Gyvenimas kaip raskladuška arba interneto užvaldyti. Žilvino Bražuko paroda „Gyvenimas kaip raskladuška“ galerijoje „Akademija“

2020 m. birželio 23 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Viltė Visockaitė

Komiksinių piešinių eksponavimas galerijose nebėra toks retas reiškinys – galime prisiminti jau trečius metus vykstančią Baltijos komiksų parodą Lietuvoje ar festivalį „Komiksų dienos“, vykusį du metus iš eilės ar net garso komiksų parodą „Truputis diskurso“, kurioje piešinius papildė garso takeliai. Taip pat daugėja ir leidžiamų komiksų (Gerda Jord „Daugiabutis“) ar paprasčiausiai knygų, iliustruotų komiksais (Elena Gasiulytė, Miglė Anušauskaitė „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“). Tad Lietuvoje po truputį komiksai įsilieja į kultūrinį akiratį, ieško bendros kalbos su tekstais ar tiesiog eksponuojami kaip savarankiški meno kūriniai.

Į šį diskursą patenka ir Žilvino Bražuko kūryba – komiksiniai piešiniai. Jaunosios kartos menininkas 2019 m. laimėjo pirmą vietą tarptautiniame A. Švėgždos piešinių konkurse su piešinių serija „Animals of Google“ ir taip gavo galimybę VDA galerijoje „Akademija“ surengti personalinę parodą „Gyvenimas kaip raskladuška“ (2020 05 04 – 2020 06 13). Parodoje eksponuojami pavieniai kūriniai arba kelių piešinių serijos, kur atsiskleidžia šiuolaikinio žmogaus kasdienybės rūpesčiai, vidinės kovos ar bėgimas nuo nuobodulio.

Žvalgantis po parodą, pradėjau galvoti, kiek visa tai yra suprantama vyresnės kartos žmogui ar paprasčiausiai mažiau įsitraukusiam į internetinių juokelių – memų – kultūrą. Žinoma, pats Bražuko kūrinių konstravimas yra sistemiškas ir aiškus – vaizdas (bebras, aktyvistas, personažas ir t.t.) ir jį lydintis tekstas (dialogo, pavienių minčių forma) kuria dažnai juokingą turinį. Kai kur sakiniai atkartoja populiariąją angliškų memų struktūrą (How I look vs. How I feel), pabrėžiant žmogaus išorinio ir vidinio pasaulių priešpriešą. Kertinis šios parodos kūrinys Gyvenimas kaip raskladuška (Sometimes life is like Raskladuška) būtent atliepia šį santykį ir veikiausiai kuria bendrumo ryšį (juk būna dienų, kai jaučiamės kaip ta sulankstyta raskladuška). Neveltui šis kūrinys sulaukė daugiausia širdelių Instagrame.

Bražukas savo kūryboje eksploatuoja socialinių tinklų, o plačiau – interneto įtaką žmogaus mąstymui ir elgesiui. Menininkas internetinius vaizdus perdirba ir perkelia į savąją mediją, taip stengdamasis suprasti – kiek, kaip ir kodėl taip stipriai jie mus veikia. Paroda Gyvenimas kaip raskladuška žiūrovą įsuka į nesibaigiantį memų tinklą, taip tarsi atkartojant viršuje arba apačioje besisukančią perkrovimo piktogramą. Nepasotinamas vaizdų geismas, vis žadina smalsumą, o kas gi vėl pasirodys…

Bražuko Instagraminė virtualybė (@brazukasproduction) persikelia ant galerijos „Akademija“ sienų – eksponuojami ne originalūs darbai, bet nuskanuotos ir ant kapos blokelių suklijuotos užrašų-eskizų knygelės reprodukcijos. Žiūrovas priešais save mato mažo formato kvadratus (ne per seniausiai Instagrame atsirado galimybė kelti ir stačiakampio formos nuotraukas), keistai trikdančius, primenančius tai, kas iš esmės egzistuoja telefone. Kompaktiški piešiniai, praktiškai telpantys į didesnę kišenę, atliepia efemerišką perteklinių vaizdų srautą.

Paroda funkcionuoja kaip padidinimo stiklas – lupà. Joje išdidinamos kiekvienam artimos intymiai universalios mintys, t.y. tai, kas galbūt dažnai sukasi galvose, tačiau retai įgauna materialią formą. Parodoje jos iškyla tarsi simptomas, matyt, palaikantis jaunosios kartos gyvenimišką tempą. Kaip pats menininkas sako, „kai kur bando prasimušti kažkiek dienoraštiniai jausmai“, tačiau jie tarytum pereina pro socialinių tinklų filtrą, atskiedžiami humoru ir piešiniais, taip sukuria atstumą tarp savęs ir emocijų. Taigi, piešiniuose atsiskleidžia kasdieniai, sakyčiau, jautraus žmogaus vargai: nemiga (siejant ją su idėjų gvildenimu naktimis), minčių gromuliavimas (kai galva tokia didelė, jog minčių per daug) ar paprasčiausios kūrybinės kančios (kai taip ir nepavyksta ką nors sukurti). Kaip atsvara „dienoraštiniams jausmams“, parodoje dėmesys skiriamas ir menininko įvardintiems „popkornai and chill“ kūriniams. Galima suprasti, kad tai nuoroda į populiariosios kultūros reginius, skirtus prablaškyti ir praskaidrinti kasdienybę (o tuo labiau karantinišką buitį). Pavyzdžiui, keliuose piešiniuose vaizduojami tigrų veisėjas Joe Exotic ir gyvūnų teisių gynėja Carole Baskin, karantino metu išpopuliarėjusio dokumentinio serialo Tiger King veikėjai. Be to, galima atrasti visiems gerai žinomų filmų Indiana Jones, Matrica, Vergė Izaura, Pašėlę vyrukai ar Rocky garsiausius kadrus, tačiau persismelkusius šių laikų aktualijomis. Kažkaip ir čia, matyt, suveikia kolektyvinė atmintis – iš televizoriaus ekrano plūstantys visiems atpažįstami kultiniai vaizdai.

Trumpai tariant, Bražuko komiksai-piešiniai atspindi šiuolaikinio žmogaus būklę – užsisukęs virtualių vaizdų pasaulyje, scrollina be perstojo tarsi taikydamas sau vietinę regos anesteziją. Vis atsikartojantys personažai, visuomenės veikėjai, politikai ar gyvūnėliai kviečia įsitraukti į vaizdų srautą, tačiau tik nuo žiūrovo priklausys, ar su šypsena, o gal su raukšle kaktoje reflektuos jų turinį.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *