Improvizacija agrarinės kultūros tema. Aistės Kisarauskaitės paroda „Solanum tuberosum“ „Sodų 4“ erdvėje

Simboliška, kad Aistės Kisarauskaitės projektas „Solanum tuberosum“, dedikuotas paprasčiausiai valgomajai bulvei, pristatytas parodų erdvėje Sodų g. 4 pačioje rudens pabaigoje – žiemos pradžioje. Kaip tik tas metas, kai vis dar bene pačių populiariausių lietuviškų daržovių derlius yra kepamas, verdamas, tarkuojamas, troškinamas… Bulvių „tematiką“ menininkė konkrečiai interpretuoja didelio formato akvarelėse, kur vaizduojami didžiuliai bulvienojai, tarsi susipynusios atogrąžų džiunglės. O rasti daiktai – įvairūs kaimo ūkio artefaktai nukreipia vaizduotę link platesnių apmąstymų apie lietuviškąjį identitetą, kaimiškąją kultūrą. Aistė šiuos daiktus žaismingai transformuoja, naudodama ryškiaspalvius cheminius dažus ir neįprastą padėtį erdvėje. Metaliniai plūgai, kuriuos tikriausiai kažkada kaimo laukais traukė arkliukas, bei talpus bidonas su kraneliu (galima spėlioti – ko gero juo galėjo varvėti koks nors „nelegalus“ namų gamybos skystis) švyti sodriai mėlyna spalva – automobiliniai dažai suteikia jiems ironišką naujumo potekstę, nes slepia rūdžių, susidėvėjimo pėdsakus. Tuo tarpu senutėlis laiko sugraužtas balnas su bejėgiškai tabaluojančiomis balnakilpėmis, kurio tikriausiai jau nebepanaudotum pagal paskirtį, pakabintas už ilgo troso šonu, priminė kažkokį brutalų įtaisą, besisiejantį gal net su fiziniais kankinimais ar medicininėmis procedūromis.

Daiktų atsiradimo istorija iškalbingai papildo Aistės projekto idėją. Šią steampunk stiliumi atsiduodančią kolekciją menininkė įgijo pagal skelbimą, kuris bylojo, kad parduodami daiktai „sodybos aplinkai papuošti“. Taigi, komentaras peršasi savaime: gal keletą dešimtmečių kokiame nors ūkiniame pastate dūlėję artefaktai jau niekada nebeatliks jokios funkcijos – laikas ir aplinkybės lėmė jiems naujus vaidmenis. Taip menininkė kalba apie ištisos epochos, tautinės savimonės, folkloro bei vaizduojamosios dailės ikonografijos virsmą.

Svarbu, kad Aistės pastebėjimai yra paremti ne tik „bendražmogiška“ nuojauta, abstrakčiu žinojimu, bet ir konkrečia patirtimi, asmeniniais pastebėjimais. Ji dažnai leidžia vasaras Dzūkijoje, Kisarauskų šeimos sodyboje gražiame Bartelių kaime, prigludusiame prie miško ir vaizdingos Merkio pakrantės. „Pastaraisiais dešimtmečiais kaimo peizažas ir kasdienis gyvenimas pakito – čia nebepamatysi vežimą traukiančio arklio, o kaimo sodybos pamažu virsta miestiečių vasaros rezidencijomis“, sako menininkė. Taigi, cikliški, nuolat besikartojantys ir būtini išgyvenimui žemės darbai nuėjo į praeitį, o lietuviška žemdirbio, valstiečio dvasia tėra archajinis reliktas.

Projekto parodoje rezgasi įdomios ikonografinės paralelės, atsiskleidžia ir savitas, konceptualus menininkės santykis su akvarele kaip tradicine dailės technika, kuriai, rodos, vargiai begalėtume rasti kokį nors aktualų, šiuolaikinį pritaikymo būdą. Tautinės tapatybės problematikos požiūriu pirmiausia atmintyje iškyla Petro Rimšos „Artojas“, šlovinantis lietuvių valstiečio kasdienį heroizmą, ir kiek daugiau nei prieš šimtmetį reprezentavęs tuo metu besiformuojančią patriotinę simboliką. Žinoma, ne kaip kitaip, o balne sėdintis ir kojomis į balnakilpes įsisprendęs raitelis vaizduojamas raitelis ir lietuviškame Vytyje… Beje, ne tik tvirtas, patogus balnas, bet ypač balnakilpė ankstyvaisiais viduramžiais Europoje tapo reikšmingu karybos patobulinimu – ant žirgo galėjo sėsti sunkiais šarvais prisidengęs karys, remdamasis pėdomis į balnakilpes kaip į atramas. Raitelis ir jo žirgas šimtmečiams tapo glaudžiai susijusiu koviniu „vienetu“, o to pasėkoje ėmė formuotis sunkioji kariuomenės kavalerija bei riterių luomas.

Emocijos, asmeniniai išgyvenimai, istorinės – vaizdinės sąsajos, parodoje perteikiamos daiktais ir jų kombinacijomis, įvairuoja nuo sarkazmo, ironijos iki liūdesio, nerimo ir rezignacijos. Autorė tarytum kuria naują tapatybės eskizą, kuriame tautinio turinio nebelieka – buvę simboliai tampa nebeatpažįstamais. O juos „atnaujinant“, modernizuojant pavyksta sukurti tik nepraktišką kartotę, simuliakrą… Vadovaudamasi nuojauta ir kūrybine patirtimi Aistė įtaigiai ir tiksliai sprendžia savo „ūkiškos“ kolekcijos artefaktų pateikimo estetiką. Jei aerozoliniais dažais nupurkšti padargai groteskiškai imituoja naujumą ir primena apie šiuolaikinės visuomenės galios simbolius, tai balnas rodomas žiūrovui kaip daiktas, paženklintas paties laiko – jo fizinis suirimas tampa iškalbinga metafora, kuriai nebereikia jokio papildomo akcento. Baugus jo kūniškumas nuskamba lyg perspėjimas apie mirusią žmogaus ir gyvūno, arba, civilizacijos ir gamtos sanglaudą, kuri jau niekada nebebus atkurta, arba – kad bet koks naujas ryšys tikrai bus nebe fizinis (paremtas lytėjimu ir glaudžiu bendradarbiavimu, kaip kad buvo ilgus šimtmečius).

Platūs, laisvai besisukantys popieriaus lakštai, kuriuose akvarelės technika liejami bulvių „peizažai“ gali būti vadinami konceptualiais dėl kelių priežasčių. Viena – tai paties motyvo pasirinkimas. Juk tai taip nepanašu į dažniausiai akvarelės technika atliktuose darbuose vaizduojamus architektūros, gamtos fragmentus ar į virtuoziškai liejamas abstrakcijas. Aistės „gamtovaizdis“ – aukšti, galingi bulvienojai, net kiek didesni, nei paprastai užauga laukuose ar darže prie namų. Toks utriruotas peizažas, viena vertus, tarsi patvirtina vis dar svarbią šios žemės ūkio kultūros reikšmę, kita vertus – ironizuoja vaizduojamosios dailės klišes ir standartus. O mąstant „pasakiškai“, čia apstu mistikos, siurrealumo – nematomas herojus (-ė) galėtų pasiklysti tarp lengvai apvytusių stiebų ir lapų, ieškodamas išėjimo horizontaliai tįstančiame bulvių lauke…

Laisvai besisukantys, banguojantys, ir net vienas kitą uždengiantys popieriaus lakštai sugestijuoja ir natūralų, stichijų lemiamą gamtos gyvenimą, kaip ir pats vandens ir pigmento maišymasis popieriaus paviršiuje, taip pat įgyjantis šiokį tokį gamtiškumo ar net šamanizmo atspalvį. Menininkė prasitarė, kad liedama šias originalias akvareles, ne tik mokėsi įvaldyti technikos specifiką, bet ir atrado sau tam tikrų autorinių jos niuansų. Galbūt ir dėl to Aistės darbai atrodo tokie organiški, glaudžiai susiję su jos kūrybiniu ego ir nauja žemdirbiškos savimonės tema.

Taigi, panašu, kad pastaraisiais metais atsidavusi rimtai ir reguliariai galerinei veiklai – puoselėdama originalią asmeninėje gyvenamojoje erdvėje įkurtą galeriją „Trivium“, Aistė Kisarauskaitė nestokoja ir kūrybinių idėjų. Svarbu, kad projektas „Solanum tuberosum“, kaip skirtingų medžiagų, technikų, rastų daiktų ir autorinių kūrinių dermė, tapo įtaigiu, vieningu, įtraukiančiu hibridu. Kartu čia galima įžvelgti ir kiek daugiau, nei buvo parašyta projekto anotacijoje – Aistei pavyko sugalvoti ir įgyvendinti originalią improvizaciją agrarinės lietuviškosios kultūros tema, tarsi specialiai sukurtą mūsų valstybės šimtmečiui paminėti… Joje, kaip kad evangelinėje patirtyje vanduo virsta vynu, linksmi pokštai beregint tampa niauriomis pranašystėmis, o paprasti seni ūkio daiktai – baugiomis pamėklėmis arba ironišku priminimu apie išpuoselėtą bedvasę šiuolaikinės technokratinės visuomenės individo buitį ir miglotą ateitį.

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela