Jelenos Škulis paroda „Pauzė. Prie karo upės“ galerijoje „Meno niša“

Iki spalio 20 d. galerijoje „Meno niša“ (Jono Basanavičiaus g. 1, Vilnius) veikia Jelenos Škulis paroda „Pauzė. Prie karo upės“.

Pagrindinė parodos instaliacija yra net 10 metrų ilgio kūrinys, atliktas kompiuterizuotomis nytinėmis staklėmis, tačiau austas rankomis. Kiekvienas instaliacijos siūliukas pravertas ir sudėtas rankomis. Šį darbą Jelena Škulis pradėjo austi 2022 metų spalį ir pabaigė tik likus savaitei iki parodos atidarymo.

„Pauzė. Prie karo upės“ – jau aštuntoji asmeninė J. Škulis paroda ir pirmoji Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“. Kaip teigia parodos kuratorė Sonata Baliuckaitė, menininkė yra ryški ir seniai Lietuvos meno scenoje matoma meno kūrėja, kuri šiemet papildė įvairioms meno disciplinoms atstovaujančių galerijos „Meno niša“ menininkų būrį.

„Jelena yra tarpdisciplininio meno kūrėja, aktualiai reprezentuojanti tekstilės meno sritį. Ne kartą esu susidūrusi su jos kūryba tiek meno mugėje „ArtVilnius“, tiek kuruojant kitas grupines parodas. Tekstilės sąvoka tiek šiuolaikiniame mene, tiek kalbant apie senąją dailę yra labai plati. Jelenos kūryboje tekstilė man asocijuojasi su taktiliškumu, su lėtu ir performatyviu kūrybos procesu: ar tai būtų audimas, siuvinėjimas, ar „mezginys“ iš žodžių. Jos kūriniuose svarbūs žodžiai, tekstai, tačiau užkoduoti pasitelkiant tekstilės ir grafikos meno galimybes. Menininkė jautriai reaguoja į aktualias, skaudžias, taip pat ir universalias ar bendražmogiškas temas, į procesą įtraukia žiūrovą, domisi jo emocijomis, potyriais“, – pasakojo parodos kuratorė Sonata Baliuckaitė.

Pagrindinio parodos „Pauzė. Prie karo upės“ kūrinio audinio turinys yra seka besikartojančių žodžių su pauzėmis. Šiuos žodžius J. Škulis išgirdo iš vieno interviu su mergina iš Ukrainos. Ji savo dabartinį gyvenimą apibūdino žodžiais „karas“, „ašaros“ ir kad gyvena „laukimu“. Šiuos žodžius originaliai išsakyta ukrainiečių kalba menininkė išdėliojo įvairia seka lėtoje fizinėje laiko juostoje su pauzėmis arba beveik įskaitomus.

„Jaučiu, kaip karas ištirpsta kasdienybėje. Atostogos, mokslai, mylimi žmonės. Įtariu, kad noriu paneigti nuovargį nuo jo kartu su žinojimu, jog jis tęsiasi ir, deja, dar tęsis. Bet su nauju priminimu jis bloškia stipria banga. Kaip išbūnu, kuriu, dirbu, myliu tame nesuvaldomame, bet tikrame karo rūke? Su viltimi ir nuolatiniu jo pabaigos laukimu. Tai mano klausimas kiekvienam iš žiūrovų ir bandymas pačiai atsakyti į jį tekančioje laiko ir darbų upėje“, – apie būsimą parodą ir jos temą pasakojo pati menininkė.

„Daug kas klausė, kodėl vartoju ukrainiečių kalbą? Dažnai ji painiojama su rusų. Kai kas, stebėdamas procesą, klausia: „Kodėl rusiškai audi?“ Man tai galimybė pajusti fiziškai ir suprasti ne savo kalbą ir ne savo mąstymą. Ir pati vis patiriu, kad karas turi baigtis, kad turi būti pauzė, vis klausdama, kaip mes išgyvename dabartinę kasdienybę“, – teigė J. Škulis.

Jelena Škulis yra menininkė ir tyrinėtoja, kurios kūryba grįsta medžiaga ir santykiu su bendruomene. Menininkė yra baigusi socialinius mokslus Vilniaus universitete ir vizualiuosius menus Vilniaus dailės akademijoje, savo kūryboje naudoja įvairius metodus: lėtą audimą, rankų darbą, kasdienę kalbą, performatyvų veiksmą, apklausas, bendruomenės įtraukimą į kūrybos procesą.

Jelenos kūriniai ir bendruomeniniai projektai buvo pristatomi Italijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Ukrainoje, Čekijoje, Slovakijoje ir kitose šalyse. Du jos projektai, įtraukiantys vietos bendruomenes, Add.Dicted and BoringArt gavo Lietuvos kultūros tarybos stipendiją. J. Škulis taip pat yra meno doktorantė Vilniaus dailės akademijoje. Pasitelkusi autoetnografinio metodą ji tiria sąsajas ir atoskyrius tarp medžiagos kūrimo ir bendruomenės.

Fotografijos: Mika Savičiūtė