Įtinklintas vienišumas. Interviu su tapytoja Rūte Merk

2020 m. liepos 31 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Aistė Marija Stankevičiūtė

Vos per kelis pastaruosius mėnesius, pasauliui sustingus karantine, Berlyne gyvenanti lietuvių tapytoja Rūtė Merk (Rūtenė Merkliopaitė) parengė ir atidarė net dvi solo parodas: birželio viduryje galerijoje Vacancy, Šanchajus (Kinija), duris ativėrė paroda „Solitaire“, o vos prieš kelias savaites Niujorke, Downs & Ross galerijoje pristatyta ekspozicija „SS20“, kurioje dauguma darbų yra sukurti bendradarbiaujant su mados namais Balenciaga ir buvo publikuoti meno žurnale Mousse Magazine. Pastarųjų prisistatymų proga ir kalbiname jaunąją menininkę.

Aistė Marija Stankevičiūtė (A.M.S): Rūte, džiaugiuosi, kad skiri savo laiką šiam pokalbiui. Kaip tik prieš porą savaičių virtualiai pasivaikščiojau dvejose naujausiose tavo parodose – Solitaire Vacancy galerijoje, Šanchajuje ir SS20, galerijoje Downs & Ross, Niujorke. Abi parodos lempas įžiebė ypač ryškų vietinį kontekstą turinčiose vietose, turiu galvoje Niujorko mados savaites, Kinijos duomenų privatumo politiką, ir panašiai. Tad pokalbį norėčiau vingiuoti link technologijų, mados ir tapybos sąlyčio, kaip jis veikia Niujorko ir Šanchajaus įtampose.

Man ypač įdomus tavo ėjimas Solitaire parodoje: renkiesi apie privatumo, asmeniškumo ir intymumo patirtis kalbėti Kinijoje. Žinoma, skaitmeninių kūnų sielos įvairiomis formomis tave lydi nuolat, Šanchajus nėra išimtis, tačiau Kinijos kontekstas tavo tapybą užkloja dar vienu aktyviu sluoksniu. Socialinio kredito sistema, dažnai lyginama su Black Mirror epizodais, visa reginčios kamerų akys ir ryškios spalvos kuria reikšmingą foną tavo paveikslams. Įdomu sužinoti, kaip vyko tavo pasiruošimas parodai Šanchajuje? Kas tau buvo svarbu atrenkant kūrinius?

Rūtė Merk (R.M.): Aiste Marija, ačiū už kvietimą pokalbiui – vis dar prisimenu tą laiką studijoje Berlyne, kai visi Solitaire ir SS20 darbai buvo po vienu stogu, aprėpiami vienu žvilgsniu ir dar neišvykę į šias susijusias, tačiau taip pat skirtingas parodas.

Rūtė Merk, paroda Solitaire, galerija Vacancy, Šanchajus, 2020

Šanchajaus parodai intensyviai pradėjau ruoštis po to, kai jau buvo baigta dauguma ciklo SS20, sukurto bendradarbiaujant su mados namais Balenciaga, darbų. Būtent siekdama atsvaros pastarojo projekto rėmams ir ritmui pradėjau judėt beveik priešinga, labiau asmeniška kryptimi. Įsiveržusi pandemija, o kartu ir karantinas, socialinė izoliacija, visuotinis darbas iš namų dar labiau paskatino mintis apie vienišumo, atskirtumo patirčių aktualumą.

Sutinku, Kinijos futuristinis, o kartu galbūt ir kažkiek distopinis, fonas parodos lyriškas tonacijas įdomiai paryškina, tačiau vis dėlto ne ši įtampa man rūpėjo pirmiausiai. Labiau domino prieštaravimas tarp technologijų kuriamų galimybių ir apribojimų. Ekranas tapo ir pramogos ir darbo vieta. Dažnai esame nepaliaujamai įsitinklinę ir socialūs, tačiau taip pat atskirti ir susvetimėję tuo pat metu. Tarsi lošdami nepabaigiamą Windows Solitaire partiją.

Kita vertus, ruošdamasi parodai galvojau ne tik apie informacines technologijas, bet ir apie technologijas plačiąja prasme, todėl rinkausi tapyti mėlynai dažytas gėles ar veislinius kumeliukus. Technikos kuriamos galimybės kartu yra ir stulbinančios – net didingos – ir gąsdinančios.

Rūtės Merk studija Berlyne2020

A.M.S.: Kalbant apie milijoninius miestus ir ūžesį, tavo tapomi kūnai atrodo paklydę – tarsi žvelgiantys į savo atspindį, išsklidusį vitrinų ir bėgančių reklamų sluoksniuose. Tačiau klaidžioja būtent tie kūnai, būtent tie objektai – blankūs kontūrai man neatrodo kaip galimybė pakeisti jų kitais. Galbūt dėl to, kad turime bendro  – patys liejame save iš begalės mus jaudinančių vaizdų, mokomės kameros kampų, juos šlifuojame odą lyginančiais filtrais, dalyvaudami nenustojančioje vaizdų cirkuliacijoje. Tačiau tavo paveiksluose personažai atrodo keistai ramūs ir šiek tiek abejingi, jie panašūs į senų Windows’ų paveikslėlius – reikia laiko, kad pasikrautų. Vaikščiodama Solitaire dokumentacijoje galvojau, kaip kinta tavo paveikslai, žiūrimi kompiuterio ekrane. Kilę iš skaitmeninių inspiracijų (filmo kadrų, “screenshotų” ir nuotraukų – išskaičiau ankstesniuose interviu), jie laikinai ištrūksta iš sparčios vaizdų cirkuliacijos ir tapomi sulėtėja, kad vėl įsilietų į srautą.

R.M.: Žinoma, nepaisant to, jog esame tankiai apraizgyti informaciniais ir technologiniais tinklais, vis tiek turime savo nepakeičiamus individualumus. Veido neryškumas, jo paslaptis, jo pilno reprezentavimo negalimybė yra tarsi darbinė taisyklė. Bet ji nepritaikoma mechaniškai, nes neryškumas negali panaikinti portreto individualumo, charakterio, emocijos. Negaliu nutapyti dviejų vienodų veidų tarsi robotas-spausdintuvas.

Sutinku, kad dauguma mano personažų turi keisto ramumo ar abejingumo. Mama sako, kad jie dažnai yra tarsi be nuotaikos. Man įdomus ramumo, pasyvumo apgaulingumas, nes tai gali reikšti ir išsekimą ir susikaupimą, ir persidirbimą ir neveiklų priešinimąsi jam.

Menas, norėdamas daryti įtaką vaizdų srautui, tame sraute turi ir pats dalyvauti. Kita vertus, nors paveikslas yra dvimatis vaizdas, jo patyrimas parodoje yra artimesnis toms aplinkybėms, kuriomis jis buvo sukurtas, t.y. studijos fizinėje erdvėje, dienos šviesoje. Kompiuteriu generuotų vaizdų (CGI) atspindžiai paveiksle, nutapytame tradicine, aliejinių dažų ant drobės technika, gali paskatinti susimąstyti apie skaitmeninį vaizdą, kurio nuolatinėj apsupty gyvename.

Rūtė Merk, Jomantė, aliejus ant drobės, 118 x 87 cm, 2020

A.M.S.: Parodos pavadinimas Solitaire žymi ne tik atskirtį, bet ir devyniasdešimtųjų Microsoft kortų žaidimą, bandantį per pramogą lavinti kompiuterinio aktyvumo įgūdžius. Ar savo beveik pasikrovusius paveikslus galėtum įvardinti savotiška įsižiūrėjimo ir kantrumo kitam treniruote?

R.M.:  Žinoma, tai taiklus visų gerų portretų apibūdinimas! Klaidžiojant dideliame muziejuje, kai tenka praeiti šimtus paveikslų, geri portretai šitą įsižiūrėjimą į kitą figūrą spinduliuoja įtaigiau, stipriau, nepakartojamai. Jie yra nepasenstančios jautrumo kitam pamokos.

A.M.S.: Man taip pat įdomus mados ir skaitmeninio kūno santykis parodoje SS20, Niujorke. Dalyje paveikslų personažai pametę galvas – dėmesio centre palieki drabužį. Modeliai juk ir taip yra nešiotojai, savo kūnais įvaizdžius perkeliantys iš podiumo į ekranus. Kaip tik prisiminiau Filthydreams kadaise skaitytą Adam Lehrer tekstą [1], nagrinėjantį, kaip drabužiai įgalina žmogų tapti kažkuo daugiau negu tiesiog mėsa, ar suteikia erdvės mutuoti į būtybę aukščiau žmogaus. Drabužių audiniai slepia odos audinį arba atskleidžia jos fragmentus; jie suvienija ir atskiria, kuria ir perkuria kūną, tačiau gali ir panaikinti, ištrinti. Dalis modelių SS20 parodoje kūno neturi – drabužis neatidengia, nes nėra odos, kurią reikėtų slėpti. Gal galėtum papasakoti, kur jų kūno dalys?

Rūtė Merk, paroda SS20, galerija Downs & Ross, Niujorkas, 2020

R.M.: Visiškai sutinku, rūbas yra technologija, kuri atlieka daug funkcijų. Kartu tai yra giliai politiškas paviršius, čia susikerta privatumas ir socialumas, darbas ir grožis, tradicija, inovacija ir industrija ir t.t.

Rūbai yra tarsi avatarai, kūnų antrininkai turintys beveik maginę galią mus pakeisti. Kita vertus, dažnai tai tėra mados sezono miražas – maginė galia gali lengvai pavirsti vaiduoklišku kartojimusi. Apie tai galvojau ir SS20 parodoje.

Rūtė Merk, SS20, Balenciaga Look 7, aliejus ant drobės, 69 x 82 cm, 2019

A.M.S.: Praeitų metų interviu su Art of choice [2] esi sakiusi, kad tave domina erdvė tarp žmogaus ir jo įvaizdžio, o pats vaizdas tau – dokumentas ir iškraipymas tuo pat metu. Tęsdama apie dirbtinius kūnus ir mados industriją, negaliu nepaminėti Lil Miquela – vienos iš virtualių mados veikėjų. Skaitydama apie ją susipažinau su skaitmenine mada (digital fashion) ir ypač susidomėjau norvegų kompanija Carlings, pristačiusia mados kolekciją, kurios produktus galima įsigyti ir “nešioti”, tačiau neįmanoma jų paliesti fiziškai. Tereikia pateikti savo nuotrauką, kuri bus atsiųsta atgal, tik jau su tavimi, vilkinčia įsigytą drabužį. Panašiai, kaip SS20 kūnai, neliečiantys audinio, Carlings pirkėjai aprengia skaitmenines savo versijas ir paleidžia į vaizdų srautą, kuriame, pasiplaiksčiusi akimirką-kitą, reprezentacija dingsta. Žinoma, kompanijos, kuriančios kolekcijas skaitmeniniams modeliams, savo veiklą pristato vienu iš būdų mažinti taršą ir išmestą greitą madą (fast fashion). Tačiau tuo pat metu kuria greitai sužiūrimus vaizdus, liekančius cirkuliuoti kartu su dirbtiniais kūnais pamirštų paveikslėlių šiukšlynuose. Kaip šiame kontekste matai savo praktiką? Ar tapybą, jungiančią jau sukurtų, matytų vaizdų fragmentus, galėtum pavadinti savotišku “perdirbimu”, prikėlimu dar vienam mirksniui?

Rūtės Merk studija Berlyne, 2020

R.M.: Panašu, kad Carlings kuria ne tiek rūbus, kiek jų simbolinio vartojimo ženklą, kurį galima realizuoti mūsų sukomercintoje tarpasmeninių santykių komunikacijoje. Simbolinio kapitalo spindesys ir regimybė, susijusi su mados ar meno kaupimu, manau yra jų neatskiriamas, bet neesminis elementas.

Kalbant apie vaizdų kultūros “perdirbimą” tapyboje, manau, kad viena iš tapybos funkcijų yra laikmečio, šiuo atveju sezono, kartu su visais jo prieštaravimais, archyvavimas, jo įrašymas į kolektyvinę atmintį. Kita vertus, SS20 nėra tik istorinio žanro paroda – man buvo įdomu savaip pažiūrėt ir į Demnos Gvasalia viziją.

Geras menas ir gera mada turi tą patį priešą – klišę. Žinoma, mados ir meno suartėjimas tikrai nėra pergalės prieš klišę garantas, veikiau dažniau įvyksta priešingai. Tačiau Cristobalo Balenciaga’os dėmesys Ispanijos senųjų meistrų tapybai galėtų būti geras mados ir meno bendrystės pavyzdys [3].

[1] https://filthydreams.org/2019/10/21/do-clothes-liberate-our-bodies-or-restrict-them-confusion-and-potentialities-in-life-and-limbs/?fbclid=IwAR0SrArtrnEVsgf80gQy50609fvWrsc_mwvE57zjRo7MCKVnxb6C2gH6EdI

[2] https://www.artofchoice.co/rutene-merk-paints-the-intersection-between-spirituality-and-technology/

[3] Nuoroda į parodą: https://www.museothyssen.org/en/exhibitions/balenciaga-and-spanish-painting

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *