Įvietinta tapybos paroda buvusioje Žalgirio gamykloje

Nuo spalio 9 dienos buvusioje Žalgirio gamykloje (Pramonės g. 141, Naujoji  Vilnia) veikia įvietinta tapybos paroda „Px tas peizažas“. Parodoje dalyvauja Kazimieras Brazdžiūnas, Beatričė Danieliūtė, Diana Remeikytė, Jonas Gasiūnas, Rimvydas Markeliūnas, Polyrabbit. Duplicate (Darius Jaruševičius, Ina Šilina), parodos kuratoriai: Kristina Alsytė ir Darius Jaruševičius. Paroda veiks iki spalio 23 dienos III, V,VI,VII nuo 14 iki 19 val.

„Priešais mane – drąsa, įsiūtis, kieti kiaušai, begalinė tikėjimo jėga, kokios jau seniai neregėjau. Tokia mintis, vargu ar dažnai šmėsteli žvelgiant į peizažo tapybą. Galbūt tik pavieniais atvejais, kaip antai, William’o Turner’io. Žvelgiant ir prisimenant istoriją, kaip jis prašėsi būti pririšamas prie laivo stiebo audros metu, kad paskui galėtų reginį nutapyti. O šiaip, reikia pasakyti, kad peizažas – pats nuobodžiausias žanras. Veikiausiai kaip tik todėl niekas nesivargino jo išgalvoti iki pat Renesanso. Dar Vėlyvaisiais Viduramžiais žodis „peizažas“ reiškė tik politiškai ir teisiškai apibrėžtas teritorijas, o estetikos/meno žodyno apyvartoje nebuvo naudojamas ar bent jau tam, kad būtų galima teigti priešingai, nėra jokių įrodymų. Trumpiau tariant, labai ilgą laiką visiems buvo px tas peizažas.

Tokia padėtis gal ir būtų išlikusi, tačiau kaip dažnai nutinka, viskas ėmė keistis, kišenėse suskambus ausiai mielam pinigėlio žvangesiui. Turtingi mecenatai, prasimazgoję savo proto akis, davė valią menininkams eksperimentuoti. Na gerai, ne viskas buvo taip gražu. Iš pradžių eksperimentai vyko tik knygų iliustravime, tačiau tai netruko duoti puikių vaisių: jau 1521 m. žymiajame dienoraštyje Albrecht’as Dürer’is įvardijo Joachim’ą Patinir’ą kaip gerą peizažų tapytoją, Italijoje panašiu metu atsirado terminas paesaggio apibūdinantis inovatyvų žanrą. Anksčiau atlikdavęs tik antraeilį vaidmenį religinėse bei mitologinėse scenose, peizažas išsilaisvino ir tapo autonomišku. Bent jau tiek, kiek gali būti laisva kūryba: juk visada išlieka tam tikra priklausomybė nuo socialinių, politinių ir kitų aspektų. Tačiau nepaisant to, dažniausiai peizažai likdavo tūnoti tapybos žanrų hierarchijos dugne (žemiau galėjo atsidurti nebent tik natiurmortai): pavyzdžiui, marinos buvo suvokiamos kaip nereikšmingi kūriniai, nes vargiai tesuteikdavo peno minčiai ir malonumo akiai, Francisco de Holanda tvirtino, jog didysis meistras Michelangelo nebandė trimis sluoksniais cukruoti sumenkindamas Nyderlandų tapybą, nes ji žavinti tik moteris (ypač labai senas ir labai jaunas), taip pat klerkus ir didikus, kurie stokoja tikros harmonijos pojūčio, lyg dar būtų maža, nesilaikantieji liuciferiškos pozicijos stropiai aiškino apie tai, kad derėtų susilaikyti nuo pasidavimo vizualiniam geismui ir ištvirkavimui bei atverti savo sielos akį, nukreipti ją į amžinojo teisingumo saulę. Blogiau gali būti nebent tik Hanibalas su drambliais… Šį žanrą deramai įvertino tik olandai, išgyvendami savo aukso amžių, ir romantikai, pastebėję sritį, kurią išpuoselėję, gali nustelbti visus ankstesnius periodus. Sukurtos iliuzinio lango, paremto matematine perspektyva, simbolinio, universalaus peizažo, idealaus, herojinio, topografija paremta, panoraminio ir kt. peizažo sampratos. Ieškant apibendrinimo, galima teigti, jog peizažas daugeliu atveju – tai projekcija, tačiau ne vien tik veidrodinis gamtos atspindys, tai ir žmogaus percepcijos atspindys tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, atskleidžiantis kultūrines idiosinkrazijas. Įdomu tai, kad vis modernėjant visuomenei, impresionistai rado būdą nutraukti ilgametę grandinę, siejusią su metafizika, simbolizmu ir spekuliatyviomis referencijomis, o fovistams ir ekspresionistams pasiekus naują viršūnę, teoretikai apleido šią dėmesio sritį. Todėl tiems, kam pažįstama horror vacui*, ją užpildyti siūlome patirtimi Naujojoje Vilnioje, rajone, kurio veidą lyg asambliažą formavo įvairūs pastarųjų laikų iškrypimai. Buvusioje ,, Žalgirio“ gamykloje kuriantys menininkai pristato savo peizažus, kurie su supančia aplinka niekaip nekoreliuoja. Tikras abrakadabrizmas: kadaise skatinta atsivėrimui sielos akis ėmė ir atsivėrė, sukurdama mentalinius peizažus bei kūrinius, kuriuos, turint omenyje, jog Absoliutas tapo tik vardu degtinei, bus įkvėpęs Belzebubas.“

*tuštumos baimė

– Kristina Alsytė