Iki mėnulio ir atgal. Paroda ir performansų platforma „Moterys Mėnulyje“ KKKC Parodų rūmuose

2019 m. spalio 15 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Monika Valatkaitė

Šią vasarą minint 50-ties metų sukaktį po pirmojo žmogaus išsilaipinimo mėnulyje NASA išplatino pranešimą, kuriame žada iki 2024 metų ant Žemės palydovo išlaipinti moterį. Kitaip tariant, po 12-os iki šiol mėnuliu žengusių žmonių, kurių visi buvo vyrai, įminti savo batų atspaudus Saulės brolio paviršiuje rengiama ir pirmoji moteris. NASA‘os pareiškimas leidžia spekuliuoti Kosmoso Lenktynių pakartojimo idėja. Nesunku įsivaizduoti, kad užuodusios prakaito dvelksmą iš Teksaso valstijos norą pelnyti istorinę žymą netruks pareikšti ir daugiau kosmoso programą įgyvendinančių didžiųjų valstybių. Nesklandumas tik tas, kad šias mintyse užgimusias varžytuves nutraukė Laima Kreivytė, kai pristatydama kartu su Denise Ackerl kuruotą parodą „Moterys Mėnulyje“ pajuokavo norinti pasakyti NASA‘ai, kad jos moterį į mėnulį jau pasiuntė. Bet palauk, Hjustonai, turim problemą… Nebyliojo kino režisierius Fritz‘as Lang‘as dar prieš 90 metų aplenkė visus šių menamų varžybų kandidatus, kai sukūręs mokslinės fantastikos filmą „Moteris Mėnulyje“[1] palydovo paviršiuje išlaipino Friede Velten (akt. Gerda Maurus).

Juokas juokais, o surimtėjus norisi pasidžiaugti, kad parodos centrine ašimi pasirinkta lietuvių modernizmo pionierės Marijos Teresės Rožanskaitės (1933-2007) kūryba, kuri siejasi su vokiečių-amerikiečių režisieriaus Fritz‘o Lang‘o (1890-1976) darbais, pasižyminčiais savo laikmetį aplenkusiomis idėjomis. Tapybos mokęsis kino kūrėjas, labiausiai žinomas dėl filmo „Metropolis“ (1927), dar praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje vizualizavo žmogų imituojantį robotą, kurio atitikmenį tikrovėje susiejame tik su šiame amžiuje sukurta humanoide Sofija. Nepaisant filmo sukūrimo laikmečiui inovatyvios figūros, vis tik vienu svarbiausiu filmo elementu išliko klasių nelygybės konfliktą vaizduojanti alegorija. Pastarąją kino juostoje įprasmino simboliškai kuriamas pasaulis, kuriame kontrastu priešinami miesto paviršiuje prabangiai gyvenantys žmonės su tūnančiais ir juodą darbą dirbančiais miesto gelmėse. Panašiu principu, pirma dėmesį prie paveikslo prikaustydama žmogaus ir technologijų hibridinėmis figūromis, nebūdingomis tikrovėje paveikslo „Mokslininkai III“ (1969) sukūrimo laikotarpiu, Rožanskaitė iš tiesų kūrinyje maskavo alegoriją, kuria nagrinėjo jos laikmečiui tabu, bet aktualias problemas. Nors „[k]ai kurios jos temos turėjo atrodyti visiškai atitinkančios sovietinę ideologiją (kosmosas, mokslo, medicinos laimėjimai)“[2] tikėtina, kad kūrinyje menininkė siekė užkoduoti kaip valdžios chirurgai operuoja to meto žmonių mąstyseną, įdiegdami sau palankią pasaulėvoką visuomenėje.

Apskritai, tiek Rožanskaitė, tiek Lang‘as susieja realų pasaulį ir gyvenimą su fantastinėmis jų interpretacijomis viename kūrinyje bei tuo būdu projektuoja ateities vizijas. Juolab, kad įvairių pramanų virsmas tikrove tik laiko klausimas arba „„[n]iekada“ neegzistuoja žmogaus protui… tik „dar ne““[3]. Tad, Lang‘o išsipildžiusi pranašystė apie žmogaus išsilaipinimą mėnulyje arba kone facetime‘o pokalbius nuspėjęs videofonas (angl. videophone), leidžia atskleisti ir besilaukiančios moters pilvą primenančių Rožanskaitės objektų „Kuprinės“ (2004) vizionieriškumą. Po daugiau nei dešimtmečio nuo tada kai menininkė sukūrė darbus, pradedame kalbėti apie laboratorijose išbandomas dirbtines gimdas, žinoma, kuriamas vardan kilnių tikslų – padėti ankstukams ir vaisingumo iššūkius patiriančioms šeimoms. Tačiau lengva patikėti, kad kaip ir surogatinė motinystė, dirbtinės gimdos netruks būti panaudotos moters išlaisvinimui nuo biologinės gimdymo priedermės, estafetę perduodant skausmui nejautriai technikai. Tokios nuo natūralių normų nukreipiančios inovacijos žmogų transformuoja į posthumanistinę būtybę. Rožanskaitės darbe tai įprasminama kaip vakuumas susiraukšlėjančia skaidria medžiaga, darkančia stangraus nėščiosios pilvo įvaizdį, kuris paverčiamas tuščiavidure, perregima ertme. Slinktį link posthumanistinės būtybės išryškina ir moters mėnulyje koncepcija, kadangi filosofų aptariama, jog Žemėje nebegyvenantis ir prisitaikantis prie kitose planetose vyraujančių parametrų žmogus praranda savo įprastą būklę ir tampa nauju tvariniu, tebūnie Marsiečiu ar Mėnuliečiu.

Ekspozicijos visumoje Rožanskaitės kūriniai puikiai derėjo su šiuolaikinių menininkių darbais, tarp kurių taip pat pavyko rasti sąsajų su Lang‘u. Režisieriaus filmo „Moteris mėnulyje“ scenografiniai rekvizitai, imitavę aukso ieškoti išvykusių žmonių laikiną palapinės pavidalo būstinę Žemės palydove, susisiejo su parodoje eksponuota menininkių Jo Lathwood & Eleanor Duffin instaliacija-projektu „LTU-19“ (2019). Parodinėje erdvėje autorės įkūrė (dar ir aukso spalvos) palapinę primenančią užuovėją, kuri simbolizuoja koloniją. Projektu menininkės siekė prisiminti šio žodžio prasmę, reiškiančią sodybą ar gyvenvietę, kurią reikia puoselėti – prižiūrėti ir plėsti. Todėl aplink būstinę aptinkamos priemonės – arbata, vanduo, pieštukai, adatos ir siūlai – skatinančios prisidėti prie bendrų veiklų priverčia žiūrovą pasilikti kolonijoje, prisišliejus prie kosminio apkloto. Skatindamos bendruomeniškumą menininkės žiūrovui nepastebint formuoja naują kolektyvą, kuris pats to nežinodama dalinasi panašiomis idėjomis, kelia naujus klausimus ir siūlo atsakymus.

Neapsiribojant vien Lang‘o filmu „Moteris mėnulyje“, kuriame pateikiami skirtingi mėnulio kraštovaizdį apžvelgiantys rakursai – tai priartinamas, tai nutolinamas, lengva prisiminti ir kitus antikvarinius kino kūrinius, vaizdavusius mėnulio paviršių prieš jame nusileidžiant žmogui. Atmintyje šių kūrinių gretose šmėksteli ikoniškas stop kadras iš prancūzų režisieriaus Georges Méliès filmo „Kelionė į mėnulį“ (Le Voyage dans la Lune, 1902), kuriame sustingęs nepatenkintas, net nuožmus Saulės brolio rauplėtas veidas su akin įsirėžusia raketa. Nors žmogus išsilaipino mėnulyje, visgi tai nutiko mažumai arba dar konkrečiau 12-ai asmenų. Todėl likusi dauguma yra vis dar viliojama įsivaizduoti tąjį nakties žibinto dangaus skliaute paviršių. Tai parodoje atskleidžia grafikės Birutės Zokaitytės šviesdėžėse įkomponuotas darbas „Mėnulis“, vaizduojantis krateriais išvagotą palydovo paviršių, kuriame tarsi susiformuoja abstraktus piešinys. O galbūt tai menininkės interpretacija apie tamsiąją mėnulio pusę.

Įtraukti kino rakursą tekste pavyksta dėl parodoje eksponuojamų jos kuratorių Cooltūrisčių (Laima Kreivytė) ir Denise Ackerl video darbų. Duodama „Interviu iš Marso“ (2019) performanso menininkė Ackerl kuria personažą – pirmąjį Raudonojoje planetoje išlipusį žmogų, kuriuo šį kartą tapo moteris. Bendraudama su iš už menininkę fokusuojančio kadro balsu, autorė yra regima viena, taip kuriant asociacija, kad svarbiausias visada yra Pirmasis Žmogus. O Cooltūristės pristato to paties pavadinimo kaip ir paroda, trijų dalių videoinstaliaciją „Moterys Mėnulyje“ (2019). Kiekviena videoinstaliacijos dalis rodoma skirtingose plokštumose ir žymi skirtingus kelionės etapus. Viskas prasideda paskutinę dieną Žemėje, kurią vaizduoja destrukcijos procese sustingę Vilniaus sporto rūmai. Savo būkle jie veikiausiai nusako menininkių susirūpinimą dėl intensyvėjančių iššūkių su kuriais susiduria mūsų planeta bei ilgainiui gali tapti negyvenama. Tad, antroje instaliacijos dalyje istorija tęsiama, kai Cooltūristės išvyksta į Mėnulio misiją, kol galiausiai trečioje dalyje jos pradeda įkurti koloniją, gyvenimui naujose teritorijose.

Tačiau tolstant nuo filmų ir artėjant prie realybės norisi akcentuoti kosminių erdvėlaivių, kur jie bebūtų – kine ar tikrovėje – technikos specifiškumo svarbą norint kirsti žemės orbitą. Turbūt todėl ekspozicijoje akį patraukia ir techniškai įdomus Dovilės Dagienės fragmentas iš serijos „Viltis#1“ (2018). Optinės apgaulės būdu imituojamas skirtingose judesio pozicijoje užfiksuotas objektas, kuris ir toliau atrodo judąs. Vadovaujantis racionaliu protu tikini save, kad dėl šios priežasties vaizduojamas objektas gali būti tik nežemiškas, nes yra nepavaldus žmogui įprastoms vaizdų atmosferos taisyklėms. Tad ir menininkė kūrinio aprašyme nurodo, esą tai nepatvirtinto autentiškumo meteoritinis akmuo.

Astrofizikas Neil‘as deGrasse Tyson‘as yra pasakęs „Nukeliavome į Mėnulį ir atradome Žemę“ (We Went to the Moon and We Discovered Earth), turėdamas omenyje, kad prieš pakildami į kosmosą niekada nebuvome matę savo planetos iš išorės. Panašiai, tik nukeliavę į šią parodą taip pat galime atrasti Žemę. Kuriamame jos atspindyje fiksuojami plika akimi nebepastebimi pokyčiai, nes kartu su jais keičiamės ir patys. Arba atsiskleidžia reiškiniai, kurie nurodo, kaip lėtai gyvenimas Žemėje juda išsilaisvinimo iš dogmų link.

[1] Frau im Mond, premjera 1929 spalio 15 d.

[2] Solveiga Daugirdaitė, „Ateinanti raudona suknele ir sidabro šarvais“, in: Dailė, Nr. 61, ArtSeria, 2013

[3] „„Never“ does not exist for the human mind… only „Not yet““ – „Moteris mėnulyje“ (Frau im Mond, Fritz Lang, 1929)

Denise Ackerl, Interviu iš Marso, 2019. Video, ~ 13 min.

Denise Ackerl,, Iškirpta asmenukė, 2019. Kartonas

Birutė Zokaitytė, Mėnulio labaratorijos, 2018. Medžio raižinys, šviesdėžės, ofortas

Birutė Zokaitytė, Mėnulio labaratorijos, 2018. Medžio raižinys, šviesdėžės, ofortas

Birutė Zokaitytė, Mėnulio labaratorijos, 2018. Medžio raižinys, šviesdėžės, ofortas

Birutė Zokaitytė, Mėnulio labaratorijos, 2018. Medžio raižinys, šviesdėžės, ofortas

Jo Lathwood & Eleanor Duffin, LTU-19, 2019. Instaliacija, kintantys dydžiai, rasti daiktai

Jo Lathwood & Eleanor Duffin, LTU-19, 2019. Instaliacija, kintantys dydžiai, rasti daiktai

Jo Lathwood & Eleanor Duffin, LTU-19, 2019. Instaliacija, kintantys dydžiai, rasti daiktai

Valerie Tiefenbacher ekspozicija

Valerie Tiefenbacher ekspozicija

Marija Teresė Rožanskaitė, Kuprinės, 2004. Menininkės šeimos nuosavybė

Dalia Mikonytė, III stadijos, 2019. Giclée spauda

Paroda Moterys mėnulyje, KKKC Parodų rūmai, 2019

Marija Teresė Rožanskaitė, Erdvės, 1970. Asambliažas

Paroda Moterys mėnulyje, KKKC Parodų rūmai, 2019

Marija Teresė Rožanskaitė, Mokslininkai III, 1969. Drobė, aliejus

Paroda Moterys mėnulyje, KKKC Parodų rūmai, 2019

Dovilės Dagienės ekspozicija

Dovilė Dagienė, Fragmentas iš serijos Viltis#1, 2018. Nepatvirtinto autentiškumo meteoritiniai akmenys

Eglė Ridikaitė, Europa. Pasaulio kraštas, 2010. Drobė, aerozoliniai dažai, silikonas

Aurelija Maknytė, Veiksmų planas, 2019. Tyrimo medžiaga: knygos, straipsnių iškarpos, darbo kalendoriai, archyvinė nuotrauka

Paroda Moterys mėnulyje, KKKC Parodų rūmai, 2019

Marija Teresė Rožanskaitė, Kosminė kompozicija, 1979. Kartonas, aliejus. Menininkės šeimos nuosavybė

Dileta Deikė, Mėnulio diafragma, 2019. Barjerinė apsisaugojimo priemonė nuo moterų patekimo į Mėnulį. Metalas, tekstilė

Hanna Timonen, Lėktuvų kolekcija, 2013–2019. 22 fotografijos iš 100. Pigmentinė spauda

Eglė Grėbliauskaitė, Pasiūlymas, kurio negalite atsisakyti, 2019. Cinkuotos skardos, Sovietinio Vilniaus mėsos kombinato iškabos raidės

Laisvydė Šalčiūtė, Kosmosas, 2019. Akrilas, popierius

Laisvydė Šalčiūtė, Kosmosas, 2019. Akrilas, popierius

Laisvydė Šalčiūtė, Kosmosas, 2019. Akrilas, popierius

Cooltūristės, Moterys Mėnulyje, 2019. Trijų dalių videoinstaliacija: I Paskutinė Žemės diena, II Mėnulio misija, III Cooltūrisčių kolonija kosmose

Cooltūristės, Moterys Mėnulyje, 2019. Trijų dalių videoinstaliacija: I Paskutinė Žemės diena, II Mėnulio misija, III Cooltūrisčių kolonija kosmose

Cooltūristės, Moterys Mėnulyje, 2019. Trijų dalių videoinstaliacija: I Paskutinė Žemės diena, II Mėnulio misija, III Cooltūrisčių kolonija kosmose

Cooltūristės, Moterys Mėnulyje, 2019. Trijų dalių videoinstaliacija: I Paskutinė Žemės diena, II Mėnulio misija, III Cooltūrisčių kolonija kosmose

Laima Kreivytė

 Kalė kosmose (1957 11 03)

Revoliucijos pagimdyta ir paaukota
jos jubiliejui –
reikėjo kažkaip įspūdingai pažymėti tą datą.
Internacionalo transliacija iš orbitos
nepasirodė verta.
Šunį į dangų pasiųsim!
Žemės ir žmogaus palydovus
sujungsim į kosminę sąjungą,
Sputniko radijo signalą
pakeisim širdies plakimu.
(Pirmą girdėjo visas pasaulis,
antrą – sovietiniai prietaisai.)

Kiemsargė paprastoji turėjo būti balta –
kad geriau matytųsi kosmoso tamsybėj.
Kudlė, pervadinta Lojike.
Neilgai aidėjo kosminis Laikos staugsmas –
perkaito ir nugaišo po kelių valandų,
variklių ir spinduliuotės svilinama.
Septynias dienas TASS raportavo
apie gerą sveikatos būklę,
paskui „baigėsi deguonis“.
Kosminis karstas 2570 kartų
apskriejo Žemę.
Mirtis – imperijos palydovų
techninė problema.

Laiką kažkodėl vadiname didvyre.
Kiekviena kalė yra didelis vyras!
Viena iš dešimties, nugalėjusi Muchą
(per trumpos kojos) ir Albiną, –
šioji turėjo skristi, bet Laika
geriau atrodė nuotraukose ir TV.
Kosmosui atrinktos tik kalės –
jas mažiau varžė gyvūnėlių skafandras,
nereikėjo tupėt išsiskėtus
(paaiškinkit tai vyrams troleibuse).
Skrydžiui atrinktąją ruošė dr. Ada Kotovskaja –
slaptas kačių giminės kerštas?
Kalių kaulais kelias į kosmosą grįstas.

Amerikiečiai gyvūnus rinkosi
pagal panašumą, rusai – pagal „Šuns širdį“:
pripratino prie raudonos lemputės
ir apsiseilėjusią sviedė į dangų.
Ne Bulgakovas, o Pavlovo šuo
Laikai paklojo orbitą.

Keturkojė kosmonautė,
žmonijos progreso pionierė,
nepalaidota mokslo auka –
benamė kalė Laika
virto pašto ženklais, suvenyrais,
net cigaretėmis.

Kiekvienas pilietis
galėjo paleisti dūmais
vienišiausią pasaulio šunį
kaskart vis iš naujo
atnašaudamas
revoliucijai.

Nuotraukos: Ineta Armanavičiūtė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *