Įsivaizduojamoj kanonų nelaisvėj. MO muziejaus atidarymas Vilniuje

2018 m. lapkričio 15 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Dovilė Tumpytė

Nors privatūs muziejai egzistuoja jau ilgai, tačiau, kaip rodo tyrimai, būtent per pastarąjį dešimtmetį itin aktyviai stambiausi meno kolekcionieriai ėmė steigti naujus muziejus nuo Keiptauno iki Dakos, nuo Atėnų iki Los Andželo. Tad mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų modernaus meno muziejaus MO įkūrimas Vilniuje – ne išimtis, o tipiška per pasaulį besiritančios privačių muziejų kūrimo bangos apraiška Lietuvoje.[1] Tokio masto privačios meno institucijos (kartu su įspūdinga Danieliaus Libeskindo architektūra ir neįtikėtino masto viešaisiais ryšiais) atsiradimas Lietuvos kultūros lauke – beprecedentis atvejis, tad atidarymo euforija ir įspūdis, kad Vilnius, o taip pat visa Lietuva pagaliau turi tikrą muziejų – yra neišvengiama[2]. Tačiau jai kiek nuslūgus, galima pasvarstyti, kaip Mo muziejaus atsiradimas keičia kultūros dinamiką, koks jo santykis su kitomis meno institucijomis ir kokio turinio galime tikėtis, sprendžiant iš debiutinio pasirodymo (įskaitant „o jeigu…“).

Neginčytina tai, kad Butkų iniciatyva jau yra paveikusi kultūrinį Lietuvos peizažą: Mo muziejus, padedamas prof. Ramintos Jurėnaitės ir kelių patariančiųjų menotyrininkių balsų[3], per daugiau nei dešimtmetį suformavo ir toliau pildo didžiausią privačią Lietuvos meno kontūrus nuo 1960-ųjų braižančią kolekciją. Iki šiol įsigyta arti 5000 meno kūrinių, o tokio dydžio kolekcija privatų muziejų priskiria prie didesniųjų[4]. Nors privati kolekcija ir neprilygsta to paties laikotarpio nacionaliniam Lietuvos dailės muziejaus kaupiamam rinkiniui, kurį Skaidra Trilupaitytė vienareikšmiškai pavadino auksiniu[5], tačiau labai gali būti, kad privati kolekcija kiekybiniu ir kokybiniu svoriu vis tik yra panaši į nacionalinę kalbant apie pastarojo trisdešimties metų laikortarpio meno kūrinius, o gal net ją ir lenkia. Iš tokios situacijos, kai privati kolekcija formuojama ne pagal asmeninius steigėjų pomėgius, o prisiima nemažą dalį su valstybės įstaigomis dalomos atsakomybės, kad kalbėdami apie meno raidą Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo ne tik žvalgytumėmės į reprodukcijas bei tekstus parodų kataloguose, o galėtume kūrinių įvairovę pamatyti gyvai savam mieste, išlošia ne kas kitas, o visuomenė (publika) ir meno istorikai. Dabar Lietuvos muziejai saugo turbūt optimaliai platų meno kūrinių spektrą. Ribotos infrastruktūros šalyse toks kolekcionavimo modelis yra gan dažnas, ir šiuo požiūriu Mo muziejus pelnytai žiniasklaidos ir visuomenės sutinkamas su džiaugsmu, kaip dosni ir prasminga iniciatyva.

Tačiau laikyti kolekciją saugyklose nėra išmintinga. Kolekcija tampa visuomenės dalimi tada, kai ji yra rodoma. Faktas, kad Nacionalinėje dailės galerijoje jau dešimtus metus nekeičiama pastovioji ekspozicija, naujai įsigytus kūrinius sėkmingai „slepiant“ saugyklose[6] (chronologiškai ir temiškai Lietuvos dailės istoriją pristatantis pasakojimas baigiasi 1998 m.), neabejotinai sukuria klaidingą įspūdį, kad LDM kolekcija nėra pildoma naujais kūriniais. Tačiau paradoksas yra tas, kad jei ir bandoma numalšinti meno po 1990-ųjų alkį pirmojoje Mo muziejaus kolekcijos reprezentacinėje parodoje, tai įvyksta irgi itin fragmentiškai – didžioji jo įvairovės dalis lygiai taip pat paliekama saugykloje!

Jei sutinkame su tuo, kad kolekciją reiktų rodyti, tuomet iškyla bene svarbiausias klausimas – KAIP? Programos prasme Mo muziejus įsiterpia tarp dviejų stambiausių meno institucijų Vilniuje: išskirtinai į dabartinių meno procesų refleksiją orientuoto Šiuolaikinio meno centro ir kur kas platesnį, daugiau nei šimto metų laikotarpį apglėbiančios ir kritiškai permąstyti meno istoriją besistengiančios Nacionalinės dailės galerijos. Mo misija yra kiek kita – jis pabrėžia esąs atviras muziejus, tą atvirumą suprantant kaip programinį orientavimąsi ne į siaurą meno žmonių ratą ir jiems rūpimus klausimus, o į plačią visuomenę ir jos santykio su menu stiprinimą. Meno populiarinimo kryptis privačios institucijos veikloje buvo aiški nuo pat pradžių, pirmiausia imantis leidybinių projektų, pildant pažintinės meno literatūros spragas, ir sukuriant populiariai pasakojamos kultūros istorijos pažinimo platformą[7]. Populiariai – nereiškia nekokybiškai ar lėkštai; tai reiškia gebėjimą sudėtingus dalykus pristatyti patraukliai ir suprantamai, kad tas dalykas taptų įdomiu daugumai. Taip, kaip mokslinis išradimas nepraranda savo vertės jį populiariai paaiškinus, taip ir menui galima užauginti publiką, eksperimentuojant su jo tarpininkavimo būdais. O tai yra nemenkas iššūkis, su kuriuo susiduria daugelis muziejų, besirūpinantys savo publika.

Paroda Visas menas – apie mus Mo muziejuje. Ryčio Šeškaičio nuotr.

Galima ginčytis, tačiau pastarųjų trisdešimties metų Lietuvos meno istoriją „rašo“ (ir „perrašo“) ne tiek meno istorikai, kiek kuratoriai (mažų mažiausiai šios dvi kompetencijos persikloja)[8]. Kad įsitikintume, pakanka suskaičiuoti šiuolaikinio Lietuvos meno istorijai skirtas knygas ir grupines parodas su jas lydinčiais katalogais, kurie užpildo tų neparašytų istorijų dykrą vizualiais ir diskursiniais pasakojimais. Persvara – pastarųjų pusėje. Kai meno istorijos kūrimas patenka į kuratorių rankas, bene pagrindine veiksmo vieta tampa muziejų ekspozijos – tiek laikinos, tiek nuolatinės parodos. Muziejus saugo, aktualizuoja ir daro prieinama kolektyvinę atmintį – pasako, kas buvo ar yra svarbu dabar, į ką atkreiptinas dėmesys, kokiais pjūviais mes suvokiame savo praeitį, kas svarbu bendrakultūriškai, ką vertėtų permąstyti ir kodėl. Neretai muziejai tampa ta agora, kuri primena tai, ką visi kolektyviai buvom užmiršę ar iškelia regimybėn, ko niekada nelaikėme svarbiu bei paskatina diskutuoti. Išties muziejus gali būti kolektyvinės sąmonės kūrimo ir transformacijos vieta, išmaniai sudėliojantis akcentus tam tikrose vietose ir galintis perrašyti ne tik praeitį, bet ir ateitį. Įprastai tokios atsakomybės imasi nacionaliniai muziejai (išlaikomi visų šalies mokesčių mokėtojų pinigais), kurių pagrindinė užduotis – ne tik kaupti meną, bet ir profesionaliai jį tyrinėti. Privatus muziejus nėra įsipareigojęs visuomenei (bent finansiškai), tad turi lyg ir didesnę pasirinkimo laisvę, kokia kryptimi eiti, ką bei kaip rodyti.

Ta laisve, kuri atsiranda jau esant įsteigtam meno kanonui (šiuo atveju laikykim, kad NDG nuolatinė ekspozicija atlieka šią funkciją) – laisve jį performuoti, pakeisti ar išplėsti pasiūlant kitokias pasakojimo kryptis, o gal net iš vis jo nepaisyti – Mo muziejus kol kas pasinaudojo minimaliai. Kai tolimi NDG sukurto naratyvo aidai ataidi privataus muziejaus kolekcijos pristatyme jame nesant jokių radikaliai įsteigtą pasakojimą keičiančių pareiškimų, peršasi mintis, kad jis priimamas kaip vienintelė įmanoma Lietuvos meno kaitos ir raidos versija, nors šiek tiek ir koreguotina. Nors parodos teminė struktūra nedaug teatvėrė erdvės naujai suprasti kūrinius[9], gausiai pristatyta pastarojo pusšimčio metų lietuvių tapyba įtikina esanti turtinga ryškiomis spalvomis, ironizuojanti ir net sumaniai žaisminga. O tai verčia susimąstyti, kodėl mūsų kolektyvinėje sąmonėje ji vis dar asocijuojasi su niūriomis žemės spalvomis, melancholija ir dramatiškumu, jei yra vis tik tokia įvairi?

Paroda Visas menas – apie mus Mo muziejuje. Ryčio Šeškaičio nuotr.

Tačiau „parodos nėra vien meno kūrinių talpyklos“, kaip sako meno istorikė Dorothea von Hantelmann. Jos yra daug daugiau: parodos formatas atspindi visuomenių socioekonomines tvarkas, todėl jis turi nuolatos atsinaujinti – tam, kad išliktų tuo, kuo visada buvo – šiuolaikiniu liberaliu ritualu.[10] Nesu tikra, kokių visuomenių tvarkas atspindi „Visas menas apie mus“, kuriame vienareikšmiškai dominuoja tapyba, o fotografija ir video formatas uždaromi į atskiras erdves, tarytum jų buvimo kartu pagrindas būtų ne teminės ir idėjinės linijos, o medija, pagal kurią paprastai jie ir būna tvarkingai surūšiuoti saugyklose. Paroda – ne tokia drąsi ir paveiki, kaip kad Mo muziejaus viešųjų ryšių kampanija, o galėtų būti juk ir viena, ir kita!

Jeigu braižyčiau ateities scenarijus, įdomiausias jų man būtų, jei Mo muziejaus parodų programos varikliu taptų kova dėl kokybiško ir įdomaus pasakojimo! Nesakau nieko nauja: ilgalaikį visuomenės dėmesį – tiek meno rato žmonių, tiek platesnės publikos – pritraukia atsakingas ir išradingas kuratorių darbas bei įsimintinos parodos. Viešieji ryšiai, žinoma, yra ne mažiau svarbūs, ir būtent tuo Mo kol kas stipriai lenkia nuo valstybės biudžeto priklausančias institucijas. Tačiau publika kur kas daugiau išloš, jei Mo investuos ne tik į rinkodarines strategijas, bet turės pakankamai ambicijų ne tiesiog rodyti meno kūrinius, bet daryti labai geras parodas. Sveika konkurencija programų kokybės lygmenyje, plečiant meno įvairovės pasiekiamumą, turbūt būtų įdomiausia ir publikai dosniausia meno institucijų veiklos trajektorija tokiame, palyginus, mažame mieste kaip Vilnius.

[1] 2015 m. tyrimų duomenimis, po 2000 m. buvo įsteigta 70% visų dabar pasaulyje egzistuojančių privačių šiuolaikinio meno muziejų, kurių nėra tiek jau ir daug – 317. Daugiausiai privačių šiuolaikinio meno muziejų turinčių miestų penketukas: Seulas (13), Pekinas (9), Berlynas (9), Majamis (8), Atėnai (7). Žr.: Private Art Museum Report, Larry’s List Ltd. (AMMA), Verlag für moderne Kunst, Cornerhouse Publications, 2016; The Private Museum of the Future, Ed. Cristina Bechtler, Dora Imhof, JRP Ringier Kunstverlag AG, Jun 6, 2018.

[2] Žr. turbūt rekordinį like‘ų skaičių surinkusį Monikos Krikštopaitytės straipsnį, rodantį pritarimą išreikštai nuomonei (o išdėstyti punktai biudžetines meno institucijas turėtų priversti susimąstyti, kodėl visuomenei taip atrodo): https://www.7md.lt/daile/2018-10-26/Prietaru-lauzytojai

[3] Muziejaus įkūrėjas Viktoras Butkus yra sakęs, kad formuojant kolekciją taip pat buvo konsultuojamasi su keturiomis menotyrininkėmis – Monika Krikštopaityte, Erika Grigoravičiene, Aiste Paulina Virbickaite, Jolanta Jurašiene. Žr.: https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2018/10/19/mo-muziejaus-steigejas-viktoras-butkus-kaip-protingai-isleisti-pinigus#ixzz5WXf0gn60

[4] Žvelgiant tarptautiniu mastu, stambiausių privačių muziejų kategorijai priskiriami daugiau nei 1500 kūrinių turintys muziejai. 2015 m. tyrimų duomenimis, iš 317 privačių šiuolaikinio meno muziejų pasaulyje tik 30% kolekcijų buvo didesnės nei 1500 kūrinių. Žr.: Private Art Museum Report, Larry’s List Ltd. (AMMA), Verlag für moderne Kunst, Cornerhouse Publications, 2016.

[5] LDM vaizduojamosios dailės kolekcijoje nuo 1960 m. iki šių dienų yra sukaupta 30 000 eksponatų. Nors sklando nuomonės, kad LDM nebeišgali kolekcionuoti šiuolaikinio meno kūrinių, tačiau išties pagrindinis dailės muziejus pastaruoju metu įsigyja po kelis kūrinius kasmet, naudodamiesi Kultūros ministerijos skiriamu finansavimu po 1990-ųjų m. sukurtų kūrinių įsigijimui (ši programa veikia iki šiol nuo 2003m., nors ir buvo keturių metų tarpas (2009-2012), kuomet naujų kūrinių įsigijimui iš viso nebuvo skiriama lėšų).

[6] Tiesa, pasitaikė viena išimtis. Su po 1989 m. sukurtais kūriniais, kuriuos yra įsigijęs LDM, buvo galima susipažinti NDG veikusioje parodoje „Kita epochų sankirta. Lietuvos šiuolaikinis menas iš Lietuvos dailės muziejaus kolekcijos. 1989-2007“, 2016 m.

[7] Tačiau ji taip pat baigiasi apie 2000 m. http://www.mmcentras.lt/kulturos-istorija/kulturos-istorija/6871

[8] Viena retų išimčių – meno kritikų, teoretikų ir pačių menininkų bandymas permąstyti šiuolaikinio meno istoriją, šiuo atveju susitelkiant į meno institucijų establišmentui alternatyvių iniciatyvų bei veiklų raidą – yra Vytauto Michelkevičiaus ir Kęstučio Šapokos sudarytas ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos išleistas dvitomis „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos. Savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011 m.“ (T1,2011) ir „Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos. Savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2014 m.“ (T2, 2014).

[9] Didesnę „Visas menas apie mus“ parodos dalį sudarantys skyriai „Praeinantis kasdienis gyvenimas“ ir „Kintanti realybė. Kontrolės praradimas“ temiškai bei autorių prasme ypatingai primena NDG ekspozicijos salės „Tarp mito ir kasdienybės“ pasakojimą, tik šiuo atveju kelis kartus išplėstą ir papildytą vėliau sukurtais kūriniais. O ir kiti parodos skyriai nenutolsta nuo NDG pasiūlyto Lietuvos meno interpretavimo naratyvo.

[10] Liberalumą Dorothea von Hantelmann čia supranta politinės filosofijos kontekste kaip emancipacijos, individo laisvėjimo skatinimą. Žr.: Transformation Marathon 2015: Dorothea von Hantelmann, Transformation of Art Institutions in Transforming Societies, Part 1, Serpentine Galleries, 2015, https://www.youtube.com/watch?v=yCanVrhb65k&list=PLLrFzV6gBibcE1cH1rBq7LtiKyoBi5HXz&index=4

Iliustracija viršuje: MO muziejus. Norbert Tukaj nuotr.

Straipsnio autorius:
Dovilė Tumpytė yra menotyrininkė, doktorantūros studijose (VDA) tyrinėja patirtinio posūkio apraiškas 21 a. mene.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *