Įvietinta Tomo Martišauskio instaliacija „Nusavinti“ Šventosios miške

Šventosios gyvenvietės miške veikia Tomo Martišauskio įvietinta instaliacija „Nusavinti”.

Horizontas, ko gero, yra vienas iš nedaugelio per amžius nekintančių aplinkos dėmenų. Toks pats įkvepiantis ir banalus jis stebėtas prieš tūkstantmečius ir šiandien. Horizonto linija formavo laiko ir erdvės sampratas, jūrininkams padėjo apskaičiuoti laivų padėtis, o šiandien tebeveikia kaip kelionės tikslų ir ambicijų metafora. Teigiama, kad būtent ši tyli ir nebyli tolumos horizontalė įgalino Vakarų ir jų išrastų sąvokų dominavimą bei tapo įrankiu kolonialistiniams užkariavimams. Įtvirtinęs objektyvias nuostatas, horizontas įvedė matematinį prognozavimą, stabilumo iliuziją ir tapo tiesos, kurią taip užtikrintai skelbė, įkaitu. Tačiau kad ir koks pastovus horizontas bebūtų ar atrodytų, jo stabilumas priklauso nuo stebėtojo ir pagrindo, ant kurio jis stovi. Šiandien šios dominuojančios vizualinės paradigmos statusas keičiasi. Horizonto linija virpa dėl iš pamatų judinamų pasenusių idėjų, ją karpo triukšmingo, nuolat formuojamo kraštovaizdžio elementai, o į tolį žvelgiančio žmogaus kaip pasaulėžiūros centro statusas nuvertėja.

Atsižvelgdamas į šias kintančias orientacines būkles ir stabilumo vertinimus, menininkas Tomas Martišauskis į horizontą žvelgia kaip į savotišką kilnojamą ir sukonstruojamą materiją. Įvietintoje instaliacijoje „Nusavinti“ menininkas siūlo pažvelgti į paprastai realybėje neegzistuojantį atvirą, o gal net begalinį-panoraminį horizontą. Po audros atsodintame Šventosios gyvenvietės miške kalkių mišiniu nudažydamas daugiau nei 150 pušų kamienų, T. Martišauskis suformuoja kone šimto metrų skersmens teritoriją, į kurios vidurį specifiniame taške atsistojęs žmogus gali išvysti į vieną nepertraukiamą horizonto liniją susijungiančius nudažytų medžių plotus. Anamorfinės (gr. anamorphosis – formos iškreipimas) kompozicijos principu sukurta instaliacija veikia kaip rotacinio lazerio spindulio pagalba sukonstruota optinė iliuzija. Tokios erdvinės kategorijos kaip artumas ir atstumas čia trumpam suvienodėja, paversdamos matomą vaizdą plokščiu, paviršių fiktyviu, o pasaulį – poetišku rebusu.

Dirbtinio horizonto liniją pakeldamas iki vidutinio ūgio žmogaus akių lygio, menininkas patį reiškinį paverčia savotišku fata morgana – optiniu fenomenu, kai dėl specifiškai lūžtančios šviesos tolumoje esantys objektai atrodo tarsi pakibę. Galų gale tam, kad ši apgaulinga regimybė būtų pamatyta, iš žiūrovo reikalaujama užimti iš anksto nustatytą tikslią padėtį. Nors ir kviečiamas į patį instaliacijos centrą, žmogus savotiškai jame „įkalinamas“, nusavinama jo individualumo ir alternatyvaus stebėjimo pasirinkimo laisvė. Ši prasmė papildo daugialypį kūrinio pavadinimą „Nusavinti“, veikiantį ir kaip veiksmažodis, ir kaip būdvardis.

Kritiškai atliepdamas teritorijų nusavinimo problematiką, menininkas subtiliu ženklinimu parodo žmogiškąjį kišimąsi ir norą „sutvarkyti“ bei sukonstruoti jam galbūt net nepriklausančią aplinką. Įprastai sodo vaismedžiams naudojamą kamienų balinimo procedūrą menininkas pritaiko miške augančioms pušims, taip sumaišydamas tvarką tarp „prijaukintų“ ir „laukinių“, sodo ir miško medžių, tarp to, kas yra „savi“, o kas „nusavinti“. Pasinaudodamas šiuo gestu, kuriuo sodininkystėje siekiama apsaugoti medžių žievę nuo kenkėjų ir kitų žalingų veiksnių, Martišauskis pasiūlo kiek kitokią miško medžių ženklinimo semantiką, atitolintą nuo kirtimo reikšmių ir bent jau šiuo atveju galinčią suveikti kaip pušų stebėjimo per atstumą apsauga.

Šį projektą menininkas atkuria po penkiolikos metų pertraukos, kai 2008-aisiais Nidoje vykusiame tarptautiniame Thomo Manno festivalyje buvo pristatyta pirmoji šio kūrinio versija. Dėl aplinkosauginių reikalavimų kiek kitokiais vizualiniais sprendimais išpildyta instaliacija buvo eksponuojama vos kelias dienas. Naująją jos versiją galima apžiūrėti gyvai tol, kol kalkių mišinys natūraliai nubluks nuo medžių kamienų, arba virtualiai.

Instaliacija papildo pastaraisiais metais menininko vykdomą šiuolaikinio meno kraštovaizdžio tyrimą, išbandant neinstitucinį darbų eksponavimo modelį. Viena iš prieš tai tokiu principu surengtų ir tik internetiniame šiuolaikinio meno žurnale „Artnews.lt“ fotodokumentacijos pavidalu pasiekiamų parodų buvo kartu su fotografu Laurynu Skeisgiela įgyvendintas projektas „Salos“.

Fotografijos: Kunigunda Dineikaitė