Jautrios žmogaus ir aplinkos sąveikos. Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ NDG

2021 m. gegužės 19 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Karolina Rimkutė

Turbūt ne vienas meno, dizaino ir architektūros gerbėjas apsidžiaugė sužinojęs apie ilgai lauktą lietuviams dar mažai pažįstamos, tačiau Niujorko tarpdisciplininio meno scenos vizioniere laikomos tautietės aplinkos menininkės Aleksandros Fledžisnkaitės-Kašubienės-Kasubos kūrybos ir gyvenimo retrospektyvinę parodą „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje šių metų pavasarį. Į lietuvių menininkų žvaigždyną kolegų deleguojamos Kasubos parodos pagrindas – Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui menininkės padovanota didelė kūrybos dalis – 150 kūrinių, sukurtų 1953–2018 m., bei daugiau kaip 8000 skaitmeninių vaizdų. 7 kūrybinius dešimtmečius apimanti, meninio palikimo ledkalnio viršūnę pristatanti paroda remiasi į tris Kasubos biografijos ašis – menininkės namus Lietuvoje, Niujorke ir Naujojoje Meksikoje.

Parodos Kuratorės Elonos Lubytės, aštuonerius metus tyrinėjusios menininkės kūrybą, siūlomas parodos pasakojimas dėstomas chronologine seka. Istorija prasideda Aleksandros senelių Zubovų, tėvų Fledžinskų namuose – Ginkūnų dvare Šiaulių rajone. Aleksandra praleido vaikystę inteligentų, grafų ir bajorų palikuonių šeimoje, kurioje buvo kalbama lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, o guvernantė vaikus mokė anglų kalbos, pasakas sekdavo vokiečių kalba. Šeima drauge muzikuodavo, mažoji Aleksandra akomponuodavo violončele. Nors ir priklausė aukštuomenei, Zubovų šeima puoselėjo socialdemokratines, kultūrines tradicijas, rūpinosi ūkio darbininkais, spaudos draudimo laikotarpiu įkūrė slaptųjų lietuviškų mokyklų. Pačių Zubovų-Fledžinskų vaikai nebuvo lepinami , padėdavo dirbti ūkio darbus[1]. Negalima ignoruoti šeimoje puoselėto dėmesio kultūrai ir kalboms: Aleksandros vaikystei sudėtinga rasti analogų bendraamžių lietuvių menininkų gretose. Kosmopolitinė dvaro kultūros dvasia, pažintis su įvairiomis kalbomis, meno formomis ir kultūros sritimis (pradedant muzika, baigiant parodoje eksponuojama prabangia, smulkiai išdekoruota kiniška sodo kėde), mokymasis senelių įsteigtoje Šiaulių mergaičių gimnazijoje puikiai paruošė būsimą menininkę vėliau žengti į tarptautinį meno lauką. Tokia aukštesnės klasės pozicija menininkės jaunystėje yra ganėtinai reta XX a. lietuvių dailės istorijoje.

Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotr.: Gintarė Grigėnaitė. Parodoje eksponuojami: Aleksandros Kasubos darbai ir skaitmeniniai dokumentai saugomi LNDM, Šiaulių “Aušros” muziejuje ir darbai ant popieriaus bei dokumentai iš  Amerikos meno archyvo, Smithsonian instituto (Archive of American Art, Smithsonian Institution)

Gimnazijoje Aleksandra susipažino ir su ten mokytojavusiu Algirdu Juliumi Greimu. Jų bičiulystė vėliau tęsėsi susirašinėjant laiškais. Tačiau Aleksandros studijų laikotarpis buvo itin dramatiškas – Sovietams pradėjus nacionalizavimą, šeima neteko dvaro, prasidėjo karas, trėmimai, žydų kilmės bendraklasių genocidas. Baigusi gimnaziją ir iš pradžių mąsčiusi apie dainavimą, Aleksandra visgi susidomėjo architektūra ir 1941 m. įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. 1942 m. persikraustė į Vilnių studijuoti skulptūros, tačiau 1943 m. studijos buvo sustabdytos dėl nacių okupacijos. Po metų, universitetams vėl atsidarius, Aleksandra grįžo studijuoti skulptūros, šį kartą – atgal į Kauną. Ten ji susipažino su dėstytoju, būsimu savo vyru Vytautu Kašuba. Netekus vaikystės namų, supleškėjus senelių gimnazijai[2] ir artėjant Sovietų frontui, pora ryžosi bėgti į Vakarus. Sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis 1945 m. Kašuboms gimė dukra Guoda, laukė nelengvas gyvenimas Miuncheno deportuotų asmenų stovykloje. Galiausiai 1947 m. Kašubos atplaukė į Niujorką – lūžio meno lauke metu, modernizmą keičiant postmodernizmui ir Niujorkui pamažu tampant naujuoju meno centru. Nesunku įsivaizduoti galimai jų patirtą kultūrinio šoko svaigulį.

Iš pradžių Kašubos apsigyveno pas Vytauto seserį Reginą vištų fermoje Naujajame Džersyje. Gavę dovanų mažą keramikinę krosnelę, pora pradėjo kepti smulkiąją keramiką. 1949 m., persikrausčius į Long Ailendą, Aleksandra tęsė keramikos darbus – pradėjusi nuo parodoje eksponuojamos tekstilės, akvarelinių peizažų ir figūrinių kompozicijų per studijas Lietuvoje, dabar Kasuba piešė ir kepė keramines plyteles baldams Vladimiro Kagano ir jo tėvo įkurtai dizaino įmonei. Tokiu būdu užsitikrindama galimybę išgyventi, kūrėja sėkmingai mezgė kontaktus su Amerikos meno lauku. Vienas pirmųjų parodoje pristatomų draugų – nuo jaunystės pažįstamos šokėjos Elenos Čiurlytės-Barnet vyras – tapytojas Will Barnet, atvedęs Aleksandrą į skulptorės Louise Nevelson studijoje vykusius sekmadienio 4-os valandos menininkų susitikimus, kuriuose apie savo kūrybą ateidavo pasikalbėti Willem de Kooning, Jackson Pollock ir kiti tarptautiniu mastu pripažinti menininkai. Taip pat parodoje atsiskleidžia ir artima draugystė su Jonu Meku, lankydavusiu Kašubų namus ir vėliau, 1964 m., kai šie jau buvo persikraustę į Manhataną. Jis pas Kašubas surengė Andy Warholo filmo „Empire“ peržiūrą. Taigi, smalsiai ir savimi pasitikinčiai Aleksandrai netrūko galimybių dalyvauti Niujorko meno procesuose, kurie stumtelėjo labiau eksperimentuoti savo pačios kūryboje. Šių pažinčių poveikis matyti ir eksponuojamoje abstrakčioje 1967 m. tapyboje.

Kasuba labai svarbus kūrybinis santykis su aplinka, pavyzdžiui, nuo 1960 m. svarbiose viešose JAV miestų erdvėse sukūrė nemažai opartinių mozaikų, kurios plačiai pristatomos parodoje. Pradėjusi nuo taikomojo meno parodų, nuo 7-ojo dešimtmečio kūrinius ji pristatinėjo jau konceptualaus meno parodose. 1965 m. Kasuba surengė pirmą personalinę abstrakčių juodųjų mozaikų parodą „One Divided by One“, kuri pelnė pripažinimą ir užsakymų visos šalies mastu. Kaip teigiama NDG parodos tekstuose, nuo tada erdvė tapo jos kūrybą jungiančiu veiksniu. Kasubos abstraktūs sieniniai reljefai iš plytų, marmuro ar granito yra kupini tėkmės. Banguojančios jos mozaikų linijos dažnai mezga pokalbį su kitomis aplinkoje esančiomis architektūrinėmis linijomis ir suteikia aplinkai gyvasties. Mozaikų dryžiais plaukiančios sienos išdekoruotos Linkolno ligoninėje Bronkse (1973 m.) ir Leksingtono aveniu (1981 m.), o raibuliuojančia tektonine mozaika paverstas Senojo Pašto grindinys Vašingtone (1981 m.) tarsi išjudina nepajudinamus miesto architektūros objektus veikti miesto ritmu. Turbūt garsiausias Kasubos reljefas – 1986 m. įgyvendinta Pasaulio prekybos centro fasade rūgštimi graviruota granito siena, sunaikinta kartu su pastatu per 2001 m. rugsėjo 11-osios atakas.

Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotr.: Gintarė Grigėnaitė. Parodoje eksponuojami: Aleksandros Kasubos darbai ir skaitmeniniai dokumentai saugomi LNDM, Šiaulių “Aušros” muziejuje ir darbai ant popieriaus bei dokumentai iš  Amerikos meno archyvo, Smithsonian instituto (Archive of American Art, Smithsonian Institution)

Kasubos kūryboje itin svarbus aspektas – kūrinio santykis su aplinka – primena 1979 m. menotyrininkės Rosalind E. Krauss parašytą tekstą „Sculpture in the Expanded Field“, kuriame teoretikė apmąsto naują, išplėstą skulptūros lauką, remdamasi Kasubos bičiulio Greimo 1966 m. pristatytu semiotiniu kvadratu. Šį Kasubos kūrybos ir draugystės su Greimu bei vieno įtakingiausių tarptautiniam meno laukui Krauss (kuri taip pat gyveno Niujorke) teksto susikirtimą ypač svarbu aptarti kalbant apie Kasubos inovatyvumą kūryboje. Žinoma, ji nebuvo vienintelė menininkė, savo kūriniais plėtojusi skulptūros lauką ir trynusi ribas tarp disciplinų, tačiau Kasuba neabejotinai buvo viena iš pagrindinių aktyvių to meto Niujorko meno scenos dalyvių, kurių gaivios idėjos veikė tolesnį meno vystymąsi globaliu mastu.

Konceptualiai šviežios meno objekto ir aplinkos santykio idėjos pasireiškė ne tik jos mozaikose ar reljefuose. Turbūt įdomiausia ir plačiausiai parodoje pristatoma yra Kasubos nuo 1969 m. plėtota tvarios architektūros kaip socialinio instrumento, buveinių be stačių kampų vizija. Kuomet mozaikų ir reljefų užsakymai užtikrino finansinį stabilumą, Kasuba galėjo laisviau pasinerti į tolesnius ieškojimus. 1969–1970 m. vykusioje Kontempliatyvios aplinkos parodoje menininkė pristatė pirmą savo buveinę be stačių kampų iš tampraus balto „DuPont“ audinio, kuris, pasibaigus parodai, panaudotas įrengiant kitą tokio paties tipo erdvinę aplinką architektės Teresos Sevilos bute Niujorke. Į šios buveinės rekonstrukciją, įrengtą kruopščiai pačios Kasubos apmokyto architekto Aleksandro Kavaliausko ir Roko Kličiausko, kviečia įeiti ir NDG paroda. Po metų menininkė sukūrė didesnį projektą – viešai lankomą tampriųjų audinių „Gyvenamąją aplinką“ savo namuose. Ten buvo eksponuojamas ir prototipinis jos autorinės iliustruotos knygos „Įrengimai sielai“ leidimas, kuriame sutinkamas Kasubos piešiniuose besikartojantis herojus-ėjikas, kontempliuojantis ryšį su jį supančia aplinka. Parodoje pristatomas ir pagal knygą studijos „Weekend Warriors“ 2020 m. sukurtas kompiuterinis žaidimas, Lietuvos žaidimų kūrėjų apdovanojimų renginyje „LT Game Awards 2020“ pelnęs pirmąją vietą už meninį stilių. Kaip rašo menininkė, „Gyvenamosios aplinkos“ tikslas buvo panaikinti 90-ies laipsnių kampą ir pristatyti erdvinių patirčių įvairovę neimituojant gamtos[3]. Kasuba gilinosi į žmogaus sensorinį aparatą bei neįprastas aplinkos ir subjekto sąveikas – buveinėse be stačių kampų ji ne tik sukurdavo formas erdvei, bet ir manipuliuodavo šviesomis, kvapais, įtraukdavo net skonio juslę. Apie „Gyvenamosios aplinkos“ atidarymą rašė „The New York Times“: „Visi gėrimai ir maistas buvo baltos spalvos (kad derėtų prie aplinkos), dauguma jų – putojantys.“[4]

Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotr.: Gintarė Grigėnaitė. Parodoje eksponuojami: Aleksandros Kasubos darbai ir skaitmeniniai dokumentai saugomi LNDM, Šiaulių “Aušros” muziejuje ir darbai ant popieriaus bei dokumentai iš  Amerikos meno archyvo, Smithsonian instituto (Archive of American Art, Smithsonian Institution)

Eksperimentus su erdvėmis iš tampriųjų audinių menininkė tęsė kurdama instaliacijas įvairiuose JAV muziejuose. 1972 m. Kasuba su 14 savo studentų iš Niujorko vizualiojo meno mokyklos pirmą kartą tokią struktūrą sukonstravo lauke – Vudstoko „Whiz Bang Quick City“ renginyje. Per 24 val. pastatytoje ~3,6 x 12 m ploto buveinėje drauge su studentais ji gyveno 10 dienų. Toliau sekė 1973 m. Carborundum keramikos muziejuje sukurta instaliacija „XX amžiaus aplinka“, 1978 m. Jacobo Riiso nacionaliniame parke plazdėjęs „Mėlynas šešėlis“, 1979 m. Kolonijos skvere Atlantoje iškelta „Kybanti gotika“ ir kitos, dažnai įvietintos instaliacijos-buveinės. Minėto dešimtmečio pabaigoje Krauss, tyrinėdama naujų skulptūrinių objektų santykį su architektūra ir kraštovaizdžiu, įvardija, kad „skulptūra nebėra privilegijuota vidurinė sąvoka tarp dviejų dalykų, kuriais ji nėra. Skulptūra veikiau yra tik viena sąvoka lauko, kuriame yra kitų, skirtingai struktūruotų galimybių, periferijoje.“[5] October, Vol. 8. (Spring, 1979),

Tačiau Kasuba trynė ne tik postmodernizme pradėjusias irti architektūros-skulptūros-kraštovaizdžio trikampio ribas, ji taip pat naikino ribas tarp meno ir technologijų. 1967 m. menininkė susipažino su inžinieriumi, žymiojo „Pepsi“ paviljono autoriumi Billy Klüver. Jis pakvietė į 1968 m. vykusią „Eksperimentų mene ir technologijoje“ (E.A.T.) sąjūdžio parodą „Some More Beginnings“, kurioje ji buvo vienintelė moteris iš 137 tarptautinės parodos dalyvių. E.A.T. sąjūdis, 1966 m. įkurtas inžinierių Klüver ir Fred Waldhauer bei menininkų Robert Rauschenberg ir Robert Whitman, siekė sukurti efektyvias kolaboracijas tarp menininkų ir technologų specifiniams meno projektams. Juose dalyvavo tokie menininkai kaip Jasper Johns, Andy Warhol ir Jean Tinguely, akustinius eksperimentus atliko John Cage ir David Tudor. E.A.T. judėjimas stipriai prisidėjo prie skaitmeninio meno plėtojimo, ką šiandien vadiname naujosiomis medijomis, praplėtė meno lauką.

1960-ieji buvo technologinės pažangos dešimtmetis: Mėnulyje nusileido pirmieji žmonės, sprogo informacinių komunikacijos priemonių plėtra, tačiau technologijų ir meno susijungimas dar kėlė nemažai diskusijų. 1965 m. pasirodęs taip pat Niujorke gyvenusios kultūros kritikės Susan Sontag tekstas „One Culture and the New Sensibility“, kuriame ji akcentavo, kad menas nebekonkuruoja su technologijomis, o susilieja į vieną „naują sensibilumą“ (ang. „new sensibility“), kuria naujas, pliuralistines patirtis[6], dar buvo skeptiškai vertinamas ne vieno kritiko. Ir būtent tuo laiku Kasuba per E.A.T. užmezgė ryšį su sintetinių tampriųjų audinių gamintojais. Jai buvo įdomu eksperimentuoti su medžiagomis ir įtemptų membranų standumu, daiktų, kuriems būdinga įtampos būsena, formų pertvarkymu. Šios įtampos, jėgos būsenos matomos Kasubos tampriųjų audinių buveinėse, kurių audinio paprastumas sustiprina dėmesį į pačios struktūros formą. Vėlesnėje kūryboje menininkė toliau eksperimentuoja su tampriųjų audinių standinimu, kietinimu sintetine derva.

Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotr.: Gintarė Grigėnaitė. Parodoje eksponuojami: Aleksandros Kasubos darbai ir skaitmeniniai dokumentai saugomi LNDM, Šiaulių “Aušros” muziejuje ir darbai ant popieriaus bei dokumentai iš  Amerikos meno archyvo, Smithsonian instituto (Archive of American Art, Smithsonian Institution)

Tačiau prieš pereinant prie jos tampriųjų audinių kietinimo laikotarpio, vertėtų atkreipti dėmesį į kūryboje ryškius ne tik technologinius, bet ir kultūrinius dešimtmečio kontekstus. Šalia kosmoso užkariavimo vyko ir šaltasis, ir Vietnamo karas, būrėsi kairuoliškų hipių kontrkultūriniai judėjimai, kūrėsi komunos, imta kalbėti apie tvarią aplinką. Kasubos kūryboje matomas siekis aplinką paversti labiau organiška. Tampriųjų audinių buveinėse, neretai primenančiose palapines, aktualizuojama ir menininkę dominusi kolonizacijos problema, vietinių Amerikos gyventojų poezija cituojama parodos kataloge: „Atėjo baltas žmogus ir mūsų apvalius namus pakeitė savo stačiakampiais.“[7] Kasubos taip nemėgstami statūs kampai, kaip sako pati menininkė, jos kūryboje išnaikinti kaip Vakarų kultūros atitrūkimo nuo ryšio su aplinka simptomas[8]. Tam tikra prasme Kasubos buveinėmis siekiama atkurti iki Vakarų kultūros istorijos buvusią architektūrinę kryptį, net ir „Gyvenamosios aplinkos“ vizija kilo kūrėjai apsilankius Airijoje ir apžiūrėjus Stonehenge prototipus iš neolito periodo. Taip pat menininkės eksperimentams didelę įtaką padarė 1964 m. MoMA muziejuje aplankyta paroda „Architecture Without Architects“, kur buvo rodomos įvairių kraštų nomadų genčių buveinių medžiuose ar uolose nuotraukos. Kasubą sudomino, kad gamtos buveinės gali tapti sėkmingos konceptualios architektūros pavyzdžiais. Taigi, menininkė sąmoningai griovė tradicinio pastato koncepciją ir siūlė kurti harmoningą aplinką, mezgant dialogą tarp architektūros ir gamtos.

Tačiau sykiu kitos jos buveinės ar pastatų maketai primena futuristinius kosminius laivus. Vienas tokių – 1971 m. suprojektuotas „Globalus kaimas“. Kasubą, kaip ir nemažai kitų 7-ojo dešimtmečio menininkų, labai domino utopinių komunų vizijos, tačiau „Globalaus kaimo“ konceptas kilo daugiau iš asmeninių patyrimų. Kaip rašoma parodoje, menininkė kontempliavo savo išgyvenimus Antrojo Pasaulinio karo metu, žiūrėdama filmus apie holokaustą, prisiminė pačios matytus trėmimus, lavonų krūvas. Taip pat Kasuba intensyviai sekė 1971 m. Atikos (Niujorkas) kalinių sukilimus, svarstė, ar įmanoma harmonizuoti uždaras įkalinimo įstaigų sistemas. Galiausiai nutarė sukonstruoti modelį – įtvirtinti esminius struktūrinius elementus ir sukurti erdves, kurios suteiktų neapibrėžtą laisvės pojūtį[9]. Pagrindinis projekto tikslas buvo išsiaiškinti, kaip integruoti privačią ir viešąją erdves, kad pavyktų išlaikyti laisvės jausmą vietose, sukurtose iš individų tą laisvę atimti – visuomenėje, kurioje pagrindinė kontrolės priemonė yra gąsdinimas, o dehumanizavimas taikomas kaip bausmė.

Pirmiausiai akį patraukia „Globalaus kaimo“ forma – rutulys, turintis stimuliuoti rezidentų kolaboraciją ir dalyvavimą savivaldoje. Šis rutulys, anot Kasubos, turėtų plūduriuoti vandenyje. Interjeras suprojektuotas taip, kad būtų lengva bendrauti: burbulo kamiene yra lifto šachta, apsupta komunalinių prausyklų, o išorinė spiralinė rampa, besijungianti su kamienu tiltais, susideda iš celių, kurių kiekviena skirta miegoti vienam žmogui. Rezidentas nuo rampos galėtų pamatyti ar išgirsti, jei kas vyktų kitoje pusėje ar kitame aukšte, ir prisijungtų arba ieškotų privatumo atokesniuose aukštuose. „Globalaus kaimo“ erdvėje kiekvienas vidaus taškas matomas ir girdimas, tačiau erdvė užpildyta įvariomis medžiaginėmis struktūromis, suteikiančiomis reikalingą privatumą ir sykiu praleidžiančiomis šviesą. Žinoma, Kasubos konceptas neapsiribojo tik erdviniais sprendimais, ji apmąstė ir galimą gyvenimo „Globaliame kaime“ sistemą, įskaitant kasmetinių atstovų išrinkimą ir atvirus forumus, kurie administruotų kaimą ir skatintų eksperimentavimą, „bendradarbiavimo, įsipareigojimo ir tolerancijos vertę.“[10]

Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotr.: Gintarė Grigėnaitė. Parodoje eksponuojami: Aleksandros Kasubos darbai ir skaitmeniniai dokumentai saugomi LNDM, Šiaulių “Aušros” muziejuje ir darbai ant popieriaus bei dokumentai iš  Amerikos meno archyvo, Smithsonian instituto (Archive of American Art, Smithsonian Institution)

1977 m. prasidėjo paskutinis menininkės eksperimentinis etapas, kurio metu Kasuba rezidavo Filadelfijos universiteto meno ir mokslo centre ir dalyvavo programoje „Menas moksle“. Su studentais ji tyrinėjo tampriųjų medžiagų membranų kompresijos dinamiką. Tyrimų metu Kasuba eksperimentavo su įvairiais sintetiniais gaminiais, kurie audeklą sukietindavo, paversdavo į minkštą kiautą, kuris vietoje priešinimosi vėjui ar vandeniui tėkmę nukreipdavo pageidaujama kryptimi. Per metus buvo suformuotos 78 struktūros, 32 iš jų – sukietintu audiniu. Visos pristatytos grupinėje rezidentų parodoje, keli eksponatai sutinkami ir šioje parodoje. Gavusi stipendiją kūrybai, ji nuosekliai tęsė technologinius tyrimus su didesnėmis struktūromis. Panašu, kad jau tada menininkės mintyse brendo planai tampriųjų audinių buveinių vizijas paversti gyvenamąja tikrove. 1988 m., po 44 metų, Kasuba pirmą kartą grįžo į Lietuvą ir Kauno Juozo Naujalio vidurinėje meno mokykloje skaitė paskaitą apie savo tampriųjų audinių buveines. Po metų Filadelfijos universiteto miestelio Esther M. Klein galerijoje menininkė surengė paskutiniąją savo asmeninę parodą „Formuojant ateitį“, kurios pavadinimas sąmoningai atkartojamas ir šioje retrospektyvinėje jos parodoje.

Po vyro Vytauto mirties 1997 m., prasidėjo plataus užmojo Kasubos architektūrinis „Akmens kalvos namų“ etapas. Kasuba nusipirko 60 arų sklypą Naujosios Meksikos dykumoje esančio atominės energetikos lopšio pakraštyje ir drauge su vietiniais meistrais 2001 m. pasistatė dar ganėtinai tradicinių formų namą, kuriame gyveno iki 2012 m., o šalia jo – du kiautinius statinius: svečių rezidenciją ir virtuvę. Pastarieji buvo statomi taikant autorinį membranos sustandinimo „K-metodą“ – vietoje tampraus sintetinio audinio buvo naudojamas lankstus vištų narvų vielinis tinklelis, aptraukiantis medinį struktūros karkasą ir po to užpildomas statybinėmis medžiagomis – purškiamomis putomis, tinku ir pan. Spalvoti it druskos kalnai kiautiniai namai, pabaigti statyti 2003 m., dėl pradėjusio skverbtis vandens 2005 m. buvo aptraukti žvynuotu aliuminiu stogu. Įgyvendinusi savo vizijas, Kasuba toliau projektavo įvairių gamtoje sutinkamų kiautų formų pastatų modelius, pradedant degalinėmis, gyvenamaisiais namais, baigiant kurortiniais kompleksais, kurių maketus galima išvysti parodoje. Taip pat Kasuba pasinėrė į rašymą – išleido memuarų, filosofinių pamąstymų apie metafizinį būvį, utopines komunas, poezijos knygą. Parodoje pristatomas ir 2012–2013 m. sukurtas „Gyvenimo“ ciklas, kuriame dar kartą sutinkamas herojus-ėjikas, aktyviai komunikuojantis su jį supančiomis aplinkomis. Šį kartą piešinių aplinkas papildo ir kitas personažas – juodas paukštis, balansuojantis erdvėse drauge su ėjiku.

Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotr.: Gintarė Grigėnaitė. Parodoje eksponuojami: Aleksandros Kasubos darbai ir skaitmeniniai dokumentai saugomi LNDM, Šiaulių “Aušros” muziejuje ir darbai ant popieriaus bei dokumentai iš  Amerikos meno archyvo, Smithsonian instituto (Archive of American Art, Smithsonian Institution)

Taigi, Kasuba buvo viena tų menininkų, kurie formavo naujus meno ir naujųjų technologijų diskursus. Posūkis nuo modernizmo į tarpdiscipliškumą menininkės kūryboje išties stebina raiškumu ir nuoseklumu. Vizionieriškos Kasubos darnaus erdvių prisijaukinimo idėjos plačiai pasklido kultūrinėje sąmonėje – dabar sutikti įtemptų audinių erdves pasidarė įprasta įvairiuose laikinuose įvykiuose: ir komerciniuose, ir pelno nesiekiančiuose, ir privačiuose, ir viešuose renginiuose. O mene taikyti skirtingus meno ir mokslo laukų metodus šiandien vėl tapo itin aktualu – kilo nauja susidomėjimo banga Niujorke 7–8 deš. vykusiais meniniais procesais, susijusiais su technologijų ir socialinių kontekstų lūžiu, gretinant tai su antropogeninės kultūros kontempliavimu, naujosios epochos krypčių ieškojimais, siekiant formuoti tvarią, tausojančią aplinką ir socialiai atsakingą kultūrą.

Kasubos parodos gretimoje salėje – jaunosios kartos lietuvių menininkės Emilijos Škarnulytės darbai, jos kūryba gilinasi į kosmines ir geologines erdves, ekologiją ir geopolitiką. Ją taip pat domina dykumos, kraštovaizdžio architektūra ir erdvių formavimas, technologinius žmogaus pėdsakus menininkė tyrinėja remdamasi mitologija, išplėstinio kino pasakojimo būdu perteikia įsivaizduojamos ateities gelmes erdvėje ir laike. Jos archeologinėse ekspedicijose, fiksuojančiose technologijų kultivuojamos gamtos kismą, taip pat naudojamos naujosios technologijos, pavyzdžiui, Lidar skenavimas.[11] Kūrėja taip pat kontempliuoja ateities formacijas. Šios abi menininkes siejančios temos Škarnulytę įkvėpė 2019 m. įvykusią gyvą pažintį su Kasuba įprasminti kūrinyje „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“, kuriame plėtojama esamų ir įsivaizduojamų tarpusavio ryšių įvairovė, mezgamas kūrybinis dialogas. Videoprojekcijų mastelis ir išdėstymas sukuria nežemišką, kosminę erdvę, kurioje vaikštant jaučiamas nežymus kūno balanso sutrikdymas, ypatingai stebint ir nevaldomai judančias projekcijas, ir jose sava eiga judantį bei mastelį vis keičiantį savo šešėlį. Ši jausmas pereina per visą kūną, o pastarasis tarytum pavirsta Kasubos ėjiku, aktyviai komunikuojančiu su jos koliažus ir Škarnulytės archeologines ateities ekspedicijas jungiančia aplinka.

Emilijos Škarnulytės paroda „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“ Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotr.: Gintarė Grigėnaitė

[1] Jurgita Jačėnaitė, „Išsipildžiusi kūrybinė karjera, arba ką gali pasiekti vienas žmogus. Lietuvos–JAV aplinkos menininkė Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė (Kasuba)“, in: Bernardinai, 2021.05.05, [interaktyvus], [žiūrėta 2021.05.14], https://www.bernardinai.lt/issipildziusi-kurybine-karjera-arba-ka-gali-pasiekti-vienas-zmogus-lietuvos-jav-aplinkos-menininke-aleksandra-fledzinskaite-kasubiene-kasuba/

[2] „Šiaulių Didždvario gimnazija (Šiaulių mergaičių gimnazija)“, in: Visit Šiauliai, [interaktyvus], [žiūrėta 2021.05.14], https://www.visitsiauliai.lt/lankytinos-vietos/siauliu-didzdvario-gimnazija-siauliu-mergaiciu-gimnazija/

[3] „The Live-In-Environment, 1971–1972“, projekto aprašymas, in: Kasubaworks, [interaktyvus], [žiūrėta 2021.05.14], https://www.kasubaworks.com/live-in-environment.html

[4] Parodoje pateiktas tekstas

[5] Rosalind E. Krauss, „Sculpture in the Expanded Field“, in: October, Vol. 8 (Spring), MIT Press, 1979, p. 38

[6] Susan Sontag, „One Culture and the New Sensibility“, in: Notes on „Camp“, Penguin Books, 2018, p. 56

[7] Iš parodos katalogo

[8] Ibid

[9] Parodoje pateiktas tekstas

[10] Parodoje pateiktas tekstas

[11] Agnė Sadauskaitė, „Nematomi hiperobjektai. Stratos pjūvis kaip žmogaus vertybių atspindys. Pokalbis su Emilija Škarnulyte“, in: Artnews, 2018.05.30, [interaktyvus], [žiūrėta 2021.05.14], https://artnews.lt/nematomi-hiperobjektai-stratos-pjuvis-kaip-zmogaus-vertybiu-atspindys-pokalbis-su-emilija-skarnulyte-47924

   

Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotr.: Gintarė Grigėnaitė. Parodoje eksponuojami: Aleksandros Kasubos darbai ir skaitmeniniai dokumentai saugomi LNDM, Šiaulių “Aušros” muziejuje ir darbai ant popieriaus bei dokumentai iš  Amerikos meno archyvo, Smithsonian instituto (Archive of American Art, Smithsonian Institution)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *