Ievos Epnerės ir Kristapo Epnerio utopinė geometrija (AV17) galerijoje

Prislėgus iššūkių kupiniems laikams, utopinės idėjos suteikia galimybę atsitraukti nuo niūrios realybės ir pavojų keliančios ateities, kartu paskatindamos permąstyti įsigalėjusias sistemas. Šis stiprus impulsas ir ambicingas mėginimas šokti mėnulio link, neprognozuojant ir nesitikint, siekiantįjį atveda į naują, galbūt geresnę situaciją – tegu ir ne mėnulyje.

Įkvepiantis ryžto socialinei transformacijai pavyzdys – paroda „Žaidimų erdvė utopijai“ (Playroom for Utopia) (AV17) galerijoje, Vilniuje. Paroda, supažindinusi su latvių menininkų Ievos Epnerės ir Kristapo Epnerio kūryba, pristatė du vizionieriškus utopinius projektus, virtusius neįgyvendintomis socialinių inovatorių svajonėmis ir prasmegusiomis didžiųjų XX a. neramumų verpetuose. Gal sutapimas, tačiau tai, kad Ieva ir Kristaps savo projektus sukūrė dar prieš prasidedant karui Ukrainoje ir eksponavo juos tuo metu, kai Europa šiurpo (ir tebešiurpsta) nuo brutalių karo nusikaltimų, leidžia manyti, jog paroda turėjo potencialo tapti išties reikšmingu įvykiu, leidžiančiu žiūrovui pasisemti idėjų, kurios primintų ne tik apie būtinus pokyčius, bet ir apie neišvengiamas nesėkmes, su kuriomis susiduria visuomenė, siekianti įgyvendinti reikšmingus individualius ir kolektyvinius pokyčius.

Ieva Epnere. „Žalioji mokykla“. 2017–dabar. Vaizdas iš parodos

Ievos Epnerės „Žalioji mokykla“ (Green School) pristato menininkės tyrinėjimų objektą – pirmąjį Latvijoje darželį „Žalioji mokykla“, kuriam vadovavo Marta Margarita Rinka (1880–1953). „Žalioji mokykla“ buvo kuriama „pasitelkiant Friedricho Froebelio (1782–1852) ugdymo sistemą, kurios pagrindas – mokinių mokymasis žaidžiant po vieną arba drauge“, o „mokytojo vaidmuo – skatinti saviraišką ir auginti plačių pažiūrų, kūrybingą žmogų“. Atsižvelgiant į koncepciją, toks požiūris į ankstyvąjį ugdymą atrodo gana liberalus – jis siūlo visapusišką pozityvaus ugdymo sistemą, paremtą bendradarbiavimu, kūrybiškų sprendimų paieška ir asmeninės atsakomybės vystymu. Akivaizdu, kad ši koncepcija kur kas artimesnė mokyklai, kurią visi mielai lankytume, palyginus su niūria pedagogine sistema, šiandien auklėjančia ateities protus.

Šį ugdymo modelį Marta studijavo ir parsivežė į Latviją iš Berlyno (Pestalozzi-Fröbel-Haus instituto) dar XX a. pradžioje. Sovietų valdžia jį vertino nepalankiai, todėl darželio veikla buvo nutraukta. Per Antrąjį pasaulinį karą Marta emigravo į Vokietiją, vėliau – į JAV, o pradinė pedagoginė darželio koncepcija buvo performuluota į tradicinį modelį. Ievos ekspozicijoje atgyja vaikystės prisiminimai: vėl menami žaislai ir dovanos, darželio nuotraukos nukelia į miglotą praeitį, o į pirmąjį apdovanojimą, įteiktą už sėkmingai užbaigtus pirmuosius metus, nurodantis objektas savo masteliu pabrėžia teigiamo ugdymo įspūdį, išlikusį jauno žmogaus atmintyje. Vaizdo įrašas, kuriame vaikas žaidžia su darželio dovanotais ar savo paties sukurtais žaislų modeliais, perkelia idėjas į mūsų amžių ir leidžia į šią viziją pažvelgti iš šiuolaikinės perspektyvos. Šiandien būtinybė grįžti prie natūralesnių ar pažangesnių gamybos ir vartojimo alternatyvų yra akivaizdi; tad idėja patiems gamintis žaislus iš įvairių žaliavų ir ekologiškų medžiagų atrodo beveik savalaikė. Darželio pasiūlyti netradiciniai metodai paliko gana ryškų pėdsaką meno istorijoje – siekiant lavinti vaiko pojūčius per formą, spalvą, tekstūrą ir struktūrą, šiuo metodu buvo prisiliesta prie nemažai didžių to meto protų. Knygoje „Darželio išradimas“ (Inventing Kindergarten) Normanas Brostermanas mini tokius menininkus kaip Paulas Klee ir Vasilijus Kandinskis, kuriems įtakos turėjo Froebelio ugdymo sistema.

Lankytojai, paliekantys įsivaizduojamą „Žaliosios mokyklos“ žaidimų aikštelę, kviečiami patys iš žirnių ir pagaliukų susikonstruoti figūrėles, primenančias devynioliktąją dovaną darželio vaikams. Būtent tokie vaikų kūriniai kadaise buvo sodinami „Žaliosios mokyklos“ darže. Užduotyje pasikartojantis trikampis palydi parodos lankytojus į Kristapo Epnerio ekspoziciją.

Ieva Epnere. „Žalioji mokykla“. 2017–dabar. Vaizdas iš parodos

Ieva Epnere. Froebelio devynioliktoji dovana

Gunčio Tannio projektas „Utopija“

Įkėlus koją į Kristapo parodą „Utopija dabar čia“ (Utopia Now Here), atsiduriama ambicingoje suaugusiojo vaizduotėje. Trikampis ir struktūrų fragmentai čia atsikartoja, peraugdami į konstruktyvų ir savitai futuristišką mąstymą. Tarp geometrinių figūrų ir bekraščio vandenyno vaizdų Kristaps supažindina su Gunčio (Gunnaro) Tannio (1931–2018), latvių išeivio ir „Air Canada“ tarpkontinentinio lakūno, pasauliu. Jo didžioji gyvenimo svajonė gimė Šaltojo karo metu, aštuntajame dešimtmetyje, kai Guntis pradėjo plėtoti utopinio miesto „Žemės taikos centras“ (The Earth Peace Center) viziją, kurią tęsė iki mirties 2018 m.

Utopija, paprastai suprantama kaip „ne vieta“, šiame kūrinyje žymi konkrečią lokaciją. Utopija – tai mažyčio Kanados kaimelio, kuriame lakūnas svajojo įkurdinti utopinę bendruomenę, pavadinimas. Pirmasis Utopijos naujakurys buvo Eugene’as Smithas, kuris 1830 m. emigravo iš Airijos į Barį. Jis apsigyveno Litl Leike, esančiame į šiaurę nuo Bario, kurį tuo metu sudarė vos du namai. Tannio vizijoje visos pasaulio religijos būtų darniai išpažįstamos vienoje bendruomenėje, kuri nežinotų, kas yra karas. Dar vienu šio utopinio projekto įgyvendinimo potencialo įrodymu galėtų būti stebėtinai kruopščiai apgalvotas praktinių projekto vystymo aspektų apsvarstymas per simboliškas ir praktiškas architektūrines strategijas bei į turizmą ir energetinę nepriklausomybę orientuotus darnius ekonominius sprendimus. Plėtodamas idėjas, Tannis dirbo su bendraminčių architektų, inžinierių ir menininkų komanda, kurių dalis taip pat buvo vienaip ar kitaip susidūrę su Froebelio ugdymo sistema. Kruopščiai apgalvoti Tannio planų dokumentai, sudėti į knygą tviskančiu auksiniu viršeliu, leidžia ne tik pamatyti ir išgirsti, bet ir perskaityti šios įspūdingos vizijos vaizdinius.

„Vienas trikampis sukuria viską!“ – išradėjo Helmuto Bergmano publikacija (detalė)

Utopijos kurortas, Didžiųjų ežerų perlas, arch. Itos Ozols piešinys

Sitara – Žemės taikos centras, arch. Ojāro Kalno piešinys ir modelis

Kristapo ekspozicijoje ir Tannio vizijose atsikartojanti forma – minėtasis trikampis. Jis pasitarnauja kaip pagrindinis technologiškai sudėtingų konstrukcijų elementas, nešantis svarbią žinią inžineriniuose skaičiavimuose. Helmutas Bergmanas, sferinių oktetinių santvarų (angl. spherical octet truss) sistemos autorius, sukūrė sistemą, kurioje „vienas lygiašonis trikampis sukuria vieno ar kelių sluoksnių kupolų karkasus – įvairių dydžių, aukštus ir žemus“. Anot Tannio, ši struktūra idealiai tinka net žemės drebėjimų zonose ir turėjo būti plačiai taikoma Utopijos miesto pastatų statyboje. Pagrindinės miesto projekto „žvaigždės“ –  daugiafunkcis intriguojantis turizmo megaprojektas „Megalosas – Didžiųjų ežerų perlas“, kuriame taip pat buvo numatyta būstinė Jungtinių Tautų organizacijai, ir „Sitara“ – šventykla bei pastatų kompleksas, simbolizuojantis skirtingų pasaulio religijų taikaus ir viltingo sugyvenimo viziją. Kurdamas „Sitarą“, Tannis bendradarbiavo su Helen Tucker, žinoma taikos aktyviste ir „Moterų balso už taiką“ steigėja. Tannis taip pat užsimojo išrasti, išbandyti ir patentuoti „specialią technologiją, skirtą išgauti ir transformuoti energiją iš objektų masės sukuriamo gravitacinio slėgio į paviršių“. Šiai įspūdingai turistų traukos vietai Utopijos vizionierius buvo numatęs ir plūduriuojantį oro uostą, kuriuo būtų galėjusios naudotis apylinkės bendruomenės. Tiesa, Toronto miestas svarstė galimybę tokį oro uostą pastatyti ant Ontarijo ežero dar tada, kai Tannis nebuvo pasiūlęs savo koncepcijos.

Abu parodoje pristatomus projektus galima laikyti veikiau protopiniais nei utopiniais, nes abu buvo numatyta įgyvendinti praktiškai jau esamoje visuomenėje. Tannio projektas siūlo pavyzdingą alternatyvaus pasaulio viziją, kurios ypač trūko Šaltojo karo metais, o vaikų darželio projektas turėjo potencialo tapti netradicinio švietimo reformos pavyzdžiu, sukurtu ir išbandytu realybėje.

Kristaps Epners. „Utopija dabar čia“. Vaizdas iš parodos

Kristaps Epners. Trikampio detalė

Nenuostabu, kad karas išprovokuoja primirštas įtampas. Turiu pripažinti, kad dar prieš jam prasidedant, pasaulį suvokiau per savitai distopišką filtrą, ir atrodytų, kad šiandien Europoje stebimi karo nusikaltimai bei šiurpinantys poelgiai tokią perspektyvą galėtų tik sustiprinti. Paradoksalu, tačiau lygiagrečiai blogiui stiprėja ir viltis, kuri plūstančios tamsos kontekste sušvinta dar intensyviau. Šis vaizdinys šiurpina, bet kartu ir užburia, pareikalaudamas iš naujo įvertinti įsitvirtinusias moralines vertybes bei įpročius, šiandien formuojančius mūsų visuomenę. Tannio projektas savo užmoju priminė Babelio bokšto istoriją. Bokštas, simbolizuojantis žmonijos baimę išsibarstyti po visą pasaulį, išprovokavo priešingą Dievo atsaką, suskaldžiusį žmones kalba ir vieta. Interpretuojama, kad ambicingas Babelio bokšto projektas tapo grėsme Dievo valiai, ir žmonės turėjo pasklisti po visą pasaulį. Būtent dėl šios baimės žmonių ambicijas ištiko tragiškas likimas. Ar galėtų būti, kad taiki, tačiau ambicinga Tannio vizija tapo dar vienu tokio užmojo dokumentu vien tam, kad būtų pasmerkta žlugti (?).

Nors toks žvilgsnis nėra tapatus projekto kūrėjų vizijai, siūlytą perspektyvą dar kartą pakreipsiu į utopinį šių idėjų elementą – žlugti pasmerktą idealistinį žmogaus siekį gyventi visiškoje taikoje. Net ir didžiausių pastangų vedami, galiausiai susiduriame su distopine neišvengiamybe, pranašaujančia tamsiosios pusės įsibrovimą. „Žaliosios mokyklos“ projektas žlugo dėl karo (arba dėl savo netradicinio modelio), o Tannio atveju postūmiu sukurti tokią ambicingą viziją buvo grėsminga to laiko aura ir ją padiktavęs Šaltasis karas. Šių vizijų meniniai tyrinėjimai parodoje vizualiai ir simboliškai susipina per žaidimų aikštelės temą, kuri pabrėžia vaizduotės aspektą ir jo reikšmę. Žmogaus gebėjimo griauti mastas ir intensyvumas, akivaizdus tiek praeities, tiek šiandienos kontekstuose, atsiskleidžia greta gebėjimo ir troškimo kurti. Kaip ir karas, kuris negali tęstis amžinai, absoliuti individuali ir kolektyvinė taika telieka svajone, kurios galbūt niekada nepavyks įgyvendinti. Tačiau neteisybės kupinais laikais gėrio pasipriešinimas įgyja netikėtos stiprybės, leidžiančios taikiam kūrybiškumui sužydėti beribiais fraktalais arba, kaip matome Ievos ir Kristapo projektuose, lakia vaizduote ir dieviškais užmojais, prisidedančiais prie galimai šviesesnės žmonijos ateities.

Ievos Epnerės ir Kristapo Epnerio paroda „Žaidimų erdvė utopijai” (AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veikė iki balandžio 21 d.

Tekstas verstas iš anglų k. (vertėja Emilija Ferdmanaitė). Originaliai publikuotas Echo Gone Wrong: https://echogonewrong.com/utopian-geometry-by-ieva-epnere-and-kristaps-epners-at-the-gallery-av17/

Nuotraukos: Evgenia Levin