Interviu su Sasha Pevak

Sasha Pevak, SODAS2123 ir Lietuvos kultūros instituto rezidencijos metu, 2022. Foto: Pauline Fezas

Sasha Pevak – priklausomas(-a) meno darbuotojas(-a), kuratorius(-ė), tyrinėjantis(-i) Vidurio Rytų Europos, Baltijos šalių ir Centrinės Azijos posovietinės kultūrinės atminties problematiką. Ilgalaikių kolektyvinių programų iniciatorius(-ė) ir kolektyvų bendrakūrėjis(-a), dirbantis(-i) su queer ir postkolonijine teorija. Sasha lapkričio mėnesį reziduoja SODAS2123 ir Lietuvos kultūros instituto programoje, kurios metu atlieka vietinio kultūros lauko tyrimą.

Daura Polonskytė: Sasha, tu naudoji specifinį terminą „meno darbuotojas(-a)“, kad apibrėžtumei savo veiklą meno lauke. Ką jis reiškia ar skiriasi nuo nepriklausomo(-os) meno lauko kūrėjo(-os)?

Sasha Pevak: Kaip ir kai kurie kiti kuratoriai, kaip Nataša Petrešin-Bachelez, aš vartoju sąvoką „priklausomas(-a) meno darbuotojas(-a)“. Per dažnai įpratome vartoti sąvoką „nepriklausomas(-a) meno darbuotojas(-a)“, nors iš tikrųjų esame arba labai priklausomi arba tarpusavyje susiję, ypač meno lauke. O sąvoka „meno darbuotojas(-a)“ kyla iš fakto, kad turime darbo krūvį ir kūrybos lauką, kuris dažnai yra suskirstytas į kategorijas pagal struktūras ir institucijas, su tam tikromis trajektorijomis, kurios atrodo iš anksto sutartos. Todėl save suvokdami šiek tiek už šių kategorijų – kuratorius(-ė), menininkas(-ė) ar tyrėjas(-a) – ribų galime kurti hibridines, kintančias darbuotojo(-os) tapatybes. Šiaip ar taip tai atspindi kolektyviškumo idėją, supratus ir įveikus šias kategorijas, turime galimybę burtis bendriems veiksmams ir visų mūsų teisių gynimui.

Daura: Tavo ir Katja Praznik pokalbio leidiniui „The Garage Journal“ metu užsiminėte apie meno darbuotojų savęs išnaudojimą, meno darbo sąlygas ir solidarumą atsisakant asmeninių ambicijų. Pirma, kokias priemones ir kompetencijas meno lauke turime? Antra, kokių sąlygų mums reikia, kad galėtume pradėti kolektyviai reikalauti savo teisių?

Sasha: Nepaisant nuolatinio darbo, tyrimų ir pastangų pakeisti kolonializmo patirtį, realybėje mes paveldėjome daugybę mechanizmų, vienas iš kurių yra ekstraktyvizmas ir išnaudojimas. Jie yra paplitę kiekvienoje gyvenimo srityje, visose darbo rūšyse, tai paveikia ekonomiką. Ekstraktyvizmas reiškia, kad imame išteklius (tai ne tik fiziniai ištekliai, bet ir kūryba, vaizdai bei idėjos) iš tam tikrų vietų ir perkeliame juos kitų lokacijų bei žmonių naudai. Kai kalbame apie išnaudojimą, kyla klausimai, kas iš tikrųjų gali sau leisti dirbti meno lauke bei kaip šiuo metu veikianti sistema ir toliau suteikia pranašumą privilegijuotiems asmenims? Ilgą laiką nebuvo jokių atlyginimo standartų, menininkas(-ė) dalyvaudavo parodose nemokamai. Už darbą buvo atlyginama galimybe būti matomiems ir pastebėtiems. Nežinau, kokia situacija yra Lietuvoje, bet bendrai meno lauke trūksta lygybės. Kas gali dirbti vardan matomumo?..

Aš ir kolektyvai, į kurių veiklą esu įsitraukęs(-usi), veikiame priešingai. Stengiamės suvokti, kad esame tarpusavyje susiję ir į bendrą konkurenciją atsakome kolektyviškumu, į išnaudojimą ir išteklių kaupimą – jų perskirstymu. Pirmiausia kreipiame dėmesį į etinius, tarpusavio santykių klausimus tarp menininkų(-ių), kuratorių ar rašytojų. Galop, kad sukurtume bendruomenę kaip vieningą frontą, turime veikti kartu ir drauge reikalauti to, kas mums priklauso.

Toks buvo vienas iš COVID-19 pandemijos pradžioje vykusio projekto „Curatorial hotline“ (liet. kuratorinės karštosios linijos) tikslų. Į šią internetinę iniciatyvą įsitraukė kuratoriai(-ės) ir meno darbuotojai(-os) bei kiti tyrėjai iš skirtingų vietovių. Mes susivienijome ir dalijomės turimais ištekliais: laiku, sukaupta patirtimi ir gebėjimu išklausyti kitus žmones. Deja, negalėjome suteikti menininkams(-ėms) finansinės pagalbos, nes tuo metu daugelio iš mūsų situacija taip pat buvo nestabili. Nepaisant to svarstėme, kuo galime pasidalinti, ką turime ir kaip tai galime suteikti bendruomenėms. O ieškant papildomo finansavimo ir galimybių, mus šokiravo, kaip sunku rasti sutinkančių bendradarbiauti institucijų. Institucijoms šio projekto funkcija nebuvo savaime suprantama.

Tarek Lakhrissi, Mes pensées exactement („My thoughts exactly“), performansas kartu su Eden Tinto-Collins, kuratoriai: Marcovaldo (Anna Battiston, Sasha Pevak and Natalia Prikhodko), užsukovas: Marcovaldo and INHALab, National Institute for Art History (INHA), Bibliothèque Richelieu, Prancūzija, 2019. Foto: Susanna Pozzoli

Daura: 2020 m. gegužę pradėjai minėtą kolektyvinį projektą „Curatorial hotline“ (liet. kuratorinė karštoji linija) ir jo metu savanoriškai skyrei kelias valandas kiekvieną savaitę vaizdo pokalbiams su jaunais(-omis) kūrėjais(-omis). 2022 m. kovo mėnesį Pompidou centre Paryžiuje vyko speciali solidarumo su Ukraina asamblėja, kurią surengė „Beyond the post-soviet“ kolektyvas. Kaip kuratorių ir kūrėjų kolektyvai gali veikti krizės metu?

Sasha: Tai skirtingos situacijos, bet vis dėlto panašios. „Curatorial hotline“ (liet. kuratorinė karštoji linija) atsirado kaip instinktyvi reakcija į krizę – tiesiog nusprendžiau paskelbti savo prieinamumą dviem mėnesiams į priekį internete. Per kokias dvi dienas žmonės užsiregistruodavo visiems susitikimams. Tuomet supratau to svarbą ir poreikį, tad jautėme pareigą sureaguoti į tai. Prie šios iniciatyvos, veikusios nuo 2020 m. iki 2022 m., prisijungė kiti bendraminčiai.

Solidarumo asamblėja Pompidou centre vyko kitaip. Tai buvo kolektyvo „Beyond the post-soviet“ atsakas į rusijos karinę agresiją. Kolektyvą inicijavo du žmonės, tačiau jis sparčiai išaugo, šiandien esame nuo 35 iki 50 narių iš skirtingų šalių, kurie bendradarbiaudami prisideda prie įvairiausių veiklų. Susibūrėme kaip skaitymo grupė, vėliau rengėme dirbtuves, skaitymus ir peržiūras įvairiose lokacijose. Pradėjome veiklą Paryžiuje, tęsiame veiklą Berlyne, Taškente, Lvive ir kituose miestuose. Kiekvieną kartą siekiame įsitraukti į vietinį kontekstą. Visada darome hibridinius renginius – ir internete, ir gyvai, moderuojant kolektyvo dalyviams.

Grįžtant prie solidarumo asamblėjos, vasario 24 d. prasidėjus rusijos karinei invazijai į Ukrainą, buvo labai keista, nes įtampa pasienyje tvyrojo jau seniau, ir mes kaip tik buvome suplanavę bendrą susitikimą Paryžiuje vasario 24 d. vakarą aptarti šiai situacijai. Susirinko daug žmonių, tarp jų – ir mūsų ukrainiečiai draugai, kolegos ir pažįstami, taip pat pakvietėme ir žmones iš Prancūzijos institucijų, kuriais pasitikime. Buvo svarbu išlaikyti intymią aplinką, joje kai kurie kolegos(-ės) dalijosi naujienomis iš slėptuvių nuo bombų. Tai buvo labai jautrus momentas, išgyventas kartu. Manau, tai paveikė mus, nes sustabdėm skaitymo grupes ir sukūrėme kelias darbo komandas, kurios bandė suprasti ukrainiečių kolegų, draugų ir pažįstamų poreikius bei ieškojo galimybių juos patenkinti.

Vieno „Beyond the post-soviet“ kolektyvo susitikimo metu Nikita Kadanas, Ukrainos menininkas, pasakė: „Matomumas gelbsti gyvybes, o mums to matomumo reikia“. Iš šio pasakymo kilo mintis surengti viešą renginį – minėtą solidarumo su Ukraina asamblėją, organizuotą kartu su „la Maison de l’ours ours“ ir „The Initiative for Practices and Visions of Radical Care“. Pompidou centre, vienoje didžiausių Europos ir Prancūzijos meno institucijų, buvo klausomasi liudijimų iš Ukrainos. Tai buvo lūžio momentas, nes renginys buvo ne apie meną, o apie liudijimus ir žmonių poreikius.

Abiejų iniciatyvų metu mums pavyko sutelkti savanorius, sukurti tinklą žmonių, kurie padeda įvairiuose Europos taškuose, tai suformavo naujus santykius, kas iš tikrųjų gali tęstis laike – žmonių ekosistemą.

Speciali solidarumo su Ukraina asamblėja, Organizatoriai „Beyond the post-soviet“ kolektyvas kartu su „la Maison de l’ours ours“ ir „The Initiative for Practices and Visions of Radical Care“, Pompidou centras, Prancūzija 2022. Foto: ištrauka iš įrašo https://www.youtube.com/watch?v=avhTO1X31I8&feature=youtu.be

Daura: Sasha, savo meno darbuotojo(-os) praktikoje dirbi su institucijų, individų ir kolektyvų naratyvais posovietinių šalių kontekste. Pastaruoju metu daugiau inicijuoji tyrimų grupes ir bendradarbiauji su jomis. Kaip ir kodėl tavo veikla ir kuratoriniai metodai pakrypo kolektyvinių strategijų link?

Sasha: Nuo COVID-19 pademijos pabaigos nekuravau nė vienos parodos. Tiesiog mano politinė pozicija prieštaravo parodos formatui. Parodos ne visada yra ilgalaikės ir pasiekiančios plačią auditoriją. Todėl aš pasukau link darbo su kolektyvais – dėl galimybės kurti išliekančius santykius ir ilgalaikes iniciatyvas. Atsigręžiau į ilgesnes edukacines programas, skirtas suaugusiesiems ir vaikams. Tokia yra naujausia „Beyond the post-soviet“ kolektyvo programa „Colonialism in Camouflage“ (liet. Užsimaskavęs kolonializmas) Mudam muziejuje, Liuksemburge. Be paskaitų ir diskusijų, ketiname surengti dvi dirbtuves. Vienas su ukrainiečių menininke Alevtyna Kakhidze – apie invazinius augalus, susiejant kolonializmą su augalais. Kitas dirbtuve ves Faina Yunusova, uzbekų menininkė, nagrinėjanti rasizmo, savęs priėmimo ir savigarbos temas. Šios dirbtuvės yra tik dalis programos, kuri truks šešis mėnesius.

Žinoma, susiduriame su sunkumais, dažnai kolektyvinė veikla neatitinka jokios esamos kategorijos, todėl iškrenta iš institucinės praktikos rėmų. Galiu užsiminti ir apie honorarus: vieno žmogaus honoraras dirbant viena tema, ir penkių žmonių honoraras dirbant ta pačia tema, gerokai skiriasi. Dažnai kaip kolektyvas tarpininkaujame bendradarbiaujant su institucijomis, padedame atrasti geriausias taktikas ir būdus, kaip komunikuoti savo narių poreikius: išsiaiškinti, iš kur jie kyla, ir pabrėžti grupės narių buvimo kartu, bendro tyrimo svarbą – kodėl tai yra kolektyvinė situacija. Tai tampa didele mūsų darbo dalimi.

Taip pat svarbu paminėti, kad mums reikia laiko tyrimams. Negalime tiesiog atvykti dieną prieš ir pristatyti tyrimo apie miestą, į kurį esame pakviesti pirmą kartą. Tai tarsi derybų ir diplomatijos menas, pilnas bandymų paaiškinti ir padėti žmonėms suprasti, kodėl mes ko nors prašome. Kartais tai pavyksta, kartais ne, jei tai neveikia, galbūt nėra tinkamiausias projektas ir mes negalime jo vykdyti.

Daura: Ką kolektyvai gali pasiūlyti meno bendruomenei, susidūrusiai su neužtikrinta, nežinoma ateitimi?

Sasha: Ateitis yra kolektyvinė – ne konkurencija, o solidarumas ir bendradarbiavimas galbūt mus išgelbės. Jei norime išgyventi šioje planetoje, kolektyvumas yra sprendimas, einantis kartu su išteklių perskirstymu, lygybe. Aš šią struktūrą matau kaip tinkamiausią būdą išgyventi dabarties pasaulyje. Jei meno laukas ką nors gali pasiūlyti, tai būti saugia erdve kolektyvinėms praktikoms, kolektyvinio gyvenimo repeticijoms ir galbūt tam tikromis formomis ją būtų galima išplėsti į išorę.

Alevtyna Kakhidze, The Method of Constructing Political Truth, 2014-2022, kuratorius: Sasha Pevak, moderatorius: Oleksiy Ananov, Pompidou centras, Prancūzija, 2022. Foto: ištrauka iš įrašo https://youtu.be/avhTO1X31I8

Daura: Kokių kolektyvų kūryba domiesi? Kokios naujos, tebesiformuojančios kolektyvinės praktikos tave domina?

Sasha: Tiek daug naujų kolektyvų kuriasi, kad sunku juos visus sekti. Išskirčiau ﻗﻠﻘﻠﺔ(angl. Qalqalah) kolektyvą, kurio veikla apima kalbos, vertimų ir kolonializmo problematiškumą, arba artimus draugus „The Initiative for Practices and Visions of Radical Care“. Daugelis man žinomų ir žavinčių kolektyvų dalyvavo „documenta fifteen“. Pavyzdžiui, „Davra” (Centrinės Azijos tyrimų grupė ir meninis kolektyvas, kurį inicijavo Soadat Ismailovas kartu su kitais 18 jaunų menininkų tyrinėjantis bendrą regiono kultūrinį paveldą). Kai kuriuos narius sieja draugiški ryšiai arba jie tiria panašias temas ir įsitraukia į ne vieno kolektyvo veiklą. Taip pat seku kolektyvų rašomus blogus ir valdomus tinklaraščius ar paskyras socialiniuose tinkluose. Yra daug būdų, kaip užsiimti šia veikla. Manau, kad viename iš būsimų projektų norėčiau su kai kuriais bendradarbiauti, nes tai puiki strategija, kaip kreiptis į žmones, jei nori išsivaduoti iš baltojo kubo.

Daura: Papasakok plačiau apie vieną iš savo dabartinių tyrimų „Two-Faced Janus“ (liet. Dviveidis Janus) Prancūzijos nacionaliniame vaizduojamojo meno centre (CNAP). Tavo tyrime akcentuojama atmintis ir amnezija Vidurio Rytų Europos, Baltijos šalių ir Centrinės Azijos dekolonizacijos procese. Kaip Januso alegorija atkreipia dėmesį į rusijos imperializmą ir sovietinį kolonializmą? Kuo ji svarbi dabartiniame pasaulio kontekste?

Sasha: „Two-Faced Janus“ – metafora, pasiskolinta iš mąstytojos Madinos Tlostanovos knygos. Manau, ši metafora iškyla daugelyje jos darbų, bet ypač knygoje „What does it mean to be post-soviet?” (liet. Ką reiškia būti posovietiniu?). Janus turi du veidus, vienas skirtas išorei, kitas – vidui. Jis yra praėjimų dievas, raktų saugotojas, įleidžiantis ir išleidžiantis žmones. Šią metaforą autorė naudoja kalbėdama apie rusijos imperiją ir sovietų sąjungą – kaip išaugusią imperijos dalį. Atskleidžiama jos dviejų veidų politika. Vienas veidas atsuktas į išorę – į Vakarus: šalis vartoja antikolonijinę ir antikapitalistinę retoriką, kovoja už lygybę, pasisako prieš rasizmą ir pan. Manau, kad žinai, ką sovietų sąjunga veikė Afrikos šalyse ir kituose regionuose vykdydama tokią politiką. Tačiau kitas veidas – „tamsioji sovietinės modernybės pusė“ – vykdė tas pačias kolonijines represijos strategijas sovietų sąjungos teritorijoje ir už jos ribų. Pavyzdžiui, Epp Annus kalbėjo viešojoje programoje „Colonialism in Camouflage“ (liet. Užsimaskavęs kolonializmas) apie šį tamsųjį Janus veidą kaip tipišką sovietų strategiją kalbos, švietimo ir kitais kasdienio gyvenimo klausimais.

Ši metafora, kurią pasiskolinau, yra svarbi, nes Prancūzijoje matome tik vieną Januso veidą. Prancūzija pasiskolina imperinį žvilgsnį iš sovietų sąjungos ir rusijos, kaip perspektyvą į Vidurio Rytų Europą ir Baltijos teritorijas. Tai pristatoma kaip natūraliai susiformavęs diskursas ir retorika. Taigi, dekonstruojant panašias temas, šis tyrimas skirtas Prancūzijos nacionalinio dailės centro kolekcijai, suformuotai XVIII a. ir nuolat papildomai neseniai sukurtais (5 ar 10 metų senumo) meno kūriniais. Tačiau Vidurio Rytų Europos, Baltijos šalių ir Vidurinės Azijos darbai buvo įsigyjami sporadiškai, be aiškios strategijos, pasirinkimai buvo daromi galbūt net nesąmoningai. Tad bandau suprasti, ką tokie sprendimai byloja apie Prancūzijos kontekstą ir kaip galbūt galėtume jį modifikuoti.

Kolekciją pradėjau nagrinėti nuo amnezijos temos, nes joje gausu kūrinių, susijusių su atmintimi, tapatybe ir kūnu. Kūnu kaip atminties nešiotoju. Kolekcijoje saugomas fotoprojektas, kuriame dėmesys sutelktas į Černobylio katastrofos pasekmes žmogaus kūnui, užfiksuota, kaip kūnas byloja šį įvykį. Bandau tai konceptualizuoti, sakydamas(-a), kad situacijoje, kai archyvai sunaikinti arba sukompromituoti, nes jais buvo manipuliuojama, mes nepasitikime archyvų sukurtais naratyvais.

Kartais šios žinios tikslingai prarandamos, tai vadinu pasikartojančia sąmoningos amnezijos praktika. Sąmoninga amnezija pasireiškia situacijose, kai žmonės nemokė savo vaikų graikų ar ukrainiečių kalbos, nes norėjo juos apsaugoti. Tai sąmoninga amnezija, atėjusi iš sovietų sąjungos, dėl to buvo prarasta atmintis. Kaip tokioje situacijoje atkurti kultūrinę atmintį, kaip ir iš ko ją suformuoti, kas tą atmintį vis dar nešioja? Per tam tikrus pėdsakus, gestus, prisiminimus apie maistą, kultūra, tradicijas ir virtuvę bei panašią kasdienybę tai byloja kūnas. Tai nėra mokslinis akademinis tyrimas, manau, tai labiau dreifas kolekcijoje, sumišęs su mano prisiminimais ir jų atkūrimo procesu, taigi einu prieš asmeninę amneziją.

Patys kūriniai savotiškai yra užmirštuoliai, nes jie išimti iš konteksto, nebyloja, iš kur atsirado, nėra jų kilmės liudininkų. Dalis jų nebuvo tyrinėti šios kolekcijos viduje ir niekada neeksponuoti, taigi niekas neatliko jų tyrimo, jie neturi muziejinės atminties. Fiziškai jie slepiasi už kitų darbų saugyklose, kur juos sunku pastebėti.

„Beyond the post-soviet“ kolektyvo pietūs, La maison de l’ours kultūros centras, Prancūzija, 2021. Foto: Paolo Codeluppi

Daura: Ar dėl politiškai aktualių temų, su kuriomis dirbi, kada nors jauteisi nesaugiai, sulaukei grasinimų, išpuolių tiek asmeniškai, tiek veikdamas kolektyve?

Sasha: Taip, žinoma. Ir daug kartų. Laimei, tai nebuvo fizinė agresija, o moralinis spaudimas, priekabiavimas ir gąsdinimas, bauginimo taktikos per socialines medijas, žinutės ir pasisakymai gyvų renginių metu. Pateiksiu tik vieną neseną pavyzdį, kurį matėte savo akimis: lapkričio pradžioj hibridinės paskaitos Mudam muziejuje metu įvyko organizuota trolių ataka. Jie beveik perėmė internetinio renginio kontrolę ir 10–15 minučių bandė destabilizuoti ir diskredituoti pranešėjus bei organizatorius.

Kalbant apie išpuolius, kartais juos rengdavo ne neaiškūs subjektai ar institucijos, o labai realūs žmonės, net iš kultūrinių sluoksnių, nepatenkinti mano politine pozicija. Jie naudojo įvairias asmenines bauginimo priemones: žinutes, siunčiamas įvairiu paros metu, žeminimą, šantažą ir pan. Tai privertė susimąstyti apie smurtą, sutinkamą net kultūros sektoriuje.

Daura: Savo kūryboje remiesi postkolonijine ir queer teorijomis, jau paminėjome tavo darbą postkolonijiniame kontekste. Pasidalink kuratorine praktika dirbant su queer teorija parodose „to Thomas“ (2020–2021 m.) ir „to Michael“ (2018 m.). Kokias problemas gali spręsti queer teorija?

Sasha: Žvelgiant iš queer perspektyvos, galima nagrinėti daugybę temų. Ši teorija neapsiriboja vien su lytimi ir lyčių performatyvumu susijusiais klausimais. Queer požiūris paliečia politiką, socialines struktūras, tapatybę, laiko sampratą, ekologiją, darbą, švietimą ir pan. Jis taip pat susijęs su asmeniškais aspektais, tokiais kaip savigarba ir savęs priėmimas, emocinis gyvenimas ir trapumas. Queer neturi (ir neturi turėti) vienos interpretacijos. Noras būti queer man kyla iš jausmo, kad nepritampu prie visuomenės, ir abejonės dominuojančiu vyriškumu bei kultūroje įsivyravusiais lyčių modeliais. Štai kodėl praktikoje pripažinau ir priėmiau savo trapumą, dalinausi gana intymiomis emocinėmis būsenomis.

Paminėjai dvi parodas – „to Michael“ ir „to Thomas“ (kuruota kartu su Lucasu Morin). Abi jos paremtos pusiau realiomis, pusiau išgalvotomis meilės istorijomis ir sukurtos kaip duoklė mano (mūsų) buvusiems mylimiesiems(-osioms). Pirmoji – „to Michael“ – remiasi nelaimingos meilės istorija, tyrinėjant queerness iš Rytų Europos perspektyvos. Parodoje sujungti 1990-ųjų archyvai ir kūriniai, apjungiant juos su mano prisiminimai apie pirmuosius LGBTQ+ leidinius. Didžioji dalis eksponuotų darbų buvo specialiai užsakyti parodai, atsiradę po nuoširdžių pokalbių su kiekvienu menininku. Šiuose pokalbiuose aptarėme meilę, sudaužytą širdį, seksualumą, emocijas ir queer patirtis. „to Thomas“ nagrinėja emocijas meno lauke , sprendžia, iki kokios ribos jos išreiškiamos bei toleruojamos. Ši paroda, surengta Prancūzijos meno mokyklos užsakymu, o vėliau pakartota kitoje meno mokykloje, turėjo gilią edukacinę funkcija. Paroda, kuri skirta tam tikram Thomas (Tomui), norėjome priartėti prie sudėtingų temų, pavyzdžiui, su kokiais iššūkiais susiduriame tobulėdami meno lauke. Kokias smurto formas pastebime? Kaip galime pasirengti šiems iššūkiams, kuriems meno mokykla neparuošia? Žinoma, queer perspektyva buvo pačiame parodos centre, kaip pradžios taškas ir savo trapumo pažinimo idėja bei poreikis dalytis šiomis emocijomis.

„to Michael“, kuratorius: Sasha Pevak, 2018. Dalyviai: Babi Badalov, Eve Beaurepaire, Jimmy Beauquesne, Claire Chassot, Steven Cohen, Mathilde Dadaux, Kevin Desbouis, Jean-Baptiste Ganne, Vladislav Mamyshev-Monroe, Karol Radziszewski, Marijke De Roover, Constance Sorel, Diana Tamane, Vincent Voillat, Hanna Zubkova. Nuotraukoje: Steven Cohen, Abattoir, DOC! meno organizacija, Prancūzija, 2017. Foto: Romain Darnaud

„to Thomas“, kuratoriai: Lucas Morin & Sasha Pevak, 2020-2021, dalyviai: Jimmy Beauquesne, Bady Dalloul, Jesse Darling, Marijke De Roover, Ilya Fedotov-Fedorov, Olivia Hernaïz, Candice Lin, Adrian Mabileau Ebrahimi Tajadod, Simon Martin, Dala Nasser, Josèfa Ntjam, Bassem Saad, Hanna Zubkova. Koprodukcija: ENSA Bourges & Ygrec, Nuotraukoje: Josèfa Ntjam, L’arche de résilience, Ygrec, Aubervilliers centras, Prancūzija, 2019. Foto: objets pointus