Ingos Likšaitės paroda „Namai“ KKKC Parodų rūmuose

Balandžio 6 d., penktadienį, 18.30 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Ingos Likšaitės paroda „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“.

Inga Likšaitė, parodoje eksponuojanti 2017–2018 m. sukurtą ciklą „Namai“, ant tapytų drobių paviršių siuvinėja dygsniu ir taip kuria judančio vaizdo efektą. Spalva ir tapyta drobė – svarbus bazinis kūrinio elementas, grafiškų linijų rastras atlieka kūrinio teksto vaidmenį. Du paveikslo sluoksniai ir dvi technikos, sujungtos vienoje drobėje, mirga ir leidžia vaizdui keistis, priklausomai nuo žiūrėtojo padėties. Motyvas, matomas ažūriškai ir skaidriai žiūrint iš vienos pozicijos, kinta žiūrovui pajudėjus į vieną ar kitą pusę. Minimalūs motyvai, kuriuos sudaro tik spalva ir linijų ritmas, kinta, spalvos intensyvumas vizualiai vibruoja. Tai, kas nematoma žiūrint iš priekio, išryškėja atsidūrus kitu rakursu ir atvirkščiai.

„Anksčiau siuvau ant tapytos drobės siuvimo mašinomis. Nauja dygsnio forma atsirado, kai suvokiau, kad pats paprasčiausias ranka atliktas didelis dygsnis yra išraiškingesnis ir aktyvesnis, ant tapyto paviršiaus užauginantis dar vieną erdvę ar kuriantis papildomą optinę dimensiją. Be to, naujas dygsniavimo būdas pasirodė meditatyvesnis, darbo procesas visai kitoks. Atradau visai naują raišką, kitoks dygsnis padiktavo naują grafinę formą. Dygsnio elementas su laiku tapo mano kalba, filosofija. Tiesiog man tai nenustoja būti įdomu, nematau prasmės sustoti ir ieškoti kardinaliai kitos išraiškos, atvirkščiai, tame pačiame lauke nuolat norisi padaryti vis kitaip. Norisi varijuoti su išbandytais dalykais, eiti į tokios raiškos gylį ir kūrybos begalybę“, – apie savo meno formas pasakoja I. Likšaitė.

Parodoje „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“ Inga Likšaitė kvestionuoja žodžio „namai“ turinį, kelia klausimą, kokia galėtų būti šios sąvokos erdvė. Gyvendama Vokietijoje ji kaip užsienietė nuolat susiduria su klausimu: koks jos vaidmuo svetimos šalies visuomenėje, geografinėje platumoje, kaip tampriai ji su vieta susijusi? Menininkei šis klausimas ypač aktualus dabar, kai gyvename pasaulinės migracijos laike, kur vienoms visuomenėms atidaromos sienos, o kitoms statomos naujos. Ką turime omeny, kai kalbame apie namus? Ar namai – tai būstas su stogu virš galvos ir reikalingiausiais daiktais tam tikroje aplinkoje? Ar namai – tai ir jausmas, būsena su saugumo ar, atvirkščiai, nesaugumo suvokimu? Kaip šie suvokimai apie turėjimą ir jutimą koreliuoja tarpusavyje?

Apie autorę

Inga Likšaitė (gim. 1972 m. Kaune) VDU Humanitariniame fakultete studijavo meno istoriją, 1992 – 1999 m. VDA Kauno dailės instituto Tekstilės ir Dizaino katedrose įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Šiuo metu menininkė įsikūrusi Berlyne.

Parodose I. Likšaitė dalyvauja nuo 2000 m., yra surengusi daugelį personalinių parodų Lietuvoje ir Vokietijoje, dalyvavusi grupinėse parodose Lietuvoje, Vokietijoje, Italijoje, Portugalijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kt. Jos darbų yra privačiose ir muziejų kolekcijose visoje Europoje. Daugiausiai dirbanti solo, Inga periodiškai įsijungia ir į bendradarbiavimus su kitų medijų menininkais, architektais, interjero dizaineriais.

Vizualaus meno atstovė šiuo metu kūrybinę praktiką koncentruoja ir siaurina ties tekstilės lauku. Jos darbai dažniausiai atpažįstami kaip minimalaus motyvo, ritmiškų dygsnių, nusiūtos ar išsiuvinėtos monochromiškos drobės, kartais įjungtos į erdvines instaliacijas arba su kolegomis kūrėjais paverstos į judančius vaizdus su garsu. Daug kantrybės ir laiko reikalaujantys Ingos darbai dažnai atkartoja anksčiau buvusius, kiekvienas jų yra kito darbo prototipas, o bendrai jie tarsi generuoja savą meninę teritoriją, kurioje Inga atranda įdomią kūrybos transformaciją.

 Paroda veiks iki 2018 m. gegužės 5 d.