Indrės Rybakovaitės paroda „Pokyčio erdvės“ Pamėnkalnio galerijoje

Iki gegužės 3 d. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veikė Indrės Rybakovaitės paroda „Pokyčio erdvės“.

Paveikslų ciklo „Pokyčio erdvės“ idėja kilo stebint aktualų šių dienų kontekstą – besikeičiančias, dvidešimto amžiaus istoriją menančias vietas, kurios po truputį praranda paskutinius gyvus istorinių įvykių liudytojus, bei karą Ukrainoje, kurio metu trauminė architektūra ir lokacijos įgavo kitą psichologinį krūvį. Autorė pastebi, kad būtent šiose erdvėse, kurios yra pasikeitusios savo funkcine ar institucine prasme, ji patiria savotišką būseną – nejauką (angl. uncanny, vok. Unheimliche). Nejauka – tai psichologinė būsena, kuriai būdingas neužtikrintumas savimi ir tuo, kas patiriama, derealizacijos ar susvetimėjimo pojūtis – susvyruoja tikėjimas tuo, kas įprasta ir pažįstama. Nejauka nėra tiesioginis siaubas – tai daugiau baimės nuojauta. Vienareikšmiškai apibrėžti nejauką sudėtinga, nes ši būsena skleidžiasi „tarp“: tarp pažįstamo ir svetimo, gyvo ir dirbtinio, tarp materialaus ir efemeriško, praeities ir dabarties, tarp kažko atstumiančio ir kartu intriguojančio, esamo ir nesamo, tarp minties ir jausmo.

Menininkė suprato, kad norėdama patirti nejauką, ji turi keliauti, fiziškai tyrinėti aplinką. Šiame kontekste jai pasirodė artima psichogeografinių kelionių praktika. Psichogeografija – Guy Debord‘o išrastas terminas, plėtojamas ir pritaikomas ir šiuolaikinių rašytojų, geografų bei menininkų, apibūdinantis, kaip specifinės erdvės veikia žmogaus emocijas ir elgesį. Per trejus projekto metus Rybakovaitė aplankė apie dvidešimt pokyčio erdvių: karo, technikos ir istorijos muziejus, autentiškas lokacijas, kurios buvo paverstos memorialiniais muziejais, taip pat erdves, į kurias buvo suvežti autentiški objektai, ir tokias, kuriose karo architektūra natūraliai įsilieja į peizažą, o institucijos vaidmuo yra minimalus.

Indrė Rybakovaitė: „Tyrinėdama, kas lemia erdvės patyrimą, pastebėjau, kad tai ne vien tokie sunkiai artikuliuojami aspektai: vietos dvasia (genius loci), oro sąlygų ir paros laiko kuriama atmosfera, iš lūpų į lūpas perduodamos legendos ir pasakojimai, asmeniniai žmonių išgyvenimai, prisiminimai, – didelę įtaką daro ir vizualioji kultūra, tam tikri estetiniai kodai, kurie asocijuojasi su gresiančiu pavojumi ir nejauka, tam tikrose lokacijose veikiančios institucijos, muziejų kuratorių, istorikų, architektų ir net menininkų racionaliai konstruojami vietų pasakojimai. Projekto metu erdvę suvokiau ne kaip žemėlapyje apibrėžtą teritoriją, bet kaip nuolatinį interpretavimo ir perkūrimo procesą. Visų lankytojų apmąstymai, skirtingos kylančios asociacijos – šių interpretacijų visuma arba pats stimulas interpretuoti tęsia erdvių gyvavimą. Lankydamasi istorinėse vietose, muziejuose, pajutau, kaip keičiasi trauminis, komplikuotas, aktyvus praeities krūvis – jis transformuojasi į pasyvią apmąstymų, prisiminimų, kažko nematomo paieškų erdvę. Būtent tai bandau užfiksuoti savo paveiksluose – ne dramatišką praeitį, bet kontempliuojamą, tylaus nerimo persmelktą dabartį.“

Indrė Rybakovaitė – jaunosios kartos tapytoja, Vilniaus dailės akademijoje baigė Įvietinto meno bakalauro ir magistro studijas. Studijų metu menininkė dvejus metus stažavosi Štutgarto ir Drezdeno dailės akademijose. Rybakovaitė dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, pirmą personalinę parodą surengė Lipštato miesto muziejuje Vokietijoje, 2021 m. pateko į Jaunojo tapytojo prizo finalistų parodą Mo muziejuje, o 2024 m. laimėjo pagrindinį Zabolis Art Prize konkurso prizą.

Rengėjas: Pamėnkalnio galerija.

Parodą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjunga.

Fotografijos: Pamėnkalnio galerija