Ievos Trinkūnaitės paroda „Artimas“ Pamėnkalnio galerijoje

Iki sausio 3 d. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veikia jaunosios kartos menininkės Ievos Trinkūnaitės kūrybos paroda „Artimas“.

Justina Augustytė: „Ievos Trinkūnaitės darbus norisi skaityti tarsi sąsiuvinio lapus, kuriuose savita tvarka suklijuotos iškarpos iš senų mokslo populiarinimo, kino, kelionių žurnalų, turistinių brošiūrų ir reklamų – vienur nostalgiškai pageltusios, kitur švytinčios aitriomis disko spalvomis. Didelio formato lakštuose klojasi fragmentiški vaizdìniai pasakojimai, kuriuose pinasi peizažo elementai, gyvūnų figūros ir pavieniai žmogiškojo pasaulio atributai. Kūriniuose I. Trinkūnaitė jautriai tyrinėja artumo prigimtį, dažnai asmeniškai susitapatindama, atrasdama bendrumą tarp skirtingų gyvybės formų, o kartu keldama platesnius žmogaus ir gamtos santykio klausimus, atverdama aktualius psichologinius, socialinius, geopolitinius, ekologinius aspektus. Savo kūrinių objektus ir subjektus menininkė stebi ir vaizduoja su ypatinga atida, taikliai atspindėdama emocijas, detaliai perteikdama morfologiją, akcentuodama paviršių tekstūrą, kartais hiperbolizuodama ją, paversdama dominuojančiu darbo elementu, tarsi įvyniodama siužetus į lapų, kailių, plunksnų, plaukų sūkurius. Taktiliškumo įspūdį sustiprina ir menininkės pasirinktas darbo metodas – priemonės ant lakštų dažniausiai tepamos ir įtrinamos (o gal, veikiau, įglostomos) pirštais.“

Ieva Trinkūnaitė: „Kalnuoti kraštovaizdžiai – ryškūs ir egzotiški, o kartu spinduliuojantys savotiška ramybe ir jaukia nostalgija – vilioja įsitraukti ir pažinti. Sutikti veikėjai iš gyvūnijos pasaulio žiūri tiesiai į akis, kai kurie jų, rodos, kažką sau galvoja, kiti kažkur lekia, bėga, vejasi. Atrodo, suprantu, ką jie išgyvena. Jie, kaip ir mes, džiaugiasi vienas kitu, kažko bijo, nori jaustis reikalingi arba pabūti vienumoje. Susitapatindama su jais prisimenu, kaip pačiai teko pašėlusiai lėkti, skubėti, kaip norėjosi užsidaryti vienai. Kaip tarsi tigrei reikėjo ieškoti savyje jėgų, kaip teko mylėti tarsi dviem prisirišusioms vienai prie kitos ūdroms. Jų pasaulis man nėra svetimas.

Paroda yra apie artumą kitiems, iš pažiūros visiškai nepanašiems į mus. Apie neskubėjimą ir pasinėrimą į aplink besisukantį gyvenimą, kuriame kasdieniški nutikimai virsta nepaprastais nuotykiais. Apie artimą ryšį, kuris kuriasi, kuomet suprantame vienas kitą, kad ir kokie skirtingi būtume. Tereikia atidumo ir švelnumo.”

Partneris: The Rooster Gallery

Fotografijos: Justina Tulaitė