keisti savo elgesį, kas juos verčia jaustis kitaip. Delavaro valstijoje mane pakvietė sukurti aplinką skaitymo studijų centre, skirtame sutrikusios raidos vaikams, ir ten iš tikrųjų buvo tinkamos sąlygos ištirti, kaip mano aplinka veikia vaikus, ar ji kaip nors keičia jų elgesį. Matote, visas šis susidomėjimas atsirado pamačius, kad tokioje aplinkoje tikrai jaučiamės visiškai kitaip nei įprastame stačiakampiame kambaryje. Dabar tai jau žinau ir jaučiu atsakomybę, statydama savo aplinkas. Tai labai aiškiai parodo, kaip mus veikia mastelis. Kokiais būdais žmonės siekia humanizuoti erdves, ir kaip nežmogiška vieta ar nežmogiškas elgesys įtakoja architektūrines struktūras. Turiu omenyje ne tai, ką žmonės griauna, bet tai, ką jie stato, vadovaudamiesi savo jausmais.

Rezidencijoje Kranbruko meno akademijoje. Mičiganas. 1976. Tampriojo audinio erdvė tarp lubų ir grindų, fot. Harry Taylor. Cranbrook Art Museum, Exhibition Records (2013 05), box 39, folder 13, Cranbrook Archives, Cranbrook Center for Collectionsand Research / Kranbruko archyvas, Kranbruko kolekcijų ir tyrimų centras

J.B. Ar gauti atsiliepimai įtakojo jūsų būsimus kūrinius?

A.K. Taip, jie mane labai įkvėpė. Galima sakyti, kad turėjau tam tikrų nuojautų… ir visos jos labai pasitvirtino. Niekas iki šiol nėra to aiškiai įvardijęs, nes tam reikėtų kur kas intensyvesnių studijų, nukreiptų į kurį nors konkretų elgesio aspektą. Šiaip ar taip, per daug visko vyksta vienu metu. Tačiau vienas dalykas tikrai paaiškėjo – privatumą sukuria ne garsas, o vaizdas. Vadinasi, jei nesi matomas, jei kitas žmogus negali įžvelgti tavo būsenos ir tavo nuotaikų, tuomet jautiesi saugus, privatus, atsiskyręs. Tačiau garso veiksnys taip pat įgavo visiškai naują prasmę. Paprastai mes galvojame, kad reikia sumažinti garsą ar uždaryti duris ar panašiai, bet atsitinka toks dalykas, kad bet kurioje mano pastatytoje aplinkoje žmonės pradeda gerokai tyliau kalbėti – iš esmės jie šnibžda. Taigi, matote, visai gali būti, kaip pasakė vienas profesorius iš Delavaro, kad mes šaukiame ant sienų. Žinoma, tai tik spėjimas, dedukcija, tačiau čia slypi naujos galimybės. Kažkas atsitinka. Taip pat, sakykime, žmonės gali linksmintis vienoje membranos pusėje, o kitoje pusėje tuo tarpu kiti gali miegoti, nors garsas gana lengvai pro ją prasiskverbia. Mes nesame įpratę matyti tokius dalykus. Paklausti, kaip galėjo užmigti, kai aplinkui toks didelis triukšmas, jie atsakydavo: „Mums tai netrukdė, tai tiesiog žmonių garsai.“ Mes nesame įpratę galvoti apie triukšmą kaip apie žmogišką dalyką. Čia į paviršių iškyla daugybė veiksnių, kurie reikalauja atskiro tyrimo.

J.B. Kas galėtų paskatinti tokius tolimesnius tyrimus?

A.K. Tam aš čia ir esu. Kad apie viską papasakočiau. Nes vieno žmogaus gyvenimo nepakanka tyrinėjimams ar statymui. Kuo daugiau žmonių susidomės, kuo daugiau žmonių kurs tokius dalykus, tuo daugiau mes sužinosime. Viena tikrai aišku – tokios aplinkos neskatina destruktyvių jausmų. Tokiose vietose niekas niekada nesiginčija. Žmonės išsipasakoja. Ką bepasakytum, viskas priimama lengvai. Nėra jokių apribojimų, visi mūsų tabu paprasčiausiai išnyksta. Jie išnyksta pačiu nuostabiausiu būdu, nes kiekvienas tampa labai atviras. Kažkas įvyksta, ir nebeišeina būti kuo nors kitu, tik savimi.

J.B. Ar architektai palankiai reagavo?

A.K. Iš architektų, sakyčiau, sulaukiau dvejopos reakcijos. Viena reakcija – didžiulis smalsumas ir poreikis suprasti kas vyksta, o kita reakcija – jie nesupranta, ką su visu šituo daryti. Kaip vienas architektas man tiesiai pasakė, „Neturiu tinkamo žodyno, kad galėčiau apie tai kalbėti. Negaliu nieko pasakyti, nes studijos manęs tam neparuošė, todėl nežinau, kaip visa tai suprasti.“ Mano manymu, tai labai nuoširdi reakcija. Tam tikrais atvejais architektai jaučia, kad arba aš, arba koks nors konkretus darbas paliečia jų skaudamą vietą, kuomet jie yra įtraukiami į tai, ko architektas paprastai nedarytų. Tačiau aš neįžvelgiu tame jokio kišimosi į jų sritį ar panašiai, nes netvirtinu, jog būtent tai yra ateitis ar geriausias sprendimas. Aš manau, kad tai tiesiog tėra vienas iš būdų apibrėžti erdvę. Šiaip ar taip, mes daugybę metų darome tą patį, nekeldami jokių klausimų, o situacijos, kurias iki šiol kūrėme, neišsprendė problemų. Galbūt čia slypi koks nors kabliukas, kuris gali viską pakreipti tam tikra linkme. Aš tai laikau eksperimentu, tyrimu, ir matau, kad čia slypi nemažai galimybių ateičiai. Bet ir tiek.

Rezidencijoje Kranbruko meno akademijoje. Mičiganas. 1976. Atsiklaupę studentai stato medinę platformą, fot. Harry Taylor. Cranbrook Art Museum, Exhibition Records (2013 05), box 39, folder 13, Cranbrook Archives, Cranbrook Center for Collectionsand Research / Kranbruko archyvas, Kranbruko kolekcijų ir tyrimų centras

J.B. Ar kuriate aplinkas iš spalvoto audinio?

A.K. Visada dirbu tik su baltu audiniu. Spalvą sukuria šviesa. Tai yra sintetikos savybė. Nes mano naudojamas audinys yra sintetinis, jis turi natūralią savybę laužyti šviesos spindulius. Taigi, pats siūlas yra šviesos laidininkas. Todėl, kaip matysite skaidrėse, šviesa – tiek spalvota, tiek balta, bet kokios spalvos – struktūrai suteikia savo pačios savybes. Visa struktūra tampa spalvota. Spalva keliauja per visą plotą – per visą audinį, pasiekdama kiekvieną jo išlinkimą ir nudažydama visą erdvę raudonai, mėlynai, žaliai – kaip tik norite. Tai apskritai yra sintetikos savybė. Be sintetinio audinio tai, ką dabar darau, būtų neįmanoma, nes tokie audiniai yra stabilizuojami veikiant karščiu ir išsaugo atmintį apie savo pirminį būvį. Jie nesubliūkšta. Medvilnė, vilna – visos šios medžiagos subliūkšta. O mūsų struktūros kabo dvejus metus ir nė kiek nesubliūkšta.

J.B. Ar aplinka, kurią sukūrėte savo namuose, tebestovi?

A.K. Ne, maždaug po dvejų metų ji pradėjo užimti per daug erdvės mano gyvenime. Jos pažiūrėti atvykdavo labai daug žmonių iš viso pasaulio, o kadangi ji stovėjo mano studijoje, pradėjau jaustis persisotinusi nauja informacija. Norėdavau užrakinti duris ir pereiti į kitą aukštą, kad galėčiau pradėti dirbti. Bet to padaryti negalėjau, todėl teko viską išmontuoti. Gyvenau joje visą laiką. Man ji labai patiko. Ji manęs nepakeitė. Bet iš tikrųjų geriau suvokiau, ką ji su manim padarė, tik tada, kai jos jau nebebuvo. Man teko pakeisti šukuoseną. Nebežinojau, kaip sėdėti. Nebežinojau, kaip kalbėti. Staiga tapau labai suvaržyta. Galiausiai persikėliau dirbti kitur. Tai buvo įsimintina patirtis.

J.B. Ar buvo bandyta gaminti tokias aplinkas komerciniais pagrindais?

A.K. Ne. Apie tai negalvoju ar, tiksliau sakant, iš tikrųjų neturiu tam motyvacijos. Esmė ne ta, kad man nereikėtų pinigų, bet šiaip ar taip, norint pajudinti šį reikalą iš vietos, reikėtų visiškai tam atsidėti. Nejaučiu, kad norėčiau atiduoti visą savo laiką tokiam dalykui. Niekas nepasigavo šios idėjos, jei galima taip pasakyti. Jei kokia nors korporacija ar kas nors imtųsi… Manau, kad kol kas tai dar per nauja. Žmonės gali žavėtis, smalsauti, bet jie iš tikrųjų nežino, kaip visa tai pritaikyti, kaip pritaikyti tokį produktą.

J.B. Kai konceptualiai vystote aplinką, ar suvokiate ją kaip muziejinį eksponatą?

A.K. Ne. Esu sukūrusi aplinką savo studijos sienoms – tai buvo gyvenamoji aplinka. Turėjau joje gyventi, ir tai man labai patiko. Pirmas mano užsakymas buvo boulingo klubo pastate, kur įrengiau tris mokymosi klases [1973 – E.L.]. Tai buvo istorinis pastatas, todėl jame negalima buvo daryti jokių pakeitimų, o užsakovams reikėjo trijų klasių, ir jie paprašė manęs jas įrengti. Šiame darbe panaudojau „Velcro“ juostas, ir jos labai puikiai funkcionuoja. Laužytomis linijomis padalinau erdvę į tris dalis, ir boulingo takelius paverčiau į gatvę. Tai labai gerai pasiteisino, nes ten buvo mokymosi situacija, švietimo institucija. Po to dirbau Šiuolaikiniame keramikos muziejuje Najagara Folze [XX amžiaus aplinka. 1973, Keramikos muziejus, Carborundum, Niagara Folsas, Niujorko valstija – E.L.] ir ten jau buvo muziejaus situacija. Turėjau 4200 kv. pėdų pločio patalpą. Vėliau kūriau aplinką terasai ant pastato stogo. Užtrukau vienerius metus atlikdama tyrimus šiam projektui – narkomanų reabilitacijos centrui ant pastato stogo Manhetene. Suskirsčiau erdvę į saulės, lietaus, vėjo ir pavėsio zonas. Manęs iš tikrųjų paprašė sukurti sodą pojūčiams. Tai buvo grynai architektūrinė situacija. Po to buvau nuvykusi į Kaliforniją, į San Francisko „DeYoung“ muziejų, kuris man atidavė pačią didžiausią salę ir paprašė sukurti „Spektrinį koridorių“ (1975), skirtą spalvų patirčiai, lankytojui einant iš vienos spalvos erdvės į kitos spalvos erdvę, ir taip toliau. Ją pastačiau praeitais metais. Po to nuvykau į Delavarą, į universiteto studijų centrą, kur sukūriau mokymosi klasę vaikams. Taigi, ir vėl turėjome klasės situaciją. Vėliau sekė projektas, kuris taip pat nebuvo įgyvendintas – ofisas Manhetene [1975 – E.L.] . Prie jo dirbau kartu su architektūros firma. Suprojektavome interjerą 27-tame aukšte įsikūrusiam ofisui, kuris užėmė pusę miesto kvartalo. Tačiau šis projektas taip ir nebuvo įgyvendintas, nes trys jame dalyvavusios kompanijos išsiskyrė, prieš mums pradedant darbus. Tačiau mes atlikome išsamius tyrimus, ir aš turiu dvylikos pėdų dydžio maketą. Taigi, matote, viskas prasidėjo nuo, sakyčiau, smagių situacijų, kaip Vudstoke [1972 – E.L.], kur pastatėme struktūrą lauke per dvidešimt keturias valandas. Nuo gyvenamųjų iki pramoginių situacijų iki mokymosi klasių ir ofiso. Dabar, kai kalbame, trys mano struktūros stovi, o dvi iš jų – stogo terasa ir ofisas – liko tyrimų stadijoje, nes kompanijos išsiskyrė, o kalbant apie stogą – komitetui nepavyko surinkti reikalingų lėšų. Tačiau mes atlikome išsamius tyrimus, ir tai mums atlygino už visas pastangas.

J.B. Ar dar turite kokios papildomos informacijos, kurią norėtumėte pridėti?

A.K. Sakyčiau taip: iš esmės manęs nedomina kurti formas, kurias galima būtų gaminti pramoniniu būdu, arba kurti grynai aplinkos meną. Tačiau mane be galo domina įtampos principas. Matau, kaip jis taikomas statant namus, ne tik kuriant interjerus. Matote, pati įtampa yra jėga. Ji nepasiduoda žemės traukai. Taigi, visi mūsų statybos principai – šis stalas, ši kėdė, kiekviena plyta, kiekvienas dalykas, kurį matote – viskas paklūsta traukos dėsniui. Viena sudėtinė dalis remiasi į kitą, ir visi spaudimai ir įtampos galiausiai nugali trauką. Nes jeigu daiktas yra per ilgas, jis sulūš. Jei jis per sunkus, jį reikia sustiprinti ir taip sustruktūruoti, kad jis galėtų save išlaikyti. Kuo didesnis objektas, tuo didesnės turi būti atramos. Spaudimas, įtampa – tai jėga, atsverianti žemės trauką, nes žemės trauka leidžia tolygiai pasiskirstyti įtampai ir spaudimui. Ta prasme, tai yra lyg medžio šakelė, kurią matote – ji yra išsikišusi ir paklūsta šiam principui. Ji nenukrenta, nes ją veikia įtampa. Tai, kaip šiais laikais yra naudojamas betonas, mano manymu, yra neteisinga. Pirmiausia jis yra sukietinamas ir tada naudojamas jau kietame būvyje. O iš esmės tai yra košė. Yra daugybė būdų, kaip galime panaudoti žemės trauką visiškai kitaip, netiesiogiai. Užuot veikusi prieš mus, įtampa gali veikti mums. Tai jaučiasi visuose mano kūriniuose, nes juose beveik automatiškai nebelieka svorio. Tai įdomus dalykas, tačiau neturiu pakankamo matematinio išsilavinimo, kad galėčiau tai įvardinti formulėmis arba moksliniais terminais. Tačiau remiantis tempimo principu, galima pasiekti, kad struktūra stovėtų horizontaliai be menkiausios galimybės sugriūti. Nesu to studijavusi, gaila, kad neturėjau tam laiko, taip pat gaila, kad neradau tam laiko ar nesutikau ko nors, kas man būtų viską papasakojęs per vieną vakarą…

Čia baigėsi juosta. Panašu, kad buvome taip įsitraukę į pokalbį, jog net nepastebėjome. Tačiau, kiek pamenu, jau ėjome prie galo. Atsiprašau, kad trūksta pabaigos. Dar kartą labai dėkoju.

Jerilyn Berland

[1] Transcript Jerilyn Berland Interview with Aleksandra Kasuba, 1976, In Aleksandra Kasuba papers, 1942–2017, bulk 1960–2000, Archive of American Art Smithsonian Institution, series 1, box 1, folder 10

Iliustracija viršuje: Aleksandra Kasuba. Kontempliatyvi aplinka Šiuolaikinių amatų muziejuje Niujorke. 1970. Archive of American Craftsmen’s Council / Amerikos amatininkų tarybos archyvas

 

Pirmosios Aleksandros Kasubos tampriųjų audinių aplinkos be stačių kampų rekonstrukcija. 2020–2021. Aplinka buvo sukurta parodai Kontempliatyvios aplinkos 1969–1970. Amerikos amatų muziejus, Niujorkas, Kuratorius Paul J. Smith, Rekonstrukcijos architektai Aleksandras Kavaliauskas, Rokas Kličiauskas. Įgyvendino: siuvimo įmonė UAB Stupa ir UAB Parazitas, foto: Vadim Šamkov

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *