Grupinė paroda „An Unfinished Project“ galerijoje „Vartai“

2020 m. gruodžio 17 d. – 2021 m. sausio 22 d. galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veikia grupinė paroda „An Unfinished Project“. Parodos kuratorius: Ory Dessau. Dalyvaujantys menininkai: Willem Boel, Konstantinas Bogdanas, Andreas Golinski, Yael Hersonski, Ariel Schlesinger, Peter Wächtler. Projektas skirtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų paminėjimui.

Pavadinimas “An Unfinished Project” (liet. „Nebaigtas projektas”) yra nuoroda į gyvenimą be tikrumo, išvadų ar užbaigimo. Tačiau jis taip pat veikia kaip užuomina apie potencialų tęstinumą, grįžtamumo ir neišsemiamumo būseną. Nebaigtas projektas gali žymėti tiek beviltiškumą, tiek viltį. Jis gali priminti neišspręstą įvykį praeityje ar apibūdinti būsimą augimą.

Paroda “An Unfinished Project” siekia sudrumsti mūsų įprastą laiko padalijimą, vaizduodama praeitį kaip niekada iki galo neįveikiamą, nepraeinančią, besitęsiančią per dabartį ateities link.

Kiekviename iš eksponuojamų kūrinių savaip atsiskleidžia parodos nagrinėjami laiko modalumai.

Kai kurie jų perteikia laukimo jausmą, veikdami kaip dar tik ateisiančios realybės ženklas. Akivaizdus pavyzdys yra Andreaso Golinskio 2018 m. sukurtos durys grindyse. Abu kūriniai yra be pavadinimo ir pagaminti iš plieno; vienos grindų durys yra praviros ir nudažytos juodai, kitos uždarytos ir nešlifuotos. Šie darbai suardo parodų erdvės ribas ir baigtinumą, kurdami po ja esančios paslėptos erdvės iliuziją. Kuomet uždarytos durys yra užuomina apie tebevykstantį įkalinimą po grindimis, praviros durys nurodo į pabėgimą – taigi, į už parodinės erdvės ribų vykstančias gaudynes.

Peterio Wächtlerio maginės fantastikos plakatų serija inscenizuoja ir atgaivina sufantazuotą praeitį. Seriją sudaro vaizdai, kuriuos menininkas sukūrė stebėdamas J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdove“ vaizduojamos pramanytos senovės įkvėptą grupinį vaidmenų žaidimą. Pirminiame variante Wächtlerio vaizdai buvo atspausdinti ir eksponuoti lauko reklamos stenduose, tačiau “An Unfinished Project” jie perkelti į vidines erdves. Dabartinėje ekspozicijoje iš naujo prisimenama ne tik jų vaizduojama ir atgaivinama įsivaizduojama senovė, bet ir pačios serijos kaip lauko stenduose eksponuotų plakatų istoriją.

Willemo Boelio „Naujas malūnas #21“ (2019) savaip neigia baigtinumą. Kūrinio pagrindas yra menininko rastas senas vežimėlis, eksponuojamas beveik nepakeistas ir su visomis laiko žymėmis. Tačiau jo ratai ir regimas laikinumas byloja apie judėjimą ir neapibrėžtumą. Negana to, darbas perkuria ankstesnius Boelio kūrinius, kas šios parodos kontekste reiškia ne šių sunaikinimą, o dalyvavimą nesibaigiančioje raidoje (ankstesnių kūrinių ir savo paties).

Arielio Schlesingerio „Laužo“ liepsnos (2017) primena apie amžiną transformacijos stichiją – ugnį. Kūrinys įkūnija ciklišką materijos virsmą iš vienos būsenos į kitą. Kartu jis veikia kaip minėjimas – savotiška žvakė praeities atminimui.

Yael Hersonski „Nebaigtame filme“ (2010) ir Konstantino Bogdano „Nebūtyje“ dėmesys sutelkiamas į neišspręstus klausimus, susijusius su Antruoju pasauliniu karu ir nacių bandymu išnaikinti žydų tautą. Hersonski filmas remiasi 1942 m. nacių propagandiniu filmu, tariamai dokumentuojančiu kasdienį gyvenimą Varšuvos gete likus keliems mėnesiams prieš jo padegimą, kol jo gyventojai yra žudomi. Filme pateikiama originali nacių filmuota medžiaga, interviu su getą išgyvenusiais žmonėmis ir operatoriaus Willio Wisto liudijimo inscenizacija.

Kuomet Hersonski filmas paverčia slegiančią Holokausto atmintį buvimo ženklu, Konstantinas Bogdanas reflektuoja ją per nebūtį. Kūrinyje „Nebūtis“ jis pagamino liejimo formą, atkartojančią senos Vilniaus žydų gatvės grindinio akmenų kontūrus, tuomet įliejo į formą skystą bronzą, sukurdamas nereguliuojamą negatyvių erdvių struktūrą, bylojančią apie buvimą per nebūtį ir atvirkščiai.

Antrojo pasaulinio karo trauminės chronologijos įsisąmoninimo ir suvokimo neįmanomybė verčia Hersonski ir Bogdaną traktuoti jo atmintį kaip visą gyvenimą trunkantį klausinėjimą ir nesėkmę; kaip mirties gyvenime ir gyvenimo mirtyje patirtį; kaip nebaigtą projektą.

Grafinis dizainas: Gailė Pranckūnaitė
Komunikacija: Pepper Agency

Online ekskursiją po parodą kartu su kuratoriumi galima pasižiūrėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=mMwhYMxAgaM&feature=emb_title&ab_channel=GalerijaVARTAI

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela