Janinos Sabaliauskaitės paroda „Pasitikėjimas“ „Drifts“ galerijoje

Iki sausio 12 d. „Drifts“ galerijoje (T. Vrublevskio g. 6-2, Vilnius) veikia Janinos Sabaliauskaitės fotografijų paroda „Pasitikėjimas“.

Janinos Sabaliauskaitės fotografijų paroda „Pasitikėjimas“ yra pirmoji menininkės solo paroda Lietuvoje. Fotografės žvilgsnis aprėpia skirtingus artumo ir tolumo, momentinio ir monumentalaus laiko registrus. Tai ir intymūs queer žmonių portretai, ir kūnų peizažai, ir drąsus žvilgsnio sudaikinimas (nuo angliško žodžio dyke – „lesbė“); ne sudaiktinimas, o atvirkščiai – subjektyvumo išskleidimas; žvilgsnio grąžinimas toms ir tiems, kurie ilgą laiką buvo keistenybių geidžiančios kameros objektas (pavyzdžiui, sukeistinti Diane Arbus žmonės). Janinos fotografijose abipus kameros susitinkantys žvilgsniai kuria pasitikėjimą, palaikymą, artumą; ne lemiamą momentą, o intymią istoriją iki ir po. Tai performatyvi fotografija, laiką skaičiuojanti kitaip – ilgas procesas kartu ieškant tinkamos erdvės, rakurso, šviesos. Tik ilgai būnant kartu ir visiškai pasitikint kuriama kreiva ir ori fotografija.

Pasitikėjimas yra abipusės pagarbos santykis, tarsi žemės trauka palaikantis kintančias tapatybes. Jis svarbus fotografijų autorei, kurios ne tik kamera, bet ir kūnas tampa mediatoriumi tarp fotografuojamų žmonių ir aplinkos – intymios ir atšiaurios, aistringos ir stichiškos. Beveik klasikinės rimties pačios fotografės atspausti nespalvoti portretai yra tik nedidelė nuolat augančio queer bendruomenės archyvo dalis. Lietuvos kontekste queer fotografijos pradžią galima sieti su Veronikos Šleivytės fotografijomis, įkūnijusiomis jos „gyvenimo filmą“, ir Virgilijaus Šontos homoerotišku žvilgsniu į kūną. Nespalvota estetika ir rankų darbas artimi ir J. Sabaliauskaitei. Jos fotografuojami queer žmonės „kalbasi“ ir su Aušros Griškonytės Volungės, Samantos Matú (Arcanos Feminos), Laimos Stasiulionytės bei suomių menininkės Auroros Reinhard jau nepriklausomoje Lietuvoje sukurtais LGBTQ+ bendruomenės portretais. Žvelgiant plačiau verta prisiminti Nan Goldin kreivų geismų ir priklausomybių karuselę ir Catherine Opie lesbiečių porų namų aplinkoje portretus. Pati J. Sabaliauskaitė labiau pabrėžia queer spaudos – žurnalų ir zinų – svarbą. Pasak menininkės, įkvėpimo ji sėmėsi iš 1984–2006 m. JAV leisto žurnalo „ON OUR BACKS: Entertainment for the Adventurous Lesbian“ („Gulom ant nugaros: pramogos nuotykingai lesbietei“). Janina taip pat yra viena iš LGBTQ+ žurnalo „Kreivės“ įkūrėjų.

Šioje parodoje labai svarbus ir geismo, malonumo įvaizdinimas. Fetišistinė ir sadomazochistinė estetika, kūno grožis ir skausmas susipina į poetinę viziją, kurioje erotizuojama gamtos stichija. Ežero pakrantės meldai dar niekada neatrodė tokie paslaptingi, kaip pro juos žvelgiant į kaukėtą ir savo galią suvokiantį dyke kūną. Vis dar „nematomiems“ queer žmonėms Lietuvoje tai – reta atgaiva. Gamtos ir žmogaus erotinė įkrova tarsi pratęsia V. Šontos homoerotišką žvilgsnį į kūną ir uolienas, primenančias vyro lytį, tačiau Janinai svarbesnė moters kūno morfologija. Ji į žemę ir uolas žvelgia ne skulptūriškai, o veikiau mitologiškai, kartu akcentuodama pasikeitusį antropoceno eros požiūrį. Jei anksčiau žemė reiškė išteklius, tai J. Sabaliauskaitės fotografijose Žemė yra ir dievybė, ir planeta, ir dirvožemis, ir stichija. Čia susitinka Marijos Gimbutienės archeomitologija, Jameso Lovelocko ir Lynn Margulis Gajos teorija ir ekoseksualumo pradininkių Beth Stephens bei Annie Sprinkle idėjos, žemės meną pakeitusios į Žemės meilę. Žemės ir moters kūno paralelės Janinos fotografijose rezonuoja ir su amerikiečių kilmės italų menininkės Suzanne Santoro pastangomis grąžinti kultūrai išcenzūruotą moters lytį jos 1974 m. išleistoje fotoesė „Per una espressione nuova“(„Naujos išraiškos link“). Tai ypač išryškėja pažvelgus į ant židinio atbrailos eksponuojamą autorės kūno atlieją.

J. Sabaliauskaitės „Pasitikėjimas“ nėra tik fotografijų paroda – tai ir saugios erdvės kūrimas. Menininkė ne fiksuoja, dokumentuoja, o veikiau inicijuoja ir steigia, įsiklauso ir atskleidžia sau artimus žmones. Ji pati yra viena iš bendruomenę kuriančių narių, užrašančių tos bendruomenės gyvenimą šviesa ir šešėliais. Janinos fotografijos – ne atvaizdai, o buvimo forma, žmogaus ir žemės kūniškas bendrabūvis. Jose gyvena mylimi ir paliekami, plakami ir godojami kūnai. Juos sprogdina artumas, vienatvė ir geismas, kūnų peizažus įkraunanti žemės galia. Galerija „Drifts“ dabar yra svečių kambarys ir miegamasis, baltas kubas ir bendruomenės namai. O žvelgiant iš tūkstantmečių perspektyvos – intymūs uolienų raštai, žemei pačiai rašant savo – dangaus kūno – istoriją.

Teksto autorė: Laima Kreivytė

Kuratorė Laima Kreivytė
Parodos architektė Ieva Cicėnaitė
Teksto redagavimas ir vertimas: Alexandra Bondarev

Fotografijos: Andrej Vasilenko