idée fixe apie tikrumą. Pokalbis su Dariumi Žiūra

Kalbėtis su Dariumi Žiūra buvo dvi progos. Pirmoji – tai jo personalinė paroda „Portretai“, veikianti Nacionalinėje dailės galerijoje iki vasario 19 d. Antroji – Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir mecenato Jono Dovydėno fotografijos meno stipendija-premija, skirta už tęstinį projektą „Portretai“, pradėtą 2005 m. Nors ketinau klausinėti, kodėl tarpdisciplininio meno kūrėjas ėmėsi fotografijos, kalba beveik iškart pasisuko apie reikšmingiausią jo kūrinį „Gustoniai“, pradėtą 2001 m. ir kas trejus metus papildomą. Pasisuko ir toliau sukosi apie tą ašį.

Agnė Narušytė: Ir tavo paroda, ir projektas vadinasi „Portretai“. Kodėl pasirinkai šį senovinį žanrą?

Darius Žiūra: Na, portreto žanras gyvuoja daug tūkstančių metų ir turbūt neišnyks, kad ir kokios technologijos ateitų. O visas menas šiaip jau yra apie žmogų.

Be abejo. Tai net banalu.

Taip, žinoma. Ir parodos pavadinimas „Portretai“ yra galbūt nelabai intriguojantis.

Tai beveik tas pats, kas pasakyti „be pavadinimo“.

Na, ne visai. Parodoje pristatomi keturi projektai, o juos visus jungia žvilgsniai į portreto reiškinį skirtingais rakursais. Šiuo atveju pavadinimas „Portretai“ galbūt tiksliausiai įvardija tai, kas rodoma, ir neprimeta pašalinių asociacijų. Kita vertus, išgirdę pavadinimą „Portretai“, tikėsimės parodoje išvysti daugiau ar mažiau tradicinius tapytus arba fotografuotus portretus, bet parodos sudėtis yra kitokia. Taigi, žiūrovo laukia netikėtumai. Tai yra ne tiek portretų paroda, kiek paroda, mąstanti apie portretą – ką galėtų reikšti ši sąvoka šiais laikais, šiuolaikiniame kontekste.

Norėčiau, kad šiek tiek atskleistum tą mąstymą ir kaip portreto sampratą keičia technologijos.

Portretas visada koncentruojasi į du fenomenalius reiškinius – tai žmogus ir laikas. Žmogus kaip asmenybė, kaip personažas, ir laikmetis, kuriame jis gyvena. Įdomu, kad žmogaus veidas jau daug tūkstančių metų nesikeičia, o technologinė ir kultūrinė aplinka keičiasi labai stipriai. Tad iš portreto dažnai daugiau sužinome ne tiek apie konkretų žmogų, kiek apie laikmetį, kuriame jis buvo sukurtas. Nes visada vaizduojama to meto priemonėmis ir, žinoma, vaizdavimas apima ne tik veidą, šukuoseną, aprangą, bet kartu – laikmečiui būdingą aplinką ir ikonografines detales. Taip pat kiekvienas laikmetis neatsiejamas nuo technologijų padiktuotų stilistinių ypatumų. Tarkime, aliejinė tapyba, kuri daug kam atrodo amžina, apima viso labo apie 600 metų. Istoriškai tai santykinai neilgas laiko tarpas. Stelmužės ąžuolas gyvuoja beveik trigubai ilgiau.

Šios portreto, kaip žanro, savybės galioja ir dabar. Didelę dalį parodoje rodomų vaizdų sudaro minutės trukmės videoportretai, iš kurių susideda ciklai. Jie filmuoti skirtingu ritmu, kas trejus arba kas šešiolika-septyniolika metų, ir juose taip pat matosi, kaip keitėsi vaizdavimo technologijos. Pagal vaizdo niuansus daugmaž galima atspėti, kada nufilmuotas vienas ar kitas epizodas.

Ir pats savo darbą jau kiek istoriškai vertini, nes, pavyzdžiui, pirmieji „Gustonių“ portretai nufilmuoti dar 2001-aisiais. Juos žiūrint matosi kitokių nei dabar technologijų estetika.

Taip, ir ši perspektyva aktyvuoja įvairias ateities vizijas. Mes matome visą technologijų vystymosi trajektoriją. Žinoma, kai filmavau pirmąją „Gustonių“ seriją, dar negalėjau įsivaizduoti, kad po 21 metų vyks paroda, kurioje bus rodomi 8 filmai, nufilmuoti kas treji metai.

Ką tada įsivaizdavai?

Man jau seniai rūpėjo kokiu nors būdu pavaizduoti Gustonių kaimą.

Kodėl?

Jame praleidau pirmuosius penkerius gyvenimo metus ir daugelį vasarų. Ta vieta liko kaip bambagyslė, jungianti su pasauliu. Tai ypatingas jausmas.

Tokią vietą galima vaizduoti ir kitaip. Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio viduryje atvažiavęs į gimtąjį kaimą Algimantas Kunčius pradėjo fotografuoti objektus – jo „Reminiscencijos“ irgi yra sugrįžimo kūrinys, bet labiau atitinkantis natiurmorto žanrą. Arba galėjai, pavyzdžiui, fotografuoti peizažus, sodybas Gustoniuose. Kodėl filmavai žmones?

Kai pradėjau dirbti su fotografija, Gustoniuose įamžinau nemažai įvairių motyvų, ir iki šiol turiu savo archyve. Tačiau man visada buvo įdomus žmogaus būvis. Kaip žmonės atrodo, kaip jie rengiasi, kaip jie gyvena. Kažkodėl prisiminiau Glazgo mieste matytą didžiulę afišą ant dangoraižio „People make Glasgow“. Žmonės yra tai, kas sukuria ir įprasmina vietą. O Gustonių žmonės nuo mažų dienų man darė neišdildomą įspūdį ir kažkokiu būdu tebėra neatskiriama mano identiteto dalis.

Kodėl rinkaisi video, o ne fotografiją?

Fotografija man buvo labai įdomi kaip reprezentavimo konstrukcija, kaip sistema, apie kurios ribas nemažai galvojau. Panašiai savo laiku mąsčiau apie tapybą, liedamas paveikslus iš vaško. Video portretai buvo dialogas su fotografija (ir neišvengiamai – su ta pačia tapyba). Bandymas peržengti tam tikras tradicijos ir žanro ribas.

O kokios yra fotografijos ribos?

Fotografija visada yra sustingęs momentas, abstraktus atvaizdas, kuriame kartais sunku įžiūrėti žmogų. Yra išlikusios kelios mano senelio, visą gyvenimą praleidusio Gustoniuose, nuotraukos – jis labai nemėgo fotografuotis. Matau atvaizdus, bet tarsi negaliu jo pamatyti. Nors yra išlikę kai kurie pasakojimai, nežinau, koks jis buvo, negaliu su juo užmegzti empatiško ryšio, nematau mimikos, jo portretinis atvaizdas atrodo tarsi kaukė. Fotografijose užfiksuotas žvilgsnis, bet nėra dinamikos, pasakojimo, buvimo dabar. Visada jaučiau tų fotografijų nepakankamumą. Taip ir neteko matyti savo senelio gyvo, jis mirė metai prieš man gimstant.

Ir negali jo susitikti per fotografiją.

Ir aš negaliu jo susitikti per fotografiją. Tai galbūt buvo viena iš priežasčių kurti modifikuotą vaizdavimo būdą, tarsi patobulintą fotografiją, kad tai imtų kalbėti. Ne tiesiogiai, bet…

Bet jei filmuoji ir nori geriau su žmogumi susipažinti, lyg ir logiška jį pakalbinti, kad papasakotų apie save. O tu apsiriboji vaizdu. Kodėl tau nereikia kalbėjimo?

Na, ką gali apie save papasakoti per santykinai trumpą laiką? Pavyzdžiui, ką tu galėtum per minutę papasakoti kad atsiskleistum kaip žmogus?

Jei man sakytų – papasakok ką nors tokio, kad atsiskleistum, negalėčiau ištarti nė žodžio.

Juokiamės

Galbūt paradoksalu, tačiau žodinis pasakojimas susiaurina interpretacijas, o ne jas išplečia. Tai tampa tema, kuri gali būti tik labai ribotai išskleista. Tuo tarpu per minutę tylos žmogus pasakoja apie save tai, kas nepapasakojama žodžiais. Apie tai pradžioje turėjau tik intuityvų įsivaizdavimą. Man knietėjo patikrinti, ar tai veikia. Tai buvo kaip idée fixe.

Pirmą kartą tai išmėginai „Gustoniuose“?

Taip. Filme „Palanga 2000“ yra nemažai įvairios trukmės portretinių epizodų, tačiau jie nesusideda į nuoseklesnį ciklą. Be to, ten stipriai veikia garsinė aplinka. O „Gustoniuose“ pirmą kartą konceptualiai įgyvendinau tokį vaizdavimo modelį.

Žiūrint į tavo nufilmuotus žmones, kartais jaučiama, kad jie stengiasi kaip nors atlaikyti ištęstą kameros žvilgsnį. Žmogus vaidina ir apsimeta net fotografuodamasis, ką kalbėti apie minutės trukmės filmavimą. Kaip per tokį nenatūralumą prisikasi prie esmės?

„Natūralumas“ yra santykinė sąvoka. Kiekviename vaizdavimo žanre veikia tam tikri nerašyti scenarijai. Tarkime, fotografija yra nepaprastai populiari, kiekvienam žmogui tenka fotografuotis. Esame daugiau ar mažiau įpratę tai daryti. Fotografavimo metu stengiamės nutaisyti tam skirtas veido išraiškas. Nors, žinoma, yra žmonių, kurie kategoriškai nemėgsta fotografuotis ir to vengia. Bet šiaip, fotografuotis yra įprasta ir daugumai priimtina.

Nepaisant to, daugelis mano, kad geriausiai išeiname kai mus nufotografuoja „iš pasalų“, patiems to nežinant ir nepastebint. Tada neįsitempiame fotoaparato akivaizdoje ir atrodome tarsi „natūraliau“.

Tačiau „Gustonių“ projektas remiasi visų pirma sąmoningu žmogaus dalyvavimu, dėmesiu kamerai ir minutės trukme. Įprasti fotografiniai scenarijai čia neveikia. Nelabai įmanoma minutę žiūrėti į kamerą ir šypsotis. Neišeina tiek laiko išlaikyti fotografiniam momentui skirtą veido išraišką. Todėl kiekvienam dalyviui filmavimo minutė tampa iššūkiu, lyg ją turėtum praleisti ant scenos. Ne visai aišku, ką tiek laiko veikti. Galbūt todėl dauguma projekto dalyvių žiūri tiesiai į objektyvą. Toks žvilgsnio laikymas yra aktyvus veiksmas, kuris tarsi pats save pateisina. Nors sociume tai nėra įprastas reiškinys, ir žmonės gyvenime retai žiūri vienas į kitą.

Kita vertus, žvilgsnis yra iki galo nepaaiškinamas fenomenas. Vaizdingas posakis, kad akys yra sielos veidrodis, langai arba durys į sielą, žinomas nuo Antikos laikų, atsirado tikriausiai ne šiaip sau. Būtent į objektyvą nukreipti žmonių žvilgsniai mus labiausiai veikia.

Kai šiais laikais vyksta tik tapatybės performansai, mėgini per žvilgsnį prasibrauti į žmogaus vidų, užčiuopti, kas jis iš tikrųjų yra. Kameros akis tarsi turi pasiekti tai, kas jokiai medijai neįmanoma. Vis dėlto pagal tavo filmavimo modelį ištęstas nieko neveikimo performansas – minutę būti tyliai prieš kamerą – yra žmogui neįprasta ir nepatogi būtis. Atsiveria tuščias laikas. Tuščia minutė kaip begalybė. Man atrodo, kad išnaudodamas minutės tuštumą tu nori atverti kažką už paviršiaus, kurį žmogus suformuoja reprezentacijai. Kas tai yra?

Man visada rūpėjo tikrumo klausimas. Galbūt todėl, kad nuo vaikystės mačiau kaimo ir miesto kontrastą, kuris pirmiausia pasireiškė tuo, kad mieste man viskas atrodė dirbtina. Pradedant parduotuviniu pienu, kurio skonis neturėjo nieko bendro su tikru karvės pienu. Betoninė miesto aplinka, madinga tėvų apranga, keisti interjero baldai.

Bet juk tai buvo standartiniai baldai.

Na, aštuntojo dešimtmečio pradžios baldų stilistika buvo labai specifinė. Sakykime, trapecijos formos staliukas su į apačią plonėjančiomis ir į šonus išskėstomis kojomis. Ant tokio neužlipsi ir nepašokinėsi. Arba keistų formų foteliai, kurie dabar atrodo kaip laikmečiui būdingas modernistinis stilius. Man, kaip vaikui, atvežtam iš kaimo, tai labai užsifiksavo. Visa tai kažkokiu būdu siejosi su demagogija ir socialine neteisybe, kuri vyko vaikų darželyje ir po to mokykloje, su sovietine ideologija, komplikuotais santykiais šeimoje. Viskas, kas buvo susiję su miestu, atrodė kaip specialiai sugalvota realybė, ir man buvo sunkiai suvokiama, kam viso to reikia. Labai ilgai negalėjau su tuo apsiprasti. O Gustoniuose viskas buvo tikra. Tikri medžiai, tikras maistas, jei kėdė, tai kapitalinė tikra kėdė, ir žmonės tikri. Man tai buvo natūralus pasaulis. Paskui, kai įgyji kritinio mąstymo įgūdžių ir patirties, supranti, kad tikrumo sąvoka taip pat yra sąlyginė, kad visos realybės yra sukonstruotos, ir visur galioja savi kultūriniai susitarimai. Kaimo gyvenimas atrodo tikras dėl to, kad jame nuo gimimo augi ir nejauti sugalvotų dalykų, kurie ten irgi egzistuoja. Atrodo, kad tai natūraliai yra ir taip turi būti.

Man vaikystėje taip atrodė lietuvių kalba – natūrali, o gatvėje išgirsta rusų – dirbtinė, sugalvota.

Man su anglų taip buvo.

Juokiamės

Kai buvau vaikas, mieste jaučiausi kaip Mauglis, pagautas džiunglėse. Buvau įpratęs gyventi nesuvaržytai ir laisvai – bet kada gali išeiti į kiemą, viskas čia pat: gamta, sodas, tiesiog augi, esi natūralioje būsenoje. Ir tada patenki į daugiabučio butą tarp keturių sienų, iš kurio negali išeiti kada nori, turi viskam gauti tėvų leidimą. Esi uždarytas. Vien šio fakto suvokimas yra trauma. Ir daugybė kitų dalykų – iš tavęs pradeda daryti žmogų, nes esi laukinis. Pradedant tuo, kad nemoki miestietiškai kalbėti ir atsiduri patyčių lauke, nes kalbi tarmiškai, ir tai visus labai juokina. Baigiant elgesio normomis, kurias į tave pradeda diegti sistemingai ir skausmingai: kaip turi elgtis, kaip turi atrodyti, neišsipurvinti, neprisemti batų, nesušalti rankų kieme, negauti blogų pažymių mokykloje… Tai nuolatinių suvaržymų pasaulis. Kaip galima pakęsti tokią būseną? Tai yra baisu.

Todėl visus metus gyvendavau vasaros laukimu. Laukimas būdavo labai ilgas, begalinis, nesibaigiantys mėnesiai.

Man tai pažįstama – laukdavau Kartenos. Skirtumas tas, kad aš ten neaugau penkerius metus. Nuo pat pradžių tai buvo tik vasaros, tad ir kaimas, ir miestas buvo savaip natūralūs. Bet irgi visus devynis mėnesius laukdavau, kada važiuosim.

Mano sesuo, pavyzdžiui, atvirkščiai. Ji visą vasarą laukdavo, kada baigsis vasara ir tėvai ją išsiveš atgal į miestą.

Mano sesuo irgi.

Man tai iki šiol sunkiai suvokiama.

Juokiamės

Aš rimtai galvojau, kad užaugęs grįšiu į Gustonius ir ten gyvensiu. Bet taip gavosi, kad įgijau išsilavinimą ir tapau menininku, kuris „gyvena ir kuria Vilniuje“. Bet Gustoniai man išliko kaip idée fixe. Kaip Amerikos lietuviai, kurie turėjo emigruoti karui besibaigiant, jie išsaugojo Lietuvos idėją, kuri labai skiriasi nuo mūsiškio Lietuvos suvokimo. Jie visai kitokią Lietuvą įsivaizduoja, ir tai galioja ten, o čia atrodo gana naivu ir keista, nes neatitinka tikrovės. Tai vaizdingas palyginimas, bet aš taip pat negyvenu Gustoniuose. Nors atrodo, kad labai gerai šį kaimą pažįstu. Esu priverstinis emigrantas. Turiu savo viziją, santykį, prisirišimą prie tos vietos.

Ir neišsipildymą.

Ir neišpildytos utopijos jausmą. Tikriausiai tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl gimė šis projektas. Per filmavimo minutę bandžiau prisikasti prie utopinės tikrumo idėjos, iki kažkokios esmės, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Ir žmones, kurie mato tuos portretus, tai veikia. Kartais sukrečia. Aišku, taip yra ir dėl to, kad juose labai stipri laiko tema. Likimo tema. Žmogaus gyvenimo, laikinumo, trapumo. Tai universalios egzistencinės temos, kurios visiems aktualios ir suprantamos, nes laikas veikia visus. Kiekvieną paliečia nenutrūkstamas pasikeitimas – kaip užauga vaikai, kaip mūsų kūnai keičiasi su amžiumi, kaip išeina seneliai, tėvai, draugai. Per 8 Gustonių filmus išsiskleidžia 21 metai. Tai toks gyvenimo blokas, kurį tiesiog matai prieš akis aštuoniuose ekranuose.

Siaubingas suvokimas, kad ištisi du dešimtmečiai sutelpa į aštuonias nufilmuotas minutes arba vieną žiūrėjimo minutę. Siaubas šalia grožio ir įdomumo.

Ir tai neišvengiamai yra tavo gyvenimas. Tu identifikuojiesi ir prisimeni, kas buvo tada su tavimi, žinai, kas yra dabar. Suvoki tą trajektoriją.

Jie žiūri į tave, tu žiūri į menamą savęs projekciją ekrane ir tarsi esi filmuojamas. Tavo esmė irgi sutelpa į minutę.

Nors ekranuose visada matai nepažįstamą žmogų, žvilgsnis paradoksaliu būdu atsisuka į save.

Rolandʼas Barthesʼas apie tai rašė mėgindamas atsakyti į klausimą, kas yra fotografija. Žiūrint „Gustonius“, veikia jo įvardytas studium – apžiūrinėji, kaip kas apsirengęs, kaip kas atrodo, kaip keičiasi, kas išnyksta, kas atsiranda, kas emigravo ir grįžo tik susitaisyti dantis. Visa tai įvyksta per minutę – ji labai ilgas laiko intervalas stebėjimui. Spėji net pastebėti, kad iš pradžių filmuota pavasarį, nes medžiai be lapų, paskui – vasarą, kad kai kurie žmonės pagauti mieste, nes kaime negali būti tiek daug automobilių ir atspindžių vitrinose. Kol visa tai studijuoji, tiesiog įdomu – ramu. Nusišypsai, matydamas, kad kai kurie žmonės po trejų metų tais pačiais drabužiais filmuojasi, arba atvirkščiai, tarsi demonstruoja madas. Bet tuo pačiu metu pjauna ir tęstinis bartiškasis punctum. Barthesʼui esminė punctum ypatybė ta, kad tai tikrai buvo, bet tik praeityje, ir skausmingai nepratęsiama į ateitį. Jis rašė apie fotografiją, bet žiūrėdama „Gustonius“ supratau, kad minutė tylaus-sustingusio-judančio buvimo sužeidžia žymiai stipriau. Nes tai nebėra vien buvimo faktas – per gyvo žvilgsnio ir žiūrėjimo tarsi vienas į kitą patirtį itin aiškiai pajunti svajonių neišsipildymą ir baigties nulemtumą. Beje, kai pirmą kartą filmavai, ar galvojai, kad tęsi?

Tada man svarbiausias klausimas buvo, ar tai įmanoma. Ta idée fixe mano galvoje jau kurį laiką sukosi – taip nufilmuoti visą kaimą. Bet ar apskritai tai įmanoma?

Kodėl neįmanoma?

Nes tai skambėjo kaip erezija. Gyvena žmonės savo gyvenimą, o tu ateini toks su kamera ir sakai: „Aš tave minutę pafilmuosiu“. Buvo neaišku, ar pavyks ką nors prikalbinti ir kas iš to gausis. Nes lygiai tiek pat buvo tikėtina, kad tave išvys iš kiemo ir nesileis į kalbas. Kodėl turėtų?

Mane ir stebina, kad jie leidosi į kalbas.

Tai prieštaravo visiems fotografavimosi papročiams kurie buvo svarbūs kaimo žmonėms. Jei jau fotografuojiesi, turi tinkamai atrodyti, nepriimtina fotografuotis vilkint kasdieniais drabužiais. Fotografijos tada buvo popierinės. Dar ikiskaitmeniniai laikai. Žmonės fotografuodavosi ypatingomis progomis. Dar nebuvo snepšoto kultūros, kuri atėjo kartu su muilinėmis.

Tu nenorėjai žmonėms leisti puoštis, o juk galėjai.

Man nuo pat vaikystės didžiulį įspūdį darė kaimo žmonių apranga. Tas jų atrodymas kitaip nei miesto žmonės. Kaimo žmonių požiūriu reikia pasipuošti tam, kad tiesiog normaliai atrodytum ir iš tavęs nesijuoktų. Miesto žmogui tas pasipuošimas kartais atrodo naivus ir kelia šypseną. Man to nesinorėjo. Norėjosi pavaizduoti kaimo žmogų rimtai, kaip jis atrodo gyvenime, o ne užsivilkęs miestietiškumo iliuziją.

Kai filmavau pirmą kartą, į Gustonių kaimą dar nebuvo atėjusi vartotojiška kultūra, tik drabužiai dažnai buvo iš antrų rankų (beje, kaip ir mieste, secondhendas klestėjo visoje Lietuvoje). Po Sovietų Sąjungos griūties socialinė egzistencija 2001-aisiais dar buvo pakibusi neapibrėžtumo būsenoje – subyrėjusi infrastruktūra, tarsi erdvė niekur. Ir staiga atvažiuoja žmogus su videokamera, nori nufilmuoti kaimą. Visiems tai buvo labai netikėta, savotiškai keista ir nuostabu. Tai irgi jaučiama – pirmas filmas turi keistą nuotaiką, vidinę šypseną. Kas čia vyksta? Neaišku.

Filmavimas vyko vieną dieną. Tai buvo balandžio pirma, dar anksti temsta, diena gana trumpa. Per 8 valandas nufilmavau beveik 60 portretų. Vienam žmogui galėjau skirti mažiau nei 10 minučių. Negali ilgai pasakoti – viskas vyksta labai greitai. Ir tai jaučiasi, toks pavasarinis draivas filme. Kažkokiu būdu tai pavyko.

Kodėl pasirinkai vienos minutės intervalą?

Buvau sumanęs padaryti konceptualų darbą, sutalpindamas viską į vieną videokasetę. Kasetė, mano įsivaizdavimu, turėjo būti kaip kūrinys, kaip konceptualus objektas. Ir vienu metu pastebėjau, kad neaišku kiek laiko vaikštau neišjungęs įrašo. Supratau, kad viskas, sumanymas žlugo. Aišku, kad į kasetę viskas netilps…

Ant viršaus filmuoti negalima?

Galima, bet turi atsukinėti, ieškoti prieš tai buvusio įrašo pradžios, kurią gan sunku tiksliai atitaikyti, o sekundės eina, ir turi filmuoti, kol kitas žmogus nepersigalvojo. Galvoju – na tiek to, nepavyko švariai įgyvendinti idėją. Toliau filmavau tokiu pačiu tempu, grauždamas save dėl tokio neprofesionalumo. Bet nepaisant to, kad kasetė netapo konceptualiu kūriniu, filmas pasirodė kaip kažkas šviežio ir įdomaus meno pasaulyje. Buvo rodomas ŠMC „Savigarboje“ ir galiausiai nukeliavo iki „Manifestos“ Ispanijoje. Tai buvo netikėtai paveikus ir sėkmingas projektas. O tas epizodas, kai einu neišjungęs įrašo per kaimą ir kalbuosi su žmonėmis pats to nežinodamas, tapo vienu iš centrinių kino filme „Gustoniai Gustoniuose“. Ačiū Dievui, kad jo neištryniau ir nebandžiau montuoti filmavimo metu.

Filme dokumentuojamas tavo organizuotas festivalis „Gustonių meno dienos“, kur Gustonių projektas pirmą kartą rodomas jo dalyviams. Kaip Gustonių gyventojai priėmė tavo kūrinį? Kaip jie save pamatė?

Kiekvienas, žinoma, priėmė skirtingai. Visiems rūpi, „kaip aš atrodau“. Žmonės visada savo atvaizdą priima kritiškai. Bet ta kritika dažnai dingsta, kai matai save prieš kokius penkiolika metų.

Feisbukas dažnai siūlo pasidalinti praeities nuotraukomis, ir tada matau – visos praeities nuotraukos yra gražios.

Staiga pasidaro gražios, nors tada galbūt atrodė idiotiškos. Vertinimo pokytis yra paradoksalus – kaip laikas keičia santykį su savo atvaizdu. Nes jau visai kitaip žiūri į save. Matai, kad atrodei jauniau, šviežiau, visai gal ir nieko, nors tuo metu galvojai – nu kažkokia nesąmonė. Per laiko atstumą matome save visai kitaip, nei žiūrėdami dabar. Ir dar mums labai įdomu matyti žmones, kuriuos pažįstame, su kuriais praėjo dalis gyvenimo. Kai kurių jau nebėra tarp gyvųjų. Daugelis pirmos filmavimo sesijos dalyvių išėjo. Žmonių, kurie nufilmuoti visuose aštuoniuose video, lieka vis mažiau. Todėl filmų žiūrėjimas buvo labai emocionalus. Galėjai jausti po palapinės kupolu tvyrantį įelektrintą orą, iš kurio pylėsi emociniai žaibai. Filme tai šiek tiek jaučiasi, bet to neįmanoma perteikti, nei papasakoti.

Jaučiasi.

Pati buvimo tenai patirtis man buvo vienas tų momentų, kai supranti, kad ne veltui visa tai darei tiek laiko. Tai buvo stipriausia, ką iki tol buvau patyręs meno parodų ir projektų pristatymų metu. Būtent „Gustonių“ peržiūros su tais žmonėmis toje vietoje, vasarą prie upės, po didžiuliu palapinės kupolu. Tai buvo plyname lauke išdygusi meno erdvė, kurioje vyko stebuklai, patys tikriausi meniniai dalykai.

Ir negaliu neužduoti tradicinio klausimo – ar žadi tęsti?

Kol kas nematau priežasčių baigti šį projektą. Kiekvienas naujas filmavimas kuria naujus sluoksnius, prasmes ir pasakojimus. Visa tai veikia per tęstinumą.

Galima net įsivaizduoti, kad jei dabar kitaip matai patį pirmą filmavimą, tokiam pat laikui praėjus, vėl pasikeitus technologijoms, pasikeitus pačiam kaimui, atsiras tai, ko dar neįsivaizduojame, negalime numanyti.

Galiu tik palinkėti mums visiems sulaukti to laiko.

 

Dariaus Žiūros paroda „Portretai“ veikia Nacionalinėje dailės galerijoje iki vasario 19 d.

Fotografijos: Gintarė Grigėnaitė