Heterotopija kaip ne vieta. Nomedos ir Gedimino Urbonų „Villa Lituania“ Mo muziejuje

2019 m. vasario 11 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Tautvydas Bajarkevičius

Sausio 11 ‒ kovo 10 d. Mo muziejuje veikia Nomedos ir Gedimino Urbonų paroda Villa Lituania. Datos gana simboliškos, sietinos su Valstybės minėtinų dienų išvakarėmis. 2007 m. projektas Villa Lituania buvo pristatytas 52-ojoje Venecijos bienalėje, kur buvo apdovanotas specialiu prizu. Tais pačiais 2007 m. Venecijoje Lietuvai atstovavusiems menininkams Nomedai ir Gediminui Urbonams buvo skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. 2005 m. artimoje Lietuvos kino teatro kaimynystėje Nomeda ir Gediminas Urbonai inicijavo Pro-testo laboratoriją. Prasidėjęs kaip tarptautinės ŠMC parodos Populizmas dalis, projektas tyrinėjo pilietinių iniciatyvų, viešųjų erdvių ir viešo protesto galimybių bei estetikos problematiką. Parodinė projekto dokumentacijos versija apkeliavo pasaulį, buvo apdovanota 6-osios Gwangju (Pietų Korėja) šiuolaikinio meno bienalės specialiuoju prizu.

Parodą galima aprašyti mažiausiai keturiais būdais: iš dalies faktografišku, iš dalies pramoginiu, iš dalies sociokultūriniu ir iš dalies filosofiniu. Faktografiškas aprašymas pareikalautų didelio kruopštumo. Tam, kad kuklaus tyrimo metu surinktą medžiagą būtų įmanoma pateikti nedidelės apimties apžvalgoje, prireiktų ypatingai apgalvotos faktų atrankos, nemažai laiko ir patyrusio interpretatoriaus įžvalgos. Subjektyvumo bet kokiu atveju nebūtų galima išvengti.

Laiko juosta, lakoniškai pristatanti Villa Lituania pastato istoriją ir jo likimą, primena grafinį eskizą Valstybės pažinimo centre. Būtent faktografiniu požiūriu ji kai kuriais aspektais gali pasirodyti besanti netgi informatyvesnė. Sužinome, kad 1912 m. Romoje pastatomas italų architektų Pio ir Marcello Piacentini projektuotas pastatas Villa Page. 1933 m. Lietuvos ambasadorius Romoje Valdemaras Černeckis išnuomoja vilą ambasadai ir pavadina ją Villa Lituania. 1937 m. Lietuva įsigyja pastatą už 3 mln. lirų. 1939 m. į vilą įsikelia ambasadorius Stasys Lozoraitis su šeima. 1940 m., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Italija perduoda vilą SSRS. Karo metais, 1941 ‒ 1945 m. vila perduodama Švedijai (karo metu, kaip žinia, besilaikiusiai neutraliteto). Nuo 1945 m. vila vėl grąžinama Sovietų Sąjungai, joje įkuriamas Rusijos konsulatas. 1990 m., atkūrus Nepriklausomybę, Lietuva reikalauja Italijos kompensacijos už pastatą. 2013 m. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pasirašo susitarimą, kuriuo Lietuva atsisako pretenzijų į Villa Lituania pastatą ir sutinka ambasadą įkurti penktajame Palazzo Blumenstihl aukšte.

Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas Villa Lituania MO muziejuje, 2019. Nuotrauka: Rytis Šeškaitis

Faktografiškas aprašymas taip pat galėtų apimti detalesnę Nomedos ir Gedimino Urbonų projektų Villa Lituania bei Pro-testo laboratorija kontekstą sudarančių aplinkybių apžvalgą, kino teatro Lietuva likimą ir su juo susijusias peripetijas, Mo muziejaus steigties istoriją. Tokiu būdu jis taptų patikimu atspirties tašku kitų pasakojimo būdų plėtotei.

Pramoginis pasakojimas, visų pirma, turėtų remtis dar neišblėsusiu Mo muziejaus atidarymo iškilmių entuziazmu, lankytoją masinančiu šviežiu naujai įkurdinamos vietos pakilumu, nenustojančia žavėti impozantiška architektūra. Modernaus ištaigingumo mostas mestas tiek į eksterjero, tiek ir į interjero pusę. Populistiniu požiūriu muziejus pranoko be kurį galimą konkurentą visoje Lietuvoje ir, pagal galimybes, ėmė lygiuotis su muziejais-gigantais Vakarų ar Rytų pasaulyje, meno ir kultūros centruose. Kad kultūros jame nėra pervirš, akivaizdžiai liudija už stiklinių durų eksponuojamos saugyklos, kuriose pro groteles ir pertvaras spalvingai tūno aliejiniais dažais tapytos drobės. Jų ten daug, vadinasi ‒ kolekcija gausi, muziejus turtingas, kuratoriams nestinga sąmojo, menininkai pretenzijų neturi, lankytojai stebinami. Stikliniai Villa Lituania trofėjai, išimties tvarka atsidūrę anapus šios savotiškos vitrinos, pasakoja vieni kitiems aktualijomis dvelkiančią istoriją, apie kurią detaliau pasiskaityti galite specialioje projektą pristatančioje svetainėje internete. Žinoma, jei tik turite tam ūpo, mat trofėjai dailūs ir be šio įpareigojimo.

Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas Villa Lituania MO muziejuje, 2019. Nuotrauka: Rytis Šeškaitis

Sociokultūrinis pasakojimas skiltų į kelias dalis. Pirmiausiai, reikėtų pasiaiškinti, ko iš kultūros tikisi kultūros strategai, jos vartotojai ir kiti kultūringi žmonės. Dažniausiai to neįmanoma padaryti neturint po ranka konkretaus pavyzdžio. Pavyzdį šiuo atveju atstoja konkreti vieta, kurią, strategiškai vartojant teorinius terminus, galima pavadinti heterotopija ir heterochronija. Populiariai kalbant, čia vienoje vietoje susitinka keletas laikų, o keletame laikų susitinka skirtingus pavidalus įgavusi ta pati vieta. Vienas pasakojimas skyla į kelis, o suprasti jį irgi galima skirtingai. Lietuvos kino teatro nebuvimas dabartiniame Mo muziejuje, regis, ne daug ką nuteikia nostalgiškai ar, juo labiau, pesimistiškai. Antra vertus, kultūringas žmogus, pervertindamas savo santykį su vietos praeitimi ir joje tekančiu laiku, būtinai pridurs ir šį tą nuo savęs: apie senąjį kiną, jo žiūrėjimo įpročius, 6-8 deš. lietuvišką architektūrą, modernumą ir tapatybę, kultūrinę atmintį ir jos aktualumą. Kad atrodytum nemažiau kultūringai, nei kada nors anksčiau, pridurti šį tą gali tik oriai nusiteikęs. Nebūtinai juk privalai viešame pokalbyje atviroje erdvėje trūks plyš imtis kurti vieną ar kitą vertę.

Iš pirmo žvilgsnio proteste nėra nieko ypatingai pramoginio. Nebent jame esama kažkas ypatingai sociokultūriško. Kaip kad nuotaikingame Villa Lituania projekto videoklipe, kuriame protestu kvėpuojančiame Vilniuje prie Užsienio reikalų ministerijos ir tuomet dar nerestauruotoje Lukiškių aikštėje jaunatviškai atliekama populiarioji Una Paloma Blanca. Panašiai sociokultūriškas yra ir monumentaliosios Romos priešpastatymas iš medinių lentelių kolonų suręstam architektūriniam modeliui, ant kurio laiptelių atsisėdus patogu mėgautis kilnia, diplomato Kazio Lozoraičio galantiškai papasakota, kino kamera nuostabiai perteikta lietuvių ambasadorių šeimos istorija. Videopasakojime šį priešpastatymą lydi kitas, tarpusavyje sugretinantis dvi monumentalumo rūšis, o gal net jo kilmes: klasicistinį romėniškąjį ir posovietinį (šiek tiek lietuvišką). Nėra reikalo ir sakyti, kad pats svarbiausias čia į priešpastatymus įsiterpiantis paprastas ir nepaprastas žmogus ‒ daugiau ar mažiau kultūringas, gana žmogiškas.

Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas Villa Lituania MO muziejuje, 2019. Nuotrauka: Rytis Šeškaitis

Balandinės metafora it teletiltu sujungia Italiją, Lenkiją, Lietuvą ir Rusiją. Nieko perdėm sociokultūriško, atrodytų, nėra išdaužiamame balandinės stiklo (?) garse. Pašto balandžių (kilmingas paukštis) gūsis venecijietiškame ore, kritiškiau kalbant, sklęsdamas gali priminti apie ceremoninius pietus, alkanesnio žiūrovo vaizduotėje sužadinančius sultingais kepsniais ir kraujo raudonumo vynu nuklotų stalų vaizdinį. Neatsitiktiniai čia ir televizijos bokšto vaizdai, įmontuoti į radijo imtuvus primenančias stilizuoto dizaino ekspozicinius baldus. Vatikano radijo žurnalistas Saulius Kubilius pasakoja apie Lietuvos laisvę postuluojančius graffiti ant Vatikano kaimynystėje esančių pastatų sienų, nuvalytus prieš Michailo Gorbačiovo vizitą Romoje 1989-aisiais. Una Paloma Blanca priešais Užsienio reikalų ministeriją Vilniuje skamba kaip tuščio blanko daina. Jai nutilus, lankytojas prisimins dešimtmečiui apmirusią Lietuvos kino teatro aikštę. Lakoniškas parodos nekalbumas ims atrodyti it bandymas kalbėti apie prieštaringą Lietuvos (kaip kartais sakyta, Lietuvos be kabučių) bylą dekoratyvioje, komfortiškoje aplinkoje, galimus padarinius nutekinant akmeninga skulptūra muziejaus kieme. Tirpstančio sniego pavidalu ir pilkšvo balandžio sparno plazdėjimo įvaizdžiu.

Ketvirtasis, iš dalies filosofinis kalbėjimo apie parodą būdas, matyt, atitartų menininkų pasirinktai lakoniškai kalbumo manierai. Skirtingai nei sociokultūrinio aprašymo atveju, konkretumas nėra neatšaukiama filosofinio mąstymo sąlyga. Filosofijos balandis ant šiuolaikinio meno parodų salių nutupia išskridęs anaiptol ne iš kiekvienos balandinės. Tiesa, žvelgiant iš kitos pusės, strateginiu (vis dar sociokultūriniu) požiūriu, jį čia nuolat reikia vilioti. Išsireiškiant ne itin gracingai, taikomąją funkciją atlieka ne tik jo sparnų plazdėjimas, bet ir virškinamojo trakto veikla. Pramoginiu požiūriu, filosofinio kalbėjimo retorika gana atstumianti, painiai nuteikianti. Dėl to paprasčiausia šią nejaukumo problemą išspręsti šį bei tą iliustruojant. Kad ir filmuku iš Tarybinių laikų televizijos archyvo, kuriame vaizduojama, kaip storu dryžuotu pieštuku kelios estrados dainininkės ant balto ekrano lapo nupiešia tarytumei klasicistinės formos pastatą: tarsi bažnyčią, tarsi rūmus. Numanome, kad prie kažkurios to atvaizduoto pastato kolonos būtinai turi stovėti filosofo skulptūra. Bet ar ją bent iš dalies filosofiškai aprašysime pažvelgę į ekraną šiapus, ištaigingame naujai įkurto muziejaus interjere, kyla klausimas. Padoriau suformuluotas, jis iš tiesų gali skambėti filosofiškai. Kaip ir keletas kitų, be abejonės, galinčių iškilti klausimų.

Iš pažiūros grakštus Villa Lituania istorijos karkasas gali pasirodyti kartu ir mielas, ir šiek tiek bauginantis. Lengvai atliktas tūrio išstūmimo gestas nejučia nuvalo dulkes nuo turiningumo išmetimo procedūros. Simboliškai dviprasmiška sugrįžimo dimensija meta dvigubos emigracijos šešėlį. Heterotopija tampa ne vieta. Turi praeiti šiek tiek laiko, kad susivoktum, ar tai tik patogi stoka, ar palengva ryškėjanti tuštoko memorandumo užuomina.

Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas Villa Lituania MO muziejuje, 2019. Nuotraukos: Rytis Šeškaitis

Straipsnio autorius:
http://audio-z-blog.livejournal.com/ http://users.livejournal.com/___neon____/

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *