Henrik B. Andersen paroda „The Morphogenesis of Mass“ galerijoje „Vartai“

Iki lapkričio 20 d. galerijoje „Vartai“ veikia danų menininko Henrik B. Andersen paroda  „The Morphogenesis of Mass“.

Esame pačiame peizažo viduryje, apsupti į tolį vilnijančių žolėtų kalvų. Pabrėžiu: ne priešais peizažą, o jame pačiame. Pastarasis driekiasi nuo mūsų į visas puses tolydžiomis ir nenutrūkstančiomis bangomis – lygiai tokią pačią dinaminę plastiką patiriame judėdami, eidami, vairuodami, ar žvalgydamiesi po aplinką. Kur link dabar? Sprendime dalyvaujame tiek mes, tiek peizažas. Prisitaikome vienas prie kito ir randame kelią.

Pirmasis atvaizdas: Priešais – šiek tiek į šoną – matome nedidelę smailiaviršūnę kalvą, apaugusią trumpa bet vešlia žole. Šalia stovi maža medinė trobelė – kartu su kalva ji sudaro visumą. Už jų peizažas tęsiasi toliau: už plytinčio slėnio su jame styrančiais medžiais žemės paviršius vėl ima kilti aukštyn. Prasideda stati įkalnė – galbūt tai ankstyvo ryto miglos užkloto kalno šlaitas. Tarp medžių matosi elektros tiekimo linijos, išsibarstę pavieniai pastatai ir besidriekiantis kelias.

Antrasis atvaizdas: Medinė trobelė dabar atsidūrė mūsų regos lauko pakraštyje. Mes pajudėjome, o mums judant prabėgo šiek tiek laiko. Tai tas pats į tolį banguojantis peizažas, tačiau dabar matome jį iš kito taško: tos pačios kalvos, ta pati vietovė, ta pati trobelė, bet vaizdas kiek kitoks.

Trečiasis atvaizdas: Siauras dvikryptis kelias įsiręžia į kreivą nuokalnės plokštumą ir kerta ją įstrižai. Galbūt mūsų jau matyta trobelė liko už nugaros, o gal ji čia pat už kadro krašto. Toks jausmas, lyg kažkas netikėto staiga įvyks tiesiai priešais mūsų akis. Padrikos medžių grupelės, statūs šlaitai pramainiui su švelniai išgaubtomis kalvomis. Šalia jų – dar daugiau medinių trobelių. Jos visos atrodo lyg įaugusios į žemę: stovi savo vietoje, susiliejusios su vietove. Šis į begalybę besidriekiantis peizažas neturi centro. Jame nėra kulminacijos, vien tik išsikišimai, perėjimai, plokštumos ir begalinės jų variacijos, suformuotos tiek milijonus metų trukusių morfogeninių jėgų, tiek ir šiandienos geologinių, meteorologinių ir antropogeninių reiškinių. Peizažas nėra tiesiog atvaizdas ar fizinio pasaulio fragmentas – tai greičiau plokštumos, kraštai ir tekstūros, kurias jaučiame juo keliaudami. Peizažui priklauso ir tai, kas nematoma: tai, kas netrukus pasirodys iš už horizonto.

Ši žvarbų Alpių peizažą vaizduojančių nuotraukų serija gimė iš Henriko B. Anderseno konkrečių ir tikrų susitikimų su tuo erdviniu ir laikiniu pasauliu, kurį visi puikiai pažįstame net ir nepažinodami konkrečios jo vietovės. Tai mums itin gerai suprantamas peizažas, kadangi visi žinome, kaip orientuotis mus supančioje aplinkoje, kurią taip gerai pažįstame tiek fizine, tiek kognityvine prasmėmis. Tačiau Henrikas B. Andersenas savo nuotraukose fiksuoja kai ką daugiau, nei tiesiog gražiai prižiūrėtus kalnuotuosius regionus, primenančius kažką tarp dirbamos žemės ir laukinės gamtos. Pirmiausia šie atvaizdai liudija menininko susidomėjimą peizažu kaip mūsų potyrius modeliuojančiu ir įprasminančiu pirminiu principu. Juose peizažas vaizduojamas kaip preliminari ir komplikuota dinaminių jėgų žaismė.

„Vartų“ galerijos parodoje taip pat eksponuojamos ir dvi skulptūrų poros ant žemų postamentų. Dviejų salių sienos apkabinėtos peizažų nuotraukomis iš vienos pusės, o didelio išilginto formato piešiniai kaba kitoje pusėje, o taip pat ir ant galinės sienos. Pačios skulptūros sudaro savarankišką darbų seriją. Kiekvienas objektas įsilieja į išbaigtą visumą kurioje, kaip ir Alpių peizažuose, dominuoja švelniai banguojančios linijos, įdubimai ir išlinkimai, o taip pat kai kur ir aštresni paviršiaus dariniai. Visa tai kuria bendrą daugiakryptiškumo įspūdį, pabrėžiamą išilgintomis ir užapvalintomis formomis. Kiekvienas styrantis skulptūrinis objektas savo kryptimi regisi nurodo į sekančią serijos skulptūrą, lyg jos visos būtų to paties begalinio judesio variacijos. Čia nėra nei prototipų, nei linijinės progresijos. Šie objektai greičiau išreiškia skirtingas dinamikas ir tolesnes jų raidos galimybes. Tuo pačiu jie išreiškia ir ciklinį judesį aplink savo pačių ašį. Visų šių bruožų dėka šie objektai atrodo kartu ir glotnūs, ir atviri – t. y., nestabilūs arba, tiksliau tariant, multi-stabilūs. Jų identitetas pilnai priklauso interakcijos tarp žiūrovo ir jį supančios aplinkos.

Šiuose abstrakčiuose skulptūriniuose objektuose beveik nėra jokių orientacinių atramos taškų. Jie nepanašūs į jokius kitus mūsų kasdienio suvokimo objektus. Baltuose ir glotniuose jų paviršiuose nėra jokių nelygumų ir pertrūkių. Jie regisi visiškai abejingi mūsų pastangoms patalpinti juos į kokią nors aiškiai atpažįstamą sferą. Tačiau biologinių konotacijų pilnai išvengti nepavyksta ir prieš akis iškyla smarkiai išdidinti ląstelių ar primityvių organizmų modeliai. Galbūt šie objektai buvo įkvėpti mokslinių iliustracijų. Tačiau juose jaučiamas ir technologinis pradas. Kartu su jų gana abstrakčiais bruožais, apjungiančiais statinį ir dinaminį elementus bei atviras ir užapvalintas formas, aptinkame ir nuorodas tiek į techninius, tiek ir į biologinius pasaulius. Čia nebeįmanoma nubrėžti aiškios skirties tarp gyvo ir negyvo, organinio ir neorganinio. Jei Henriko B. Anderseno darbuose aptinkame savotišką estetinį „vitalizmą“ – įsitikinimą, jog visos gyvos būtybės pasižymi savybėmis, kurių negalima redukuoti į duoto organizmo komponentų sumą – tuomet jis čia pasireiškia kaip tikėjimas, jog gyvybė egzistuoja kolektyviniu pavidalu ir reiškiasi kompleksiškose nelinijinėse sistemose, kurias nusako šiandieniniai matematikos, neuromokslų ir biologiniai tyrimai.

Didelio formato piešiniuose kone diagramatiškai atsiskleidžia kai kurie peizažinėse nuotraukose ir skulptūrose pasireiškiantys dinaminiai principai. Nepaisant to, kad išilgintas horizontalus formatas suponuoja iš kairės į dešinę skaitomas muzikines partitūras, man regisi, jog šiuos piešinius galima pradėti „skaityti“ nuo bet kurio taško. Tai greičiau yra savotiški laukai nei sekos ar vystymosi ženklai – jie nenurodo jokia konkrečia kryptimi. Jie skleidžiasi visomis kryptimis ir keliais lygmenimis vienu metu. Panašiai kaip plytintys peizažai su jų neaprėpiamomis panoramomis, uoliniais dariniais, šaltiniais, slėniais, plokštikalniais, pievomis ir dykromis. Tačiau jei pagrindinis plytinčio peizažo konceptualinis modusas susijęs su kūno judėjimu erdvėje, tai piešinių prigimtis yra greičiau abstrakti ir racionali, net jie ir išlieka patrauklūs savo materialiu subtilumu.

Čia galima būtų klausti, kodėl savo piešiniams Henrikas B. Andersenas iš visų įmanomų formatų pasirinko būtent išilgintą formatą. Manau, jog jo pasirinkimą sąlygojo daugelis susijusių priežasčių. Jo domėjimasis peizažu ir bekraštėmis erdvėmis čia atlieka itin svarbų vaidmenį. Nors ir vengdamas kurti mokslinių teorijų, žinijos ir įžvalgų liustracijas, savo skulptūrose, piešiniuose ir fotografijose jis vis tik remiasi atitinkama vaizdinija ir modeliais paremtais nelinijinių sistemų tyrimais. Tokiu būdu jis sugeba sukurti morfogenezės, kompozicijos, erdviškumo ir laiko suvokimo interpretacijas, besiskiriančias nuo tų, kuriomis paremta klasikinė ir modernioji skulptūra. Horizontalus formatas aiškiai demonstruoja, jog piešinys nėra uždara kompozicija. Jis nėra stabilus ir nesidėlioja į gražią, harmoningą ir subalansuotą visumą, kurioje visos dalys pavaldžios tai pačiai formaliai programai. Priešingai: šie piešiniai – o ir skulptūriniai objektai – pajėgūs vizualizuoti svorį turinčios masės idėją: tai substancija, kurios nenutrūkstamo judesio dėka ir atsiranda ištisa formų įvairovė. Joje matome sūkurius, kylančius lyg geizeriai virš horizonto – tai ir mirgantys bei besiliejantys dalelių pavidalo taškai ir plokštumos, ir nuo bekraščio horizonto artėjančių bangų srautai, regis, atsklindantys iš nematomo taško piešinyje, aplink kurį visos šios formos šoka ir dauginasi tai švelniai banguodamos, tai staigiai išsilenkdamos. Pats šių pavidalų formatas ir jų progresija piešiniuose akivaizdžiai suponuoja, jog šis judesys yra iš principo begalinis ir nurodantis į didžiulį potencialą naujiems įvykiams medžiagoje rastis. Juose vizualizuojamos medžiagoje besiskleidžiančių „įvykių“ serijos, sukeltos fundamentalių jėgų, apie kurių egzistavimą galime spręsti tik netiesiogiai.

Henriko B. Anderseno parodoje galima pajusti, jog jo piešiniai, objektai ir fotografijos apibūdina arba liudija ne apie įsivaizduojamą fantazijų pasaulį, bet būtent mūsiškį – t.y., sukurtą žmogaus ir gamtos. Šiuose darbuose atsisakoma supratimo, jog pasaulis sudarytas iš aiškiai apibrėžtų ir išbaigtų individų ar iš formų ir organizmų, sutelktų aplink savo pačių prasmines šerdis ir individualius identitetus. Anderseno siūlomame pasaulyje greičiau dominuoja judanti materija, kurianti klostes pačioje begalybėje, o taip pat lanksčios ribos ir laukai, kuriuose vykstantys įvykiai sukelti morfogenezės bei sudėtingų ir chaotiškų sąveikų tarp jėgų ir materijos. Jei suvoksime pasaulį būtent taip – t. y., ne kaip sąveiką tarp pilnai susiformavusių individų ir jų pačių esmių, o kaip sąveiką tarp jėgų ir judesių, kurie yra iš esmės nestabilūs ir kintantys, – tuomet prieš mus atsivers dinaminio pasaulio vaizdas, kurio nei politiniuose, nei moksliniuose kontekstuose neįmanoma redukuoti į (asmeninius, nacionalinius, kultūrinius, fizinius) identitetus ar nusistovėjusias ir nepajudinamas ribas. Tai pasaulis sudarytas iš laike kintančių dinaminių santykių.

Norint sukurti tokius originalius dvimačius ir trimačius atvaizdus, fiksuojančius materijoje besirandančius „įvykius“ ir erdvėlaikio klostes, reikia nemažai vaizduotės pastangų, išties kūrybingų asociacijų, kompozicinio originalumo ir subtilaus medžiagiškųjų galimybių pajautimo. Tačiau Henriko B. Anderseno darbuose nesiekiama išreikšti asmeniškai patiriamos ar subjektyvios visatos. Jo nuotraukose nematome socialinių įvykių (nors jie ir galėjo ten figūruoti, kadangi žmonių santykiai taip pat paklūsta aukščiau aprašytoms jėgoms). Nuotraukos yra daugiaprasmiškai nužmogintos ir atšiaurios. Skulptūriniai objektai turi tiek mechaninių/technologinių, tiek organinių/biologinių bruožų ir niekaip nesuponuoja subjektyvių kūrėjo gestų. Tačiau, kad ir kaip vizualiai gundančiai beatrodytų, savo anonimiškumu ir neapibrėžtumu jie svetimi žmogiškajai komunikacijai. Piešiniai – tikslūs, techniški, diagramatiški – niekaip nesusiję su jautraus meninio piešinio idėja. Jie greičiau primena eksperimentinės architektūros piešinius, mokslinius modelius, ar komplikuotas partitūras užrašytas alternatyviomis muzikinės notacijos sistemomis. Tačiau ar visiems šiems atvaizdų tipams nėra bendra tai, kad jie įgalina mus apmąstyti ir suvokti sudėtingus kontekstus, kurti jų pagalba kažką naujo – pastatus, teorijas, muziką – ir išvysti iki tol nematytus pasaulio aspektus? Henriko B. Anderseno piešiniai yra meniškos refleksijos, interpretuojančios pasaulį su visomis jame nuolat besirandančiomis, besikeičiančiomis ir į begalines variacijas perdirbamomis formomis. Juose matome pasaulį, kuriame vienas kitą vejančių įvykių sekos neturi jokio plano, tikslo ar programos. Šis pasaulis yra tuo pačiu ir stebinantis, ir prasmingas – lygiai taip pat, kaip ir peizažas, kuriame pirmąkart atsiduriame, atrodo kartu ir svetimas, ir pilnai suprantamas.

Šioje bei dviejose ankstesnėse parodose Kopenhagoje ir Stavangeryje rodomais darbais Henrikas B. Andersenas įrašo save į meninėmis fizinio pasaulio studijomis užsiimančią tradiciją, prasidėjusią kartu su Rusijos avangardiniu menu ir po XX a. 7 deš. subūrusią platų Niujorko menininkų ratą. Šiai meninei krypčiai padarė įtaką – kiekvienas savitą – tokie menininkai, kaip Robertas Smithsonas, Carlas André, Bruce’as Naumanas ir Agnesė Denes, o taip pat architektai Johnas Hejdukas ir Danielis Liebeskindas. Visi jie aktyviai domėjosi laiku, seriališkumu, entropija, natūraliais procesais, formaliąja dinamika, kreivėmis ir kompleksiškomis erdvėmis. Prie šio plataus studijų lauko Henrikas B. Andersenas prisideda savo aktyviu domėjimusi moksliniais modeliais ir gamtos filosofijos teorijomis apie santykius tarp to, kas žmogiška ir nežmogiška. Tad jo kuriami atvaizdai, erdvės ir potyriai nepanašūs į beveik jokį kitą šiuolaikinį meną.

Dviejose „Vartų“ galerijos salėse eksponuojami darbai – atsiskleidžiantys tiek kaip visuma, tiek ir individualiai – reikalauja atkreipti dėmesį į to, ką galima pavadinti „ekologine erdvėlaikio samprata“ svarbą. Pasak šios sampratos, peizažą – gamtinį, urbanistinį, garsinį ar bet kokį kitą išplėstinį peizažo pavidalą – reiktų suvokti kaip įrodymą, jog formos ir įvykiai mus supančiame pasaulyje formuojami kompleksiškomis ir dinaminėmis sąveikomis, savo masteliu pranokstančiomis bet kokį individualų reiškinį. Į visas puses besidriekiančiame ir savaime begaliniame peizaže, kuriame atsidūrėme, nėra aiškiai apibrėžtų ribų: jis nėra išbaigtas ir po mūsų kojomis patiestas pilnai susiformavęs objektas. Tai nėra ir priešais mus plytintis atvaizdas. Kaip ir mes, peizažu judantys jo dalyviai, jis yra savikūros, judesio ir tapsmo procese, vykstančiame tiek geologiniu laiku, tiek ir žmogiškai suvokiamu ir patiriamu laiku. Tad čia vargu ar mus nustebins suvokimas, jog, judėdami po peizažą, mes patys tampame viena iš jį formuojančių jėgų. Juk gyvendami šiame pasaulyje neišvengiamai juo vaikštome ir paliekame pėdsakus, randame ir kuriame kelius. Esame jo integrali dalis. Su šiuo suvokimu ateina ir atsakomybė.

– Mikkel Bogh

Grafinis dizainas: Ieva Lygnugarytė

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela