Henriko Čerapo paroda „Ventos dainos. Slenksčiai ir kaskados“ galerijoje TSEKH

2022 m. gegužės 19 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Iki birželio 3 d. galerijoje TSEKH (Vytenio g. 6, Vilnius) veikia Henriko Čerapo personalinė tapybos darbų paroda „VENTOS DAINOS. Slenksčiai ir kaskados“.

Parodos kuratorės – Kristijona Čerapaitė, Agnė Kulbytė

Parodoje – naujausių Henriko Čerapo tapybos darbų koncentruota prezentacija, atskleidžianti per pastarąjį dešimtmetį jo išgyventą kūrybinį virsmą. Nuo 2013-ųjų Čerapas tęsia monumentalių tapybinių ciklų seriją („Live“, „Les Exercices“, „Aftermath“, „Ventos dainos‘‘, „Papilės kooperatyvo sandėlio Memorialas“, bei smulkesnes variacijas –„Tamsūs laikai“, „Kas ton esi?“, „Slenksčiai ir kaskados“, „Thelet“), plėtoja redukcionistinį abstrahavimo metodą.Šis gigantiškų pastangų reikalaujantis sumanymas dar nebuvo plačiau išskleistas Lietuvos parodų erdvėse. Didelio formato, serijų principu besiklostantys ciklai reikalauja atitinkamų erdvių, tad ir pristatomoje parodoje išsitenka vienas ciklo „Ventos dainos“ segmentas: 2020–2022 metais nutapyti megapaveikslai „Raudonskardis“, „Linkėjimai iš Rytų Fronto“, „Ventos dainos“ bei mažesnė diptikų serija „Slenksčiai ir kaskados“.

„Ventos dainos“ – simboliškas ir labai asmeniškas pavadinimas. Ventos upė akmeninga vaga teka pro Čerapo gimtąją Papilę. Ši metafora apima visa, kas nusėdę atminties sraute su negrįžtamais praradimais ir dabarties nykimo išgyvenimu – nepaliaujama egzilio būsena. Įsitraukęs į diskusiją su pačia tapyba Čerapas atkakliai kuria savąjį autobiografijos permąstymo projektą, kurį pats vadina įsipareigojimu, menine iniciacija, suteikiančia prasmę visai kūrybinei veiklai. Rodos, toks siekimas šiame etape dar labiau išryškėjęs, glūdi paties tapymo metodo šerdyje: drobių brūkšniavimas nepaliaujamai tęsiasi laike, tačiau paradoksaliai byloja apie tėkmės kartotę, apie laiko vertikalę – kaip kismo įveiką ir išbuvimą. Kaskadų ritmai užsikloję, susitelkę viduje, uždengę gilumą. Išorėje – dažas, kuriame įsispaudęs nesutalpinamo, iš gilumos artėjančio tūrio dvelksmas. „Tapau ne reikšmę, bet plastinio garso tūrį, ir man regisi, kad tapybos tembras yra svarbiau už įsivaizduojamas reikšmes“(H.Č.).

Čerapo kūryba stulbina ne tik tapybinės materijos įvaldymu, bet yra ir nemažiau reikšminga savo motyvacija, žadinančia iš post-tapybinio stingulio. Drobių serijose atsispindi įsigilinimas į abstrakčiojo ekspresionizmo priešistorę, į modernistinės tapybos ištakose slypėjusią idėjos-formos vienovę, tapymo ir mąstymo sąlytį (vaizdinys, konstrukcija, paviršius – Matisse, Mondrian, Morandi). Tūrio išgavimas čia labiausiai sureikšmina egzistenciją pačioje tapybojekuri niekaip neverbalizuojama, tačiau reikalauja kaskart įtikėto tapymo veiksmo kartojimo – yra dvasinio budrumo išraiška. Čerapas pastebimai juda tokio radikalaus abstrahavimo linkme, toldamas nuo spontaniškojo action painting, fiksavusio laikiškos patirties iliuzijas. Vizionieriški jo realybės promotyvai – Venta (upės slenksčiai), Gelžkelis (bėgiai ir pabėgiai), Papilės apleistas ir griūnantis kooperatyvo sandėlis (namo – dangaus skliauto vaizdinys) yra jo kuriamas universumas-aequilibrium.

Agnė Kulbytė

Ši galerijos „Meno parkas“ organizuojama paroda yra vienas iš išskirtinių renginių, skirtų paminėti galerijos jubiliejui ir yra projekto „Meno parkui–25“ dalis.

Nuotraukos: Vytautas Naudžiūnas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *