Iriantis per Venecijos architektūros bienalės gausą. 2 dalis: nuo svaiginančių technologinių pažadų iki kritiškų kasinėjimų

Gegužės pradžioje Venecijoje atidaryta 19-oji architektūros bienalė, kurioje šiemet gausu renovacijos ir priežiūros temų, geologinių kasinėjimų bei technologinio optimizmo. Antroje apžvalgos dalyje prasiirkime per pagrindinę ekspoziciją, įsimintiniausius nacionalinius paviljonus ir bendras tendencijas. 

Išmaniuose sprendimuose skęstanti paroda

Dar prieš metus, kai paaiškėjo, kad pagrindinės Venecijos architektūros bienalės kuratoriaus vairas patikėtas Carlo Ratti, buvo galima nujausti, kad parodoje dominuos optimistinis žvilgsnis į technologijas ir inovacijas. Italų kilmės architektas, balansuojantis tarp akademiko ir enterprenerio vaidmenų, jau prieš daugiau nei penkiolika metų buvo žinomas kaip išmaniųjų miestų (angl. „Smart Cities“) koncepcijos propaguotojas. Be savo vardinės praktikos, jis taip pat yra Masačusetso technologijos instituto profesorius (MIT), kur vadovauja įkurtam „Sensible City Lab“.

Parodos „Intelligens. Natural. Artificial. Collective“ (liet. „Intelektas. Natūralus. Dirbtinis. Bendruomeninis“) anotacijoje Ratti kone autobiografiškai aprašo atrankos procesą – pirmą kartą parodą formuodamas per atvirą kvietimą, jis turėjo išfiltruoti ir sugrupuoti milžiniškus duomenų kiekius. Trumpai tariant – sveiki atvykę į Carlo Ratti išmonės puotą! Paroda, vietomis primenanti technologijų mugę, kupina robotų, gamybos įrenginių ir net atviros produktų reklamos – nuo langų su vandens užpildu sistemų iki „Porche“ vandens dviračių.

Gausa parodoje jaučiama labai tiesiogiai – šiemet Giardini komplekso pastatas, kuriame paprastai pristatoma antroji kuruotos parodos dalis, dėl renovacijos buvo uždarytas, tad visa ekspozicija turėjo sutilpti Arsenale. Turėdamas galimybę suformuoti nepertraukiamą pasakojimą vientisoje erdvėje, Ratti neatsispyrė kiekybės pagundai – ir manau, kad būtent tai pakišo jam koją. Palyginimui, 2023 m. Lesley Lokko kuruotoje parodoje „The Laboratory of the Future“ buvo pristatyti 89 autorių darbai. Tuo tarpu šiemet Ratti parodoje, vykusioje dvigubai mažesnėje erdvėje, buvo eksponuojama daugiau nei 300 projektų.

Atrodo, kad iš atviro kvietimo gausos kuratoriui buvo sunku atlikti ryžtingesnę atranką. Vis dėlto šioje įvairovėje atsiranda vietos ne tik artimiems techno-optimistiniams, bet ir kritiškiems, į socialinius klausimus orientuotiems balsams. Paskutiniame skyriuje „Collective Intelligence“ (liet. „Bendruomeninis intelektas“), pristatomos įvairios iniciatyvos ir kampanijos – nuo protestų dėl miškų išsaugojimo Europoje ir raginimų renovuoti pastatus iki siekių užtikrinti sąžiningesnę darbo kultūrą architektūros sektoriuje. Tačiau parodoje darbams atsiskleisti neleidžia eksponavimo sprendimai, kurie vietomis nusileidžia ir universitetinių baigiamųjų darbų peržiūrų kokybei. Dalis darbų pristatomi žiūrovo kojų lygyje, eksponuojamiems filmams trūksta garso takelių. Paradoksalu, bet architekto kuruojamoje parodoje pritrūko ekspozicijos architekto. Tad kupina technologinių sprendimų klimato krizei spręsti paroda paskęsta informacijos pertekliuje.

Žinoma, bienalės lankytojų dėmesio centre – ne vien pagrindinė kuratorinė paroda. Daug dėmesio sulaukia ir nacionaliniai paviljonai, besivaržantys dėl pagrindinių apdovanojimų – Auksinio liūto ir Specialiųjų paminėjimų.

Renovacijos tendencijos ir geologinius sluoksnius kapstantys paviljonai

Šiais metais bienalėje dominuoja renovacijos nuotaikos. Tai akivaizdu lankantis Giardini, kur greta pagrindinio parodų komplekso taip pat tvarkymo darbams uždaryti Čekijos-Slovakijos ir Prancūzijos paviljonai. Tuo tarpu Suomija ir Danija savo paviljonų renovacijos procesus pavertė ekspozicijomis. Introspektyvios, savo paviljonų archeologiją kapstančios yra Šveicarijos ir Pietų Korėjos ekspozicijos. Tačiau statybų aikštelė Danijos paviljone atrodo tikrai patraukliausiai. Paviljono kuratoriai architektai „Philmann Architects“ nusprendė pristatyti procesą kaip kūrybinę laboratoriją, kurioje demonstruojamos erdvinių elementų ir medžiagų sprendimų paieškos. Ir iš tiesų čia juntama, kad architektams pavyko sukurti įtaigią ekspoziciją, pačią renovaciją paverčiančią estetine patirtimi.

Priežiūros ir atnaujinimo temos šiemet pasirodė svarbios ir bienalės komisijai – specialus paminėjimas atiteko Šventojo Sosto paviljonui. „Opera Aperta“ (liet. „Atviras kūrinys“) paviljonas įsikūręs vienoje pirmųjų Venecijos hospiso bažnyčių, šiuo metu restauruojamame pastate Castello rajone. Paviljono autorės – kuratorės Marina Otero Verzier ir Giovanna Zabotti, bendradarbiaujančios su architektų komandomis „MAIO“ iš Barselonos ir „Tatiana Bilbao ESTUDIO“ iš Meksikos – kviečia patirti architektūrą kaip radikalaus rūpesčio ir procesualumo praktiką. Architektės atveria restauruojamą pastatą kaip performatyvią erdvę, kurioje vykstančius tvarkymo darbus papildo edukaciniai užsiėmimai. Ne darbo metu, ji veikia kaip vietinio kooperatyvo maisto dalijimo vieta, o savaitgaliais pastate vyksta atviros Venecijos konservatorijos studentų repeticijos.

Kitas specialų paminėjimą pelnęs paviljonas – „Geology of Britannic Repair“ (liet. „Britanijos taisymo geologija“). Tai bendras Kenijos ir Jungtinės Karalystės kuratorių – Kabage Karanja, Stellos Mutegi, Oweno Hopkinso ir Kathryn Yusoff – projektas, siūlantis dar vieną taisymo temos variaciją. Šįkart į architektūros praktiką žvelgiama per jos santykį su žeme – nuo geologinių iškasenų, naudojamų miestuose ir kasdienėje aplinkoje, iki žemės kaip teritorijos pasisavinimo architektūros priemonėmis.

Britų paviljone pristatomi net septyni skirtingi kūriniai, kurių kiekvienas savaip reflektuoja kolonijinio palikimo randus kraštovaizdžiuose ir bendruomenėse bei šiandienines menines ar erdvines praktikas, orientuotas į jų atitaisymą. Dėmesio centre – Didžiojo lūžio slėnis, geologinė formacija, besidriekianti nuo Pietų Afrikos iki Artimųjų Rytų. Nors parodoje pristatomi darbai aktualūs ir įvairiapusiai, dėl plataus užmojo ir skirtingų kūrinių gausos paviljono fokusas visos bienalės kontekste atrodo kiek fragmentiškas – tarsi maža bienalė bienalėje.

Pagrindinį apdovanojimą – Auksinį liūtą – šiemet pelnė atvėsti kviečiantis Bahreino paviljonas „Heatwave“ (liet. „Karščio banga“), kurį kuravo italų architektas Andrea Faraguna. Paviljone svarstoma, kaip reaguojant į ekstremalias karščio bangas Artimųjų Rytų miestuose būtų galima pasiūlyti pasyvius mikroklimato sprendimus – koncepciją, skirtą viešosioms erdvėms vėsinti be papildomo energijos vartojimo.

Pristatoma, kaip realaus dydžio viešosios erdvės prototipas – didžiulis kvadratinis, virš galvų kabantis metalinis stogas – formuoja erdvės tūrį, o apačioje jos ribas žymi smėlio maišai, ant kurių galima prisėsti ar net prigulti. Tačiau visa kita šiame paviljone – spekuliacija. Centre įrengta vamzdžių šachta-kolona simbolizuoja geoterminį šulinį, kuris teoriškai turėtų surinkti vėsų orą ir per metalines lubas paskirstyti jį į erdvę po stogu. Realybėje paviljonas nėra įkastas į žemę – jis įrengtas Arsenale komplekso viduje ir vėsinamas įprastais mechaniniais ventiliatoriais. Tad šio technologinio sprendimo veiksmingumas šiuo metu lieka pagrįstas tik skaičiavimais.

Nors vėsinimo pažadas yra šio paviljono šerdis, panašu, kad Auksinis liūtas jam skirtas labiau už pasirinktą temą – socialinio teisingumo klausimų išryškinimą klimato krizės akivaizdoje. Paviljone pabrėžiama, jog siūloma sistema galėtų tapti pigiu ir prieinamu sprendimu žmonėms, dirbantiems atvirose viešosiose erdvėse, pavyzdžiui, statybininkams. Belieka tikėtis, kad šis apdovanojimas paskatins kūrėjus  infrastruktūros viziją paversti realiais sprendimais.

Komisijos sprendimas apdovanoti Bahreino paviljoną, kuriantį įmanomumo jausmą, tačiau paremtą vien inžineriniais skaičiavimais, kelia klausimų. Kuo iliustratyvus technologinio sprendimo demonstravimas architektūros bienalėje yra įtaigesnis už ekspozicijas, pristatančias jau įgyvendintus projektus ar komentuojančias platesnius erdvinius ir kultūrinius reiškinius?

Šią diskusiją papildo ir Lenkijos paviljonas „Lares and Penates: On Building a Sense of Security in Architecture“, kurį kuravo Aleksandra Kędziorek, Krzysztof Maniak, Katarzyna Przezwańska ir Maciej Siuda – tai taip pat ryškus kontraargumentas Carlo Ratti technooptimizmui.

Iš pirmo žvilgsnio ekspozicija gali pasirodyti naivi ar net pernelyg tiesmuka – paviljone eksponuojami gerai pažįstami saugumo atributai: nuo okultinių altorėlių, pasagų virš durų iki langų grotų iš daugiabučių ar elementarių evakuacijos ženklų ir gesintuvų. Elementai, kuriuos architektai dažnai stengiasi nepastebimai integruoti į interjerą ar net visiškai paslėpti, šioje ekspozicijoje išryškinami tarsi sakralūs artefaktai. Hiperbolizuotas ir šmaikštus dėmesio sutelkimas į juos provokuoja permąstyti, kiek architektūra yra paremta saugumo jausmo kūrimo principais.

Paviljonas atveria ir platesnį kritinį komentarą: gebėjimas sukurti saugumo jausmą yra vienas pamatinių architektų modus operandi. Ar kalbėtume apie parodos instaliavimą Venecijoje, ar apie bio-medžiagų naudojimą šiuolaikinėje architektūroje – labai dažnai riba tarp to, kas bus įgyvendinta, ir to, kas liks tik pasiūlymu popieriuje, priklauso nuo institucijų ar net konkrečių žmonių palaiminimo. Pastarųjų sprendimai gali būti grįsti religiniais ar politiniais įsitikinimais, moksliniais skaičiavimais ar atitikimu teisės normoms. Tad, kad ir kokia išmone ir technologiniais sprendimais architektai remtųsi, visų pirma architektūra yra gebėjimo įtikinti menas.

Tirštoje bienalėje gebėjimo įtikinti ir pristatomų temų spektras itin įvairus – nuo kolonijinio palikimo permąstymo iki atsigręžimo į procesualumo estetiką architektūroje. Nacionalinių paviljonų lygmeniu, nors klimato krizė dažnai nėra tiesiogiai įvardijama anotacijose, ji aiškiai tapo dominuojančiu metanaratyvu – tai jaučiama Lietuvos, Estijos, Ispanijos ar Bahreino paviljonuose, kurie pateikia konkrečius vietinių kontekstų iššūkius kaip reakciją į globalius pokyčius.

Iriantis per ekspozicijų gausą, silpniausiai pasirodo pagrindinio kuratoriaus dalis, skęstanti savo pačios informacijos sraute. Tačiau būtent šis perteklius ir paviršutiniškumas tampa iškalbinga tikėjimo duomenų kiekybės galia ribotumo iliustracija. Galbūt šiame atspindyje pasimatys, kokia sekli gali būti prisiimta problemų sprendėjų pozicija, ir drąsiau įvertinsime, jog dažnai pačiame problemos apibrėžime slypi didelė dalis galios veikti.